Kitoks dingęs Vilnius: kaip prieš 50 metų gyveno ir kur linksminosi Vilniaus jaunimas

Atėjus savaitgaliui, o dažnai ir darbo dienų vakarais Vilniaus senamiesčio gatves užplūsta jaunimas. Duris atveria dešimtys, jei ne šimtai restoranų, barų ir kitokių pasilinksminimo įstaigų. Ir tai nestebina – smagiai leisti laiką jauni žmonės mėgo visada.

Asmenys, kurie pagal amžių galėtų būti dabartinių jaunų vilniečių seneliai, irgi kadaise buvo jauni. Ir turėjo savo pamėgtas vietas. „Čitalka“, „Dainava“, „Literatų kavinė“, „Po bačka“... Nė viena šių vietų  dabar nebeveikia ir daugeliui dabartinių vilniečių šie pavadinimai jau nereiškia visiškai nieko. Tačiau senieji lankytojai jas prisimena su malonumu ir nostalgija.

Apie XX a. septintojo dešimtmečio Vilniaus jaunimą portalui 15min pasakojo vilnietis, 1946 m. gimęs Chona Leibovičius. Puikia atmintimi pasižymintis pašnekovas mielai dalinosi prisiminimais iš jaunystės – tiek apie to laikotarpio Vilniaus jaunimo pamėgtas vietas, tiek apie jaunimo gyvenimą.

Jo pasakojimas padeda pažinti kelias iki šiol retai aptariamas sovietinio Vilniaus puses. Viena – populiarios prieš 60 metų pramogų vietos. Kokios jos buvo, kuo traukė žmones, kaip atrodė pirmasis Vilniaus alaus baras ar pirmasis naktinis klubas, kokia muzika ten skambėjo, koks maistas ir gėrimai buvo ir pan. Juk, kad ir koks sunkus metas tai buvo, žmonės ne tik liūdėjo, bet ir linksminosi. Ir ne visuomet tik virtuvių užstalėse.

Kitas įdomus aspektas – jaunimo kasdienybė. Kaip jaunimas prieš 50-60 metų linksminosi, „kultūrinosi“, valgė, gėrė, apeidavo draudimus, protestavo... Kitaip tariant – kaip jaunimas gyveno.

Su Ch.Leibovičiumi apėjome penkias „šešiasdešimtųjų“ jaunimo pamėgtas vietas – jaunimo kavinę-skaityklą „Čitalka“, kavinę „Tauras“, pirmąjį naktinį klubą „Dainava“, menišką „Literatų svetainę“ ir pirmąjį alaus barą, lankytojų vadintą „Po bačka“. Apie kiekvieną jų pašnekovas trumpai papasakojo, į pasakojimą įpindamas ir daug detalių apie jaunimo gyvenimą apskritai.

„Čitalka“

Pasivaikščiojimą su Ch.Leibovičiumi pradedame susitikdami Vilniaus gatvėje, prie pastato adresu Vilniaus g. 22. Virš jo durų matyti sena iškaba „Žinijos draugija“.

Dabar čia veikia populiarus baras „Vėjai“. O 1961-1964 m. šioje vietoje veikė Jaunimo kavinė-skaitykla, kurią, pasak Ch.Leibovičiaus, visi jos lankytojai vadino Čitalka, nuo rusiško žodžio „čitatj“ – skaityti.

Šią kavinę, sekdamas tuo metu SSRS užplūdusia jaunimo kavinių banga, Vilniuje atidarė miesto komjaunimo komitetas, jam kavinė formaliai ir buvo pavaldi. Nepaisant to, ši kavinė Vilniuje tapo laisvės sala, kur egzistavo erdvė, nepavaldi sovietinei ideologijai.

Ideologiniai renginiai čia beveik nevyko. Vietoje to kavinėje besirinkęs jaunimas užsiėmė įvairiausia saviveikla – klausėsi įvairios, taip pat ir vakarietiškos, muzikos bei ją atliko, skaitė savo kūrybą, rengė kino filmų ar nuotraukų peržiūras, savišvietos vakarus, kurių metu diskutuodavo įvairiausiomis temomis.

„Mes jų [ideologinių normų, – 15min] nesilaikėm. Ideologines normas mums „užduodavo“, arba, tiksliau, stengėsi užduoti miesto komjaunimo komitetas. Bet mes toli gražu ne visada jų paisėme, dažnai renginiai neatitikdavo tų komjaunimo viršinininkų reikalavimų. Sakysime, 1963 m. pradžioje buvo toks vakaras, kur buvo aptarinėjama „Beatles“ kūryba. Arba kitų iškilių grupių. Nors visur sovietų medijos priemonėse į „bitlus“, džiazą ir taip toliau buvo spjaudoma. Bet, kaip sakoma, šuo loja, o karavanas eina. Kavinė-jaunimo skaitykla buvo antisovietizmo lizdas“, – pasakojo Ch.Leibovičius.

Jaunimo kavinėje, pasak pašnekovo, tilpdavo apie 100 lankytojų. Apie pusę jų įprastai sudarydavo pastovūs kavinės svečiai, kuriuos čia galėjai sutikti vos ne kas vakarą. Ji buvo išsidėsčiusi į kitą pusę nuo įėjimo iš lauko negu dabar veikiantis baras „Vėjai“.

Kavinė buvo pailga ir siaura, tęsėsi iki pat pastato kampo. Jos gale buvo įrengta scena, ant kurios stovėjo rojalis, mušamieji, kontrabosas. Kavinėje buvo ir baras, tačiau prie jo niekas nesėdėdavo  – tik pilstyti gėrimai.

Kadangi kavinė buvo tuo pačiu ir skaitykla, ji buvo pilna lentynų su laikraščiais ir žurnalais. Pasirinkimas buvo didelis – rasti buvo galima ir LTSR, ir kitose sovietinėse respublikose, ir Lenkijoje leidžiamų kultūrai bei sportui skirtų laikraščių, žurnalų.

„Čia būrėsi jaunimas. Kavinę atidarydavo 10 valandą, ji veikė iki 23-24 valandos vakaro. Bet būdavo, kad užsisėdėdavome ir ilgiau. Nes muzikiniai, poezijos renginiai ar susitikimai su įžymybėmis užsitęsdavo. Kavinė veikdavo, neužsidarydavo“, – sakė Ch.Leibovičius.  

Muzika sudarė labai svarbią Jaunimo kavinės veiklos dalį. Šioje kavinėje būrėsi džiazo mėgėjai, nuo 1963 m. veikė ir Vilniaus džiazo klubas. Čia groti pradėjo tokie vėliau žymiais tapę muzikaintai kaip Viačeslavas Ganelinas, Grigorijus Talas, Aleksandras Melnikas. Pasak Ch.Leibovičiaus, kavinėje laukiami buvo tiek profesionalai, tiek mėgėjai. Pagroti ateidavo ir didelių Lietuvos orkestrų muzikantai.

„Susidarė toks džiazo mėgėjų ratas. Žmonių būdavo daug. Čia lankėsi daugiausia centro jaunimas, gyvenęs šitoje ir aplinkinėse gatvėse“, – prisiminė Ch.Leibovičius.

Paklaustas, kokius gėrimus gurkšnodavo į tokią kavinę susirinkęs XX a. septintojo dešimtmečio jaunimas Ch.Leibovičius teigė, kad labai įvairius. Nors tokio didelio pasirinkimo kaip dabar nebuvo, šioks toks vis dėlto egzistavo.

„Gerdavo degtinę, konjaką, sausą vyną. Tada buvo  populiarus lietuviškas natūralus vynas – obuolių, šermukšnių, vyšnių ir taip toliau. Pats populiariausias buvo obuolių. Kurį tarpusavyje visi vadindavo obol ju. Čia vertimas iš rusų kalbos – „apipilsiu“, – leidosi į prisiminimus Ch.Leibovičius.

Taip pat pašnekovas prisiminė, kad vartoti alkoholinius gėrimus kavinėje buvo leidžiama ne visada.

„Vyko kovos su alkoholizmu kampanijos. Kažkuriuo metu išvis draudė pardavinėti. Bet visi draudimai buvo apeinami. Buvo čia tokia barmenė Liusia, labai gera moteriškė, tai ji įpildavo konjako į kavinuką. Ir mes gerdavom šitą konjaką lyg arbatą ar kavą“, – šypsojosi prisimindamas Ch.Leibovičius.

Klausiu, ar Čitalkos lankytojus sekdavo KGB. Ch.Leibovičius patvirtina – taip.

„Mes žinojome, kad tai vyksta. Mes to nematėme ir nefiskavome, bet žinojome, jautėme. Tiesiog visi žinojo, kad jei atėjo ir šalia yra nepažįstami žmonės, reikia prilaikyti liežuvį“, – sakė Ch.Leibovičius.

Jo žodžius patvirtina Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ cituojama KGB darbuotojo ataskaitos faksimilė.

„1962 m. spalį Vilniuje buvo išaiškinta jaunimo grupė, kuri slapta klausydavosi vakarietiškų modernistinių džiazo muzikos įrašų bei plokštelių, rinkdavosi privačiuose butuose ir jaunimo kavinėje-skaitykloje „Pelėda“, čia įsileisdavo į nacionalistinio charakterio pokalbius, pasakodavo antisovietinius anekdotus ir elgdavosi amoraliai“, – teigia ši ataskaita.

Rengiant knygą D.Pocevičiaus kalbintas dažnas kavinės lankytojas Andrius Sudikas, vardu paminėtas ir ataskaitoje, patvirtino, kad ataskaitoje minimi dalykai išties vyko, tik kodėl KGB pavadino kavinę „Pelėda“ neaišku, nes jos taip niekas nevadino.

Duris Čitalka, Ch.Leibovičiaus teigimu, visam laikui užvėrė 1964 m. spalį. Nors iš pradžių jos lankytojams buvo  pasakyta, kad duris kavinė užvėrė tik laikinam remontui, durų ji nebeatvėrė niekada.

„Gerai atsimenu, kaip su draugais atėję radome ant sienos pakabintą didelį ekraną. Kavinės vadovybė žadėjo, kad greitai padarys remontą, aparatūra jau yra atvežta, ir mes čia visi stebėsime Tokijo olimpines žaidynes. Bet kavinė jau niekad nebuvo atidaryta ir mes joje žaidynių nestebėjome“, – sakė Ch.Leibovičius.

Tauro kavinė

Antroji vieta, aplankyta pasivaikščiojimo su Ch.Leibovičiumi metu, buvo „Tauro“ kavinė, veikusi Tauro kalno apačioje, ant Pamėnkalnio ir Tauro gatvių kampo.

Nesupainiokite jos su „Tauro rago“ restoranu-alaus baru – jis veikė kitoje vietoje ir duris atvėrė gerokai vėliau. „Tauro“ kavinė atsidarė 1961 m. ir veikė iki 1985 m.

„Ši kavinė jau nebuvo jaunimo kavinė pagal pavadinimą, bet taip jau susiklostė, kad jaunimas pamilo tą kavinę. Ji buvo populiari. Ten rinkosi daugiau studentija“, – sakė pašnekovas.

Kol keliaujame link „Tauro“ kavinės, užduodu pašnekovui dar vieną dominantį klausimą – kaip anuometinį jaunimą pasiekdavo Vakarų muzika. Ir žinios apie ją.

„Buvo BBC, Amerikos balsas“, – noriai aiškina Ch.Leibovičius. „Kai kurie žmonės turėjo galimybių išvykti į užsienį ir iš ten atveždavo kad ir tų pačių „bitlų“ plokšteles. Arba Mileso Daviso. Arba Duke'o Ellingtono. Vilniuje buvo keli kolekcionieriai, turėję didžiules kolekcijas“.

Pasak Ch.Leibovičiaus, dabar dažnai įsivaizduojama, kad sovietmečiu viskas buvo draudžiama. Jis sutinka, kad tame yra daug tiesos, bet atkreipia dėmesį ir į kitą aspektą.

„Tam, kad kažką uždraustų, tas dalykas ar renginys pirmiausia turi būti. (…) Apie daug dalykų dabar pasakojama, kad neva šito nebuvo, to nebuvo, buvo baisu, buvo tamsu. Taip, buvo draudimai. Bet kai kas nors draudžiama, visada gali ieškoti būdų apeiti. Ir jaunimas, žinoma, apeidavo draudimus. Ir jie palaipsniui arba buvo atmetami, arba švelnėjo. Galiausiai ir tas pats džiazas pasidarė plačiai grojamas“, – sako Ch.Leibovičius.

Pasiekiame „Tauro“ kavinę. Pašnekovas vėl leidžiasi į prisiminimus.

„Įėjus čia buvo rūbinė ir didelė salė, ir dar buvo balkonai. Čia buvo tokia moderni kavinė. Ant sienų buvo atvaizduoti taurai ir medžiotojai su ietimis. Čia rinkosi visokia publika, bet daugiau jaunimas, taip jau susiklostė. Čia grojo orkestras, kasdien būdavo muzika, išskyrus pirmadienį ar antradienį, tiksliai nepamenu. Apskritai tada muzika grojo visose kavinėse ir restoranuose. Kiekviena knaipė turėjo savo orkestrą, buvo toks estradinių orkestrų susivienijimas, kuris paskirdavo muzikantus į kavines. Ir jaunimas šokdavo“, – pasakoja Ch.Leibovičius.

Teiraujuosi, kokie šokiai buvo šokami. „Buvo tango, fokstrotai, paskui tvistas, rokenrolas. Visokiausi“, – atsako Ch.Leibovičius.

Tiesa, muzikos kolektyvai net ir restoranuose ar kavinėse turėjo praeiti griežtą ideologinę kontrolę. Groti, ką nori, kas vakarą jie negalėjo. Turėjo pristatyti programą, patvirtintą kokio nors komunistų partijos ideologinio organo – komjaunimo, partijos komiteto ar panašiai.

„Būdavo, kas apeidavo, bet tam reikėjo drąsos. Nes rizikavai praterioti savo vietą – kad tave išvys ir priims groti kitą. Bet būdavo visokiausių būdų. Pavyzdžiui, restorano orkestras groja iki 23 valandos. Tada muzikantai apsimeta, kad ima išjunginėti viską ir krautis instrumentus. Tada publika pradeda jiems sumetinėti pinigus ir užsakinėti muziką. Ir va tada pagal užsakymus jie jau imdavo groti bet ką“, – pasakoja Ch.Leibovičius.

„Tauro“ kavinė, pasak jo, įprastai veikdavo iki 23-24 val. Žmonių netrūko kasdien, nors savaitgaliais, žinoma, jų susirinkdavo daugiau, ir „publika būdavo truputį prašmatniau apsirengusi“.

„Reikia pažymėti, kad darbo savaitė buvo šešiadienė. Šeštadienis buvo darbo diena. Laisvą dieną šeštadienį padarė tik 1966 m.“, – priduria Ch.Leibovičius.

Klausiu, ar žmonės eidavo didelėmis kompanijomis, ar po kelis, ar vizitai į kavines buvo planuojami iš anksto, ar spontaniškai. Pašnekovas atsako – būdavo visaip.

„Kartais susitardavome iš anksto, kartais spontaniškai praeidami pažiūrėdavome, ar neverta užeiti, pažiūrėti, pašnekėti. Visaip būdavo. Kompanijos dažniausiai buvo keturi žmonės. Būdavo ir banketai kaip dabar. Būdavo ir dviviečiai staliukai, prie kurių stengdavosi prisėsti vaikinai su panelėmis“, – sako Ch.Leibovičius.

Jis prisimena, kad „Tauro“ kavinė pasižymėjo ir skaniais patiekalais. Pavyzdžiui, „pūkučiais“ – mėsa, apvoliota bulvės drožlėse.

„Dainava“

Keliaujame toliau – link A.Vienuolio gatvės. Čia, pastate, kur dabar veikia azijietiškas restoranas, sporto klubas ir dar kelios vietos, kadaise veikė „Dainava“ – pirmasis naktinis klubas, ar, kaip tuomet vadinta, „naktinis baras“ Vilniuje. Duris jis atvėrė 1967 m.

„Baras buvo vakarietiškas, pažangus. Ant sienų buvo leidžiami multikai, kur matėsi fantastiniai vaizdai, labai estetiškai viskas atrodė. Bare buvo tamsoka – taip padaryta specialiai. Ir vykdavo vakarinė programa, kuri susidėjo iš dainų, šokių, fokusininkų pasirodymų. Ji tęsdavosi maždaug pora valandų, buvo plati ir įdomi. Kas kelis mėnesius ji buvo atnaujinama“, – pasakoja Ch.Leibovičius.

Duris „Dainavos“ naktinis baras atverdavo 21 ar 22 valandą, o veikdavo iki 5 ryto. Į jį patekti buvo galima tik su bilietais, kuriuos užsisakyti reikėdavo bent prieš savaitę – norinčių būdavo daug. Be to, dalis bilietų buvo skiriama turistams iš kitų SSRS respublikų.

Pasibaigus vakaro programai, prasidėdavo šokiai. Grojama buvo pati įvairiausia muzika – nuo estradinių dainų iki „The Beatles“ kūrinių.

„Labai populiari buvo daina „Spanish Eyes“. Taip pat grodavo Mungo Jerry. Ir lietuvių kompozitorių, tokių kaip Gorbulskis, dainas. Buvo labai smagu ir malonu praleisti laiką iki pat ryto. Aišku, būdavo ir degtinės, čia niekas nedrausdavo. Degtinės, konjako, vyno, ko tik nori. Ir karštųjų patiekalų, virtuvė specialiai veikė“, – pasakojo Ch.Leibovičius.

Alkoholiniai kokteiliai, pašnekovo teigimu, irgi egzistavo, bet itin populiarūs nebuvo. „Čia buvo daugiau panelių pomėgis. Ir ne visur jų būdavo“, – sako Ch.Leibovičius.

Alkoholis, sakė jis, buvo parduodamas su 100 proc. antkainiu – dvigubai brangiau negu parduotuvėje. Ch. Leibovičius skaičiuoja – įprasta tuomet alga buvo 120 rublių, o degtinės butelis „Dainavoje“ kainavo 6 rublius. Tad už vieno mėnesio algą bare buvo galima nusipirkti 20 degtinės butelių.

Pastate veikė ne tik naktinis baras. Antrame pastato aukšte veikė didžiulis restoranas. O kiek kainavo maistas? Pasak pašnekovo, Kijevo kotletas kainavo 1,60 ar 1,80 rb. Angliškas bifšteksas – 2,10 rb.

„Būdavo ir skanių visai nebrangių patiekalų. Tarkim, „Neringoje“, kuri buvo visai netoli nuo čia, buvo bulviniai rageliai, viduje pripildyti paštetu, su grybų padažu. Kainavo gal 40 kapeikų. Ir šito patiekalo paklausa buvo didžiulė. Atėjęs po pietų galėdavai jau nerasti“, – sako Ch.Leibovičius.

Pasiteirauju, ar Kijevo kotletais „Neringa“ irgi garsėjo jau tada. Pašnekovas patvirtina – taip.

Pokalbis vėl pasisuka prie „Dainavos“. Ch.Leibovičius pasakoja, kad jos restorane taip pat buvo scena, kurioje grojo orkestras. Profesionalūs to meto muzikantai vakarais mielai grodavo restorane džiazą, taip prisidurdami prie algos.

Tuo metu trečiajame aukšte buvo didelis balkonas, ėjęs palei sienas. Iš jo buvo galima matyti, kas vyksta žemiau pastate. „Ten gerai matėsi, kur kas sėdi, galima buvo iš aukščiau pažiūrėti, kur simpatiškos merginos sėdi, ką pakviesti pašokti, susipažinti“, – prisiminė Ch.Leibovčius.

Vaikinai be merginų tada į restoraną ar barą, pasak jo, ateidavo dažnai. Merginos be vaikinų – rečiau.

„Būdavo, kad ateina vienas vaikinas ir trys merginos. Bet kad ateitų vienos merginos be vyrų, retas atvejis. Nebuvo taip priimta“, – sako Ch.Leibovičius.

Teiraujuosi, kaip tuomet rengdavosi į restoraną ar barą einantys žmones. Pašnekovas atsako, kad tada buvo įprasta eiti į restoraną su kostiumu.

„Arba kelnės, švarkas, šlipsas, taip solidžiau. Dar tais laikais, turiu omenyje šešiasdešimtuosius, buvo nepriimtina, kaip dabar, tiesiog atsisėsti ant laiptukų ar šaligatvio. Ir drabužių buvo gaila – geras kostiumas, kelnės, švarkas galėjo lengvai susitepti“, – sako Ch.Leibovičius.

Jis atkreipia dėmesį, kad į kai kurias vietas apsirengusių ne kostiumą, o, pavyzdžiui, megztinį galėjo ir tiesiog neįleisti. Bet tokie draudimai, anot jo, buvo laikini ir galioję nedaug kur – rengtis solidžiai labiau skatino nerašyti to meto papročiai.

Visgi, sako Ch.Leibovičius, restorane, jei būdavo karšta, pasikabinti švarką ant kėdės ir šokti atsilaisvinus kaklaraištį daugeliui buvo įprasta.

Dar vienas išskirtinis tokių to meto barų kaip „Dainava“ bruožas, anot pašnekovo – tai, kad visi visur rūkė. Ir ne tik baruose – rūkyti netgi restorano viduje buvo visiškai normalu.

„Draudimai prasidėjo maždaug 1980 m. Man atrodo, pirmiausia uždraudė „Neringoje“. Ir buvo daug protestų, daug nepatenkintų. Kaip čia galima gerti kavą be cigaretės, kaip čia rūkyti tik lauke. Rūkančių buvo labai daug. Tiesa, lyginant su dabar, man atrodo, pasikeitė tendencijos. Smarkiai padaugėjo rūkančių merginų ir sumažėjo rūkančių vaikinų. Aš pats rūkiau, bet nerūkau jau 23 metus“, – pasakoja pašnekovas.

Ch.Leibovičius rašo apsakymus. Viename jų jis yra aprašęs ir pirmąjį savo apsilankymą „Dainavoje“.

„Tokio dalyko nebuvau matęs, nebent kine. Atsidūręs viduje patenki į didingą ir stebuklingą pasaką: prietemoje sienomis ir lubomis plaukia kažkokie nežemiško grožio delfinai, vėžliai ir žuvytės, sklando nematyti paukščiai ir kosminiai laivai, atsiranda ir vėl išnyksta fantastinių gyvių ir animacinių filmų herojų siluetai. Draugų veidai violetiniuose prožektorių spinduliuose švyti bronza ir variu, o viskas, kas balta, – dantys, akių baltymai, apykaklės, rankogaliai, – spindi dar balčiau ir ryškiau. Į programą įtrauktos visos estradinio žanro rūšys: ir orkestro pasažai, ir dainos, ir vokalinės džiazo kompozicijos, ir kordebaletas, ir cirko iliuzionistų pasirodymai. Tarp programos numerių ir po jos – šokiai, trukdavę iki ryto ir duodavę pakankamai laiko merginas pakabinti“.

(vertė Darius Pocevičius, cituojama iš knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“, pilną apsakymą rusų kalba galima rasti čia – red. past.)

„Literatų“ kavinė

Toliau mūsų kelias veda link „Literatų“ kavinės. Kadaise ji veikė pačioje Gedimino prospekto pradžioje – ten, kur dabar įsikūręs greito maisto restoranas KFC.

Kaip savo knygoje rašo D.Pocevičius, ši kavinė duris atvėrė 1960 m., jos dviejose salėse tilpo apie 100 žmonių.

„Kairė salė buvo šviesi, su normaliu apšvietimu. Dešinė salė buvo tamsi, ant jos staliukų stovėjo dviejų spalvų lempos – žalios ir raudonos. Ir buvo nedidelis podiumas, kur muzikantų kvartetas ar kvintetas grodavo džiazą, ir estrada šokiams“, – vėl leidžiasi į prisiminimus Ch.Leibovičius.

„Literatų“ kavinė sulaukdavo toli gražu ne vien tik literatų. Čia užsukdavo dailininkai, kitų sričių atstovai.

„Susirinkdavo daug įžymybių. Tokių kaip dailininkas ir grafikas Stasys Krasauskas, skulptorius Kazimieras Valaitis, poetas Paulius Širvys“, – sako Ch.Leibovičius.

Klausiu, ar vienas garsiausių P.Širvio eilėraščių „Padavėja“ („Tu šypsaisi, padavėja, tavo akys – kaip šulniai. Tavimi susižavėję / Mes visi, girti velniai...“) irgi gimė šioje kavinėje.

„Galbūt. Aš šito negaliu patvirtinti. Bet buvo žmonių, kurie gerai pažinojo Paulių Širvį. Tarkime, mano draugas Tadas Kosčiuška, dailininkas. Jis buvo Širvio artimas draugas. Dažnai jie kartu vaikščiodavo, išgėrinėdavo. Paulius Širvys buvo žinomas toks pijokas“, – juokiasi Ch.Leibovičius.

„Literatų“ kavinėje rinkosi ne tik menininkai. Čia užeiti mėgo ir netoli buvusių Vilniaus universiteto, Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) jaunimas. Jaunimui tuomet užkalbinti čia sėdinčius poetus nebuvo sunku – daugelį jų net asmeniškai pažinojo. Todėl ir bendravimas būdavo gana betarpiškas.

„Literatų“ kavinė, atskleidžia Ch.Leibovičius, garsėjo ir kokteiliais.

„Bare gamino daug įvairių kokteilių. Pavyzdžiui, „Rudeninis“, arba „Kaštonas“, su konjaku... Arba „Vaivorykštė“. Ją sudarė pačių įvairiausių spalvų alkoholiniai gėrimai. Sakysime, krupnikas, likeris, konjakas, degtinė... susidėdavo įvairios spalvos“, – pasakoja jis.

„Literatų“ kavinė veikė iki 2006 m.

„Po bačka“

Paskutinis objektas, kurį aplankome – Universiteto ir Dominikonų gatvių Senamiestyje kampas. Čia kadaise veikė pirmasis, Ch.Leibovičiaus teigimu, bent šiek tiek šiuolaikiškas alaus baras.

Jį lankytojai vadino tiesiog „Po bačka“, kadangi virš įėjimo į barą kabėjo didelė alaus statinė. Po II pasaulinio karo, rašo D.Pocevičius, čia kurį laiką buvo eilinė aludė, tačiau 1961 m. ji buvo „sukultūrinta“ ir pakeitus interjerą virto alaus baru. Interjeras priminė stilizuotą kaimo smuklę – grubūs stalai ir suolai iš storų pušinių lentų, židinys patalpos viduje.

Šis alubaris veikė iki ~1975 m. Dabar toje vietoje veikia vaistinė.

Kuo „Po bačka“ buvo išskirtinė? „Tada alaus barų niekas nevadino barais. Jie buvo tokios zabigalovkos, darbininkų užeigos. Skirtos žmonėms iš fabrikų, gamyklų. Kur jie po sunkaus darbo užeidavo išgerti vieną kitą alaus, dažnai ir 0,25 litro degtinėlės, atsipalaiduoti. Jose būdavo labai daug girtuoklių. Šitos zabigalovkos nebuvo skirtos jaunimui ir jaunimas jose rodėsi retai“, – sakė Ch.Leibovičius.

Jo teigimu, nuo zabigalovkų „Bačka“ skyrėsi tuo, kad čia buvo galima rinktis iš kelių rūšių alaus, buvo ir užkandžių, kurių nebuvo kitur – pavyzdžiui, žirnių su spirgais ar keptos duonos su sūriu. Tad ir jaunimą „Bačka“ greitai pradėjo traukti tiek dėl didesnio pasirinkimo, tiek dėl gražesnio interjero, tiek dėl patogios vietos – visai šalia Vilniaus universiteto.

„Daugelyje zabigalovkų  buvo tik vienos rūšies alus, „Žigulinis“ ar dar koks nors. O čia buvo ir „Tauro“, ir „Širvėnos“, ir „Klaipėdos“ alaus. Tarp kitko, „Klaipėdos“ alus tada buvo vienas iš geriausių, nors jo Vilniuje būdavo retai“, – sako Ch.Leibovičius.

Paklaustas, ar tuomet baruose pasitaikydavo alaus iš už Lietuvos sienų, Ch.Leibovičius teigia – retai.

„Retkarčiais būdavo tokio ukrainietiško, Lvovo gamybos alus, Martovskoje. Čia buvo labai geras alus. Bet jis baruose būdavo retai. Parduotuvėse to Martovskoje ar latviškos gamybos alaus nusipirkti buvo galima dažniau. Bet galiu pasakyti, kiek teko keliauti po SSRS – lietuviškas alus pats geriausias“, – sako Ch.Leibovičius.

Paprašytas palyginti tuometinį ir dabartinį alų, pašnekovas užtikrintai teigia – dabar alus žymiai skanesnis.

„Būna, žmonės sako – oi, kokia buvo skani duona, skanus sūris, skanus alus... Nieko tokio nebuvo. Buvo gerų sūrių ir duonos, bet tokio pasirinkimo ir kokybės kaip dabar nebuvo. Gal tik vienetiniai projektai, kurių dabar nėra, tokį įspūdį sudaro“, – sako Ch.Leibovičius.

Jaunimo skirtumai: tada ir dabar

Tuo pasivaikščiojimas po  XX a. septintojo dešimtmečio Vilniaus barus baigiasi. Tačiau galvoje vis dar sukasi nemažai klausimų. Aptarti juos su Ch.Leibovičiumi prisėdame vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių.

Teiraujuosi pašnekovo, kas, lyginant anuometinį jaunimą su dabartiniu jaunimu, labiausiai pasikeitė.

„Amžius. Dabar labai daug nepilnamečio jaunimo mieste. Tokio, kuris eina į kavines ir sėdi tiek, kiek nori. Tada jaunimas, kuris išeidavo į viešąją erdvę, buvo nuo 17 metų. Na, retkarčiais pasitaikydavo devintokų-dešimtokų, bet čia retas atvejis“, – atsako Ch.Leibovičius.

Jo teigimu, dar mokyklos nebaigusiam jaunimui tais laikais leisti laiką mieste kliudė tiek pinigų trūkumas, tiek didesnis užimtumas, tiek ir visuomenės požiūris, kad taip leisti laiką jaunimui nepriimtina.

„Tais laikais visas jaunimas kažkur dirbo ar mokėsi. Ir visi buvo užimti. Moksleivių, kurie tiesiog trankosi po miestą, po parduotuves, po kavines, nebuvo. Juk ir lėšų tam jie neturėjo. Duodavo tėvai namuose 50 kapeikų ar dar mažiau nusipirkti kokią bulkutę ir kisieliaus mokykloje, ir tiek. Tik baigęs mokyklą ir įstojęs į universitetą ar nuėjęs dirbti į fabriką jaunimas, jau pats užsidirbdamas pinigus, galėjo pats ir juos leisti“, – pasakoja Ch.Leibovičius.

Visgi jis prisipažįsta, kad, kaip buvęs Vilniaus centro gyventojas, pats priklausė toms retoms išimtims, kurios Vilniaus miesto centro vakarinį gyvenimą pažino anksčiau. Ir pasidalina vieno pirmųjų apsilankymų kavinėje istorija.

„Sakysime, 1961 metais, kai buvau devintoje klasėje, mes su draugu Gediminu turėjome truputį pinigų, po 11-12 rublių. Ir mes užėjome į „Literatų“ kavinę. Norėjome atsisėsti tamsioje salėje, nes ten romantiškiau. Mums liepė laukti. Laukėm, nesulaukėm ir atsisėdom šviesioje salėje. Kaip šiandien atsimenu – paėmėme konjako butelį, „Odesos“, brangus konjakas buvo. Pasėdėjom, išgėrėm. Gal norėjom ir pašokti, žiūrėjom į tamsiąją salę, bet ten laisvų panelių nebuvo. Tai tiesiog pasėdėjom, pavalgėm ir išgėrėm“, – dalinosi prisiminimais Ch.Leibovičius.

Klausiu, ar tada egzistavo draudimas parduoti alkoholį nepilnamečiams ir jei taip, kaip jie jį apėjo.

„Buvo draudimas, ir žiūrėdavo griežtai. Bet ne visada pavykdavo atskirti, kiek metų. Būdavo juk vaikinų, kurie atrodė solidžiai. Tarkim, mano vienas draugas turėjo barzdą. Mums buvo po 16 metų, o jis atrodė tarsi 20-ies. Tai jam parduodavo ir nekildavo klausimų“, – sako Ch.Leibovičius.

Domiuosi, kokios buvo tuometinio jaunimo pokalbių temos. Pašnekovas atsako – menas ir sportas.

„Menas – dailė, muzika, kinas, teatras. Eidavome į filharmoniją, operos ir baleto teatrą, rusų dramos teatrą, akademinį Lietuvos dramos teatrą. O sportas – futbolas dažniausiai, dar krepšinis“, – sako Ch.Leibovičius.

Lygindamas savo jaunystę ir dabartinį jaunimą, Ch.Leibovičius atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą – kad dabar jaunimas turi žymiai daugiau galimybių.

„Tada iki 30 metų Vilniuje beveik niekas savo buto neturėjo, visi gyveno su tėvais, seneliais. Į užsienį važiavimo laisvės, kaip dabar, nebuvo. Ir vietų, kur nueiti, pasirinkimas dabar žymiai didesnis. Žymiai daugiau galimybių ir pinigus užsidirbti, ir kūrybiškai save išreikšti. Kūrybinė erdvė įvairiapusiškesnė. Feisbukas, internetas atveria daug naujų galimybių“, – sako Ch.Leibovičius.

Tautų santykiai 

Dažniausiai, pasak pašnekovo, XX a. septintojo dešimtmečio jaunimas tarpusavyje bendravo rusiškai, lietuvių kalba skambėjo rečiau.

Lietuvių tuomet Vilniuje buvo mažiau negu dabar. 1970 m. SSRS gyventojų surašymo duomenimis, lietuvių Vilniuje buvo apie 43 proc. Daugelis jų į miestą atvyko po II pasaulinio karo iš mažesnių miestų ir kaimų. O tarp centro gyventojų lietuvių, pasak pašnekovo, tada buvo dar mažiau. Tačiau jų skaičius, skirtingai negu lenkų ar žydų, nuolat augo.

Jo jaunystės metais, atskleidė Ch.Leibovičius, beveik visi mokėjo ir lenkų kalbą – ja buvo leidžiama daug laikraščių, žurnalų. O štai jidiš kalba iš viešojo gyvenimo išvis pasitraukė, 1949 m. uždarius paskutinę Vilniuje žydų mokyklą.

Tai, kad centro gyventojai daugiau bendravo rusiškai, o ne lietuviškai, lėmė ir tai, kad centre rusų mokyklos sudarė daugumą. Į jas gyventojus dažnai leisdavo ir kitų tautybių vaikų tėvai. Tai lėmė, kad ir lenkai, žydai ar lietuviai, gyvenę centre ar netoli centro, tarpusavyje įprato bendrauti rusiškai.

Vis dėlto pasidalinimas pagal tautybes ar etninio pobūdžio konfliktai, sakė Ch.Leibovičius, jo aplinkoje nepasitaikydavo. Kasdienybėje rusai, lenkai, lietuviai ir žydai sutarė gerai.

„Konfliktai labiau būdavo ne tarp tautybių, o tarp socialinių grupių. Ir pagal rajonus, gatves. Būdavo tokios šaikos, kurios vadinosi pagal gatves – Dzūkų, Dzeržinskio, Tarybų-Raugyklos. Jų socialiniai sluoksniai buvo skirtingi, bet čia vis tiek buvo daugiausia darbininkų vaikai. O centre visi sutardavo. Apskritai pats gyvenimas buvo visiškai kitoks“, – teigė jis.

Kodėl sovietinis jaunimas buvo visoks

Ch.Leibovičius pabrėžė, kad kalbant apie „šešiasdešimtųjų“ jaunimą, svarbu suprasti, kad jaunimas tuomet buvo tiek pat nevienalytis kaip ir dabar.

Egzistavo ir geografinis, ir socialinis pasiskirstymas, tarpusavyje glaudžiai susiję. Vilniaus centro jaunimą daugiausia sudarė studentija, inteligentiškesnė publika, o miesto pakraščių jaunimas dirbo fabrikuose, gamyklose, jiems rūpėjo kiti dalykai. Ir į kavines jie nelabai ėjo.

„Visi barai ir kavinės, apie kuriuos pasakojau, buvo centre. Ir juos lankė tam tikra publika. Sakykime, pusantro ar pora tūkstančių tų pačių žmonių, kurie daugiausia gyveno Senamiestyje, Žvėryne ir aplinkui. O Vilnius juk turėjo pakraštinius rajonus. Tai iš tų rajonų, kur gyveno darbo žmonės, mažai kas kavinėse lankydavosi“, – sako Ch.Leibovičius.

Todėl pašnekovas akcentavo, kad jo jaunystės patirtys neatspindi visų Vilniuje augusių jaunuolių patirties – tik Vilniaus centre augusio ir tam tikrus bendrus interesus bei pomėgius turėjusio jaunimo patirtį.

Tokį susiskirstymą, pasak jo, lėmė įvairios priežastys. Viena svarbiausių buvo ekonominė.

„Gyvenimas tada buvo žymiai, švelniai tariant, skurdesnis. Toli gražu ne kiekvienas galėjo sau leisti eiti į kavines ar restoranus.  Daug jaunų žmonių galėjo tik kartą per tris mėnesius ar per pusmetį, kokia nors ypatinga proga, nueiti. Bet centre buvo daugiau tokių, kurie galėjo tai sau leisti dažniau. Nes centre vis tiek gyveno daugiau ne darbininkų, o tarnautojų, viršininkų šeimos, kurios buvo labiau pasiturinčios to meto standartais“, – sakė Ch.Leibovičius.

Pasak jo, daugelis „Čitalką“, „Literatų“ kavinę ar „Neringą“ dažniau lankiusių žmonių vieni kitus pažinojo bent iš matymo. Juos vienijo ir bendri kultūriniai interesai – domėjimasis aukštąja kultūra, daile, teatru, muzika, kas miesto pakraščių jaunimui rūpėjo mažiau, o dažnai ir išvis nerūpėjo.

„Jei pakalbinsite kokį žmogų, kuris tais laikais gyveno, sakykime, Dzūkų gatvėje ar prie Stoties, ir paklausite, kaip jis leisdavo laiką su draugais, jo pasakojimas bus visiškai kitoks ir jis nupieš visiškai kitokį paveikslą. Bet aš pasakoju apie save. Man atrodo, kad miestų pakraščių jaunimas ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir šimtuose kitų miestų gyveno panašiai. Bet centro jaunimui visada arčiausia buvo kultūrinis gyvenimas. Sakykime, į teatrą eiti aš nuo 5-6 metų pripratau. Vilnius vis dėlto buvo sostinė, miesto centras suburdavo kūrybines jėgas, inteligentiją, studentiją“, – pasakoja pašnekovas.

Taip pat jis teigia viešojoje erdvėje dažnai pastebintis, kad sąmoningai stengiamasi parodyti sovietmetį tik tamsiomis ir niūriomis spalvomis, pasakoti apie priešinimąsi režimui. Nors, Ch.Leibovičiaus teigimu, net ir nepritariant sovietiniam režimui bendradarbiavimo su sovietinėmis institucijomis išvengti buvo neįmanoma – vien dėl praktinių priežasčių.

„Buvo labai daug žmonių, kurie buvo prieš Tarybų Sąjungą. Aš pats buvau antisovietčikas. Mane ir į KGB traukė, ir baudė, ir iš darbo išmetinėjo. Bet dabar, mūsų laikais, buvę šventai tikintys nori pasirodyti visi. Lyg jie nebendradarbiavo niekaip su ta valdžia. Bendradarbiavo. Ir tai natūralu. Gyvenimas gi ėjo. Kaip sakoma, valgyti visada norisi“, – sako pašnekovas.

Pasak Ch.Leibovičiaus, nepritarimas režimo ideologijai dar nereiškė, kad smagiai leisti laiko tuomet buvo neįmanoma.

„Mes gi buvome jauni žmonės. Mums buvo nusispjauti į tą ideologiją. Mes gėrėm, mylėjom, linksminomės, gyvenom, važiavom visur, kur galėjom“, – sakė Ch.Leibovičius.