Tatuiruotės, auskarai ir ryškūs plaukai – ar tai kliūtis susirasti darbą?
Darbo aplinkoje darbuotojo išvaizdai ilgą laiką galiojo griežtai nubrėžtos taisyklės. Formalūs kostiumai, konservatyvios šukuosenos ir minimalus aksesuarų kiekis buvo laikomi tvarkingos išvaizdos standartu. Tačiau tokios įvaizdžio normos vis labiau plėtėsi. Nors kai kuriuose darbuose dar yra išlikęs griežtas aprangos ir išvaizdos standartas, daugumoje jų į tatuiruotes, auskarus veide, ryškius plaukus ar alternatyvų stilių yra žiūrima daug palankiau.
Fotografė Klaudija Mackevičiūtė pasakoja, kad sprendimas pasinerti į tokią avantiūrą buvo spontaniškas. „Ant veido tatuiruotės nenorėjau, sakiau, jog niekada nesidarysiu. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Vieną dieną pabudau, užsimaniau, nuėjau ir pasidariau“. Kaip ji pati sako, tai buvo planas B, kurį išpildė tada, kai dėl fizinės traumos teko atsisveikinti su svajone stoti į karo akademiją.
Dabar Klaudijai 23-ji ir jos kūną dengia ne viena tatuiruotė. Pasak merginos, anksčiau gatvėje dėl tokio įvaizdžio susilaukdavo daug įvairaus dėmesio iš aplinkinių. Dabar gyvai išgirsti komentarą ar repliką – retenybė, žmonės savo nuomonę labiau linkę reikšti „už ekranų“.
„Jie nėra labai drąsūs gatvėje, bet internete susilaukiu labai daug negražių komentarų. Bet aš nematau reikalo į tai reaguoti. Mano išvaizda niekam gyventi netrukdo.“
Paklausta, ar aplinkinių priklijuota etiketė „kitokia“ ar „nestandartiška“ jos nežeidžia, Klaudija sako nerandanti priežasties, kodėl taip reikėtų vadinti žmones, turinčius veido tatuiruotes: „Aš manau, kad mes arba visi vienodi, arba visi kitokie.“
Prieš darantis veido tatuiruotę, panevėžietė buvo apsvarsčiusi tokio žingsnio pliusus ir minusus: „Pradėjau mąstyti, jog galiu nesusirasti darbo, gauti daug neigiamo dėmesio, patyčių. Tačiau tai netapo realybe. Supratau, kad galiu tapti pavyzdžiu kitiems, kurie dar nedrįsta atrodyti taip, kaip iš tiesų nori.“
Klaudija darbo patirties turi nemažai. Ir nors kai kam gali pasirodyti, jog tatuiruotės gali tapti kliūtimi susirasti darbą, mergina tikina – dar nebuvo vietos, kurioje darbdaviai jos išvaizdą matytų kaip problemą.
„Aš pati esu gan charizmatiškas žmogus, tai man labai tinka frazė – pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi, – komentuoja ji ir papildo: – Galbūt jiems ir buvo kažkokių pasvarstymų ar abejonių, bet jos prasisklaido pabendravus su manimi ir pamačius, kad galiu tiek atlikti reikiamus darbus, tiek maloniai bendrauti su klientais.“
Dirbdama bare ar naktiniame klube mergina susilaukdavo daug gražių komentarų iš klientų. Jie ne tik sakydavo komplimentus, bet dažnai norėdavo tapti draugais socialiniuose tinkluose, kviesdavo išgerti kavos ar net nueiti į renginius. Pasak Klaudijos, bent kelios darbovietės susilaukė didesnio dėmesio nuo tada, kai ji ten pradėjo dirbti.
Tačiau tai, kad mergina sulaukdavo tokio išskirtinio dėmesio, patiko ne visiems.
„Yra pasitaikę atvejų, kai kolegos pradėdavo klientams skleisti nebūtas istorijas apie mane, jog kuo mažiau jų su manimi bendrautų gražiai, – pasakoja K. Mackevičiūtė ir priduria: – Jautėsi jų šaltumas ir, galima sakyti, pavydas, nes dirbdama už baro visada gaudavo daugiausiai arbatpinigių. Taip pat ir dėmesio, nes žmonėms toks įvaizdis yra neįprastas, todėl jiems būdavo smalsu paklausti, kodėl taip atrodau ir panašiai.“
Panašia patirtimi dalinasi ir žurnalistikos studentė Ugnė Aleksandra Untulytė, kuri nestandartiniu įvaizdžiu kaustė dėmesį nuo paauglystės: „Lankiau meno mokyklą, todėl ten reakcijų daug nebuvo, nes visi buvo panašios išvaizdos – spalvotais plaukais, auskarais. Tačiau daugiau jų susilaukiau progimnazijoje, kai buvau nusidažiusi plaukus neonine spalva. Vaikai rodydavo pirštais ir sakydavo – kas čia dabar?“
Mergina užsimena, jog nei iš darbdavių, nei iš klientų nėra sulaukusi blogų reakcijų dėl savo įvaizdžio. Pasak jos, vadovai lieka patenkinti ir džiaugiasi, jog į darbus ateina vis įdomesnių žmonių.
„Blogesnių komentarų gavau iš savo šeimos. Močiutė klausė, kam man viso šito reikia.“
Aleksandra pastebi, jog į darbo rinką ateinant vis daugiau jaunų žmonių, į netradicinę išvaizdą žiūrima tolerantiškiau: „Jeigu žmogus atlieka savo darbą gerai, tai koks skirtumas, ką jis dėvi ir kaip jis atrodo?“
Adelės Meškinytės teigimu, yra išimčių, kada į išvaizdą darbe yra atkreipiamas ypatingas dėmesys. Tai taikoma įmonėse, kurios turi griežtesnį aprangos kodą, pavyzdžiui, aukštas pareigas užimantis vadovas susitikimo metu įprastai turėtų vilkėti kostiumą, bet ne treningus. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į darbuotojo saugumą bei produkto kokybės užtikrinimą.
Personalo atrankų specialistė Paula Žybortaitė pasakoja, kad dėl auskarų nėra sulaukusi jokio blogo žodžio – nei iš artimos, nei iš darbo aplinkos. Nors, pasak jos, prieš vėrimą buvo aplankiusios mintys, jog toks žingsnis gali būti rizikingas.
„Bijojau, kad negalėsiu gauti darbo, nes atrodysiu „neprofesionaliai“, kadangi mano auskarai yra ant veido.“ Kaip ji teigia, auskarai yra mažesnė problema nei tatuiruotės – juos visada gali išsiverti.
Verslo informacijos vadybos ketvirto kurso studentė Viktorija Macytė atvirauja, jog ryškus įvaizdis ne kartą tapo ir kliūtimi: „Ryški plaukų spalva labiausiai pakenkė aktorės profesijai. Anksčiau dažnai vaidindavau serialuose, filmuose – daugiausia istoriniuose. Tačiau dabar aš jiems nebetinku“.
Kaip teigia ji, net ir lengvo turinio serialai tokios išvaizdos aktorių vengia, bet neatsako į klausimą kodėl.
Pasak Viktorijos, nemalonaus dėmesio daugiausia ji susilaukia iš vyresnio amžiaus žmonių. Mergina pasakoja, jog dirbant Knygų mugėje tokie klientai prie jos neprieidavo, palaukdavo kito žmogaus, kuris galėtų juos aptarnauti arba prašydavo pakviesti tą, kuris atrodo „rimčiau“.
„Nesuprasdavau, kodėl jie taip elgiasi. Koks skirtumas, kokia mano plaukų spalva, jei mano galvoje yra ne tuščia.“
Tačiau skaudžiausia merginos patirtis – rinkimų komisijoje. Pasak jos, komisijos pirmininko nusistatymas prieš ją buvo jaučiamas nuo pirmųjų dienų. Viktorija neslepia, jog tai galėjo jausti tiek bendraujant, tiek paskiriant užduotis.
„Viena iš užduočių buvo išvežioti rinkimų biuletenius žmonėms, kurie balsuoja iš namų. Tačiau man to daryti neleido, nors jie žinojo, jog esu tai dariusi anksčiau ir žinau, kaip tai vyksta.“
„Rinkimų metu įvykę nesusipratimai buvo verčiami man, nors visame tame aš net nedalyvavau. Taip pat mane apkaltino, jog neteisingai suskaičiavau balsus. Tačiau vėliau juos perskaičiavus kitam žmogui, paaiškėjo, kad viską padariau teisingai.“
V.Macytė
Gatvėje sutikta vilnietė prisipažįsta, jog anksčiau susirasti darbą dėl savo išvaizdos buvo sunkiau.
Adelės Meškinytės teigimu, mažiau patyręs atranką vykdantis asmuo gali lengvai „pasimauti“ ant vadinamojo aureolės efekto: „Tai reiškinys, kurio metu kokiu nors aspektu teigiamą įspūdį palikusiam žmogui nesąmoningai (ir nepagrįstai) priskiriame daugiau teigiamų savybių.“
Pašnekovė mini, jog darbuotojų atranką vykdantys žmonės gali palankiau vertinti prabangiu automobiliu atvykusį kandidatą nei tą, kuris reprezentuoja save kukliau. Taip pat gali būti ir taip, jog būsimo darbuotojo ryškios išvaizdos ar aprangos detalės atranką vykdančiam asmeniui primins jo dukrą, todėl automatiškai toks žmogus taps jo mėgstamiausiu.
„Abu paminėti atvejai yra aureolės efekto padariniai ir yra laikoma netinkama praktika personalo atrankų metu, nes atrankų specialistas turėtų objektyviai įvertinti jūsų gebėjimus“.
