Knygos paaugusiems vaikams: ką pasirinkti?

Kaip ir kasmet, 2025 m. pasirodė nemaža krūvelė knygų pradinukams ir jaunesniesiems paaugliams. Daug tarp jų humoristinės literatūros, kurią dėl lengvo pasakojimo ir kurioziškų siužetų be galo mėgsta vaikai, taip pat nemažai ir ankstesnių knygų tęsinių. Tačiau šiame tope siekiau kiek didesnį literatūrinį iššūkį vaikams keliančias knygas, kurios įtraukia ne tik į įdomius nuotykius, bet ir kelia svarbias problemas, su psichologiniu subtilumu kalba apie vaiko asmenybės augimą, atsparumą, gebėjimą mokytis iš savo klaidų, ir priimti įveikti gyvenimo iššūkius. Rasite čia visko: nuotaikingų apysakų, humoro, siaubo, fantastikos ir problemų prozos. 

Eglė Baliutavičiūtė

Estų rašytojos Triinu Laan, jau pažįstamos dėl puikios knygos „Skeleto Jono nutikimai“, naujausias vertimas į lietuvių kalbą – noveliškos struktūros šeiminė apysaka „Berniukas ir senolis“. Tai tarsi odė vaiko ir senelio ryšiui ir draugystei. Kaip ir pirmoji knyga, taip ir ši parašyta jaukiai, spinduliuoja vaikystės ir senatvės susidūrimo žavesiu ir paradoksais, švelniu humoru ir nostalgija, kurią, žinoma, užčiuops vyresni skaitytojai, o mažieji panirs į mažų, namudinių, bet ilgam įsimenančių nutikimų sūkurį. „Užaugęs aš noriu būti senoliu. Senolis yra gyvenimo džiaugsmo žinovas“ (p. 62)

Su stipriomis siaubo istorijomis į vaikų ir jaunesniųjų paauglių literatūrą įskriejusi Aušrinė Tilindė, nauju kūriniu „Po šimts  pypkių, seneli!“ įrodo, kad yra kur kas universalesnė kūrėja, gebanti kokybiškai parašyti įvairių žanrų kūrinius. Šioje knygoje ji pasitelkia tarp vaikų itin populiarią humoristinę poetiką, kurią išnaudoja ne paviršutiniškam turiniui, bet neria į sudėtingesnes šeimos santykių, šeimos istorijos pažinimo ir laisvės kovų temas. Bene žaviausias čia – senelio, buvusio partizano personažas, kurio charizma, išdykėliškas charakteris ir išmintis veda pagrindinį knygos veikėją – anūką Benį – nuotykių nestokojančiu asmenybės augimo keliu.

Vienuolikmetė Odilė – smalsi, tad nieko keisto, kad vaikšto takais, apie kuriuos sklinda negeros kalbos ir jai ten eiti užginta. Nieko keisto, kad vieną dieną ji pakliūva į tikrą bėdą – nugarma į požeminį pasaulį, jei neras kelio namo – gresia mirtis... Kaip ir „Klampynių kronikų“ serijoje, ir čia autorė nuotykinį pasakojimą kuria pasitelkdama ne vien išmonę, bet ir tradicinių pasakų ir tautosakos motyvų, su jais žaisdama, o kartais ir apversdama. Autorės stilius gausus kūrybingų metaforų, palyginimų, sugretinimų, kurie itin puikiai dera prie jos kuriamo atmosferiško pasakinio pasaulio, kupino stebuklų, šiurpuliukų ir magiškų būtybių.

Tai lyriška, liūdna, bet ir kartu vilties kupina istorija apie netektį, kurią kiekvienas išgyvename savaip. Devynmetis Džasperis nenori pripažinti, kad neteko sesers, tad įtiki, kad ją suras, jei suras lakštingalą, kurią tiek kartų su vyresne sese stebėjo sode. Jis leidžiasi į neapgalvotą kelionę, kuri daug kartų pasisuka netikėta linkme. Bet sudėtingus iššūkius, nesėkmes, lydi laimingi susitikimai, kurie atskleidžia svarbiausias ir gražiausias pagrindinio veikėjo savybes. Kaip ir neretai nutinka, labiausiai augina ne kelionės tikslas, bet pats kelionės procesas. 

Skanus saldainiukas, mėgstantiems nuotykines maginės fantastikos istorijas su galybe įvairiausių magiškų būtybių. Kristoferis, kuris visada it magnetas traukdavo įvairius gyvūnus, atvykęs į nuošalią senelio sodybą Škotijoje, sužino savo prigimties paslaptį, kuri jį nuveda nuo mūsų pasaulio paslėptą salyną, kuriame iki šiol saugiai glaudėsi mitinės būtybės, kurioms dabar gresia prapultis. O pavojingų nuotykių gausi knyga veda skaitytoją į vaizdingą fantastinį pasaulį, turiningu siužetu skleisdama svarbią žinutę apie gamtos pasaulio trapumą, žmonių godumo ir neapgalvotų veiksmų pasekmes jai.

Švedų rašytoja Kristina Ohlsson Lietuvos vaikų jau pamėgsta dėl šiurpulius keliančių siaubo istorijų. „Ugnies ratas“. Autorė dažnai pasitelkia tradicinių siaubo istorijų motyvus, perkeldama juos į šiandienį pasaulį, kur nagrinėja kritinių patirčių poveikį ir padarinius šeimai, o ypač vaikų charakterio plėtotei. Tuo pasižymi ir „Ugnies ratas“, kuriame Heidė savo remontuojamame kambaryje atranda seną vaikišką batuką ir barkutį. Nuo tada jos namuose ima dėtis keisti, gąsdinantys dalykai, o Heidė su draugais bando išsiaiškinti senas ir užmirštas kaimelio paslaptis, susijusias su tragiška istorija, kuri gali pasikartoti, jei Heidė nesuskubs. Nors pirmiausia tai nuotykinė siaubo apysaka, tačiau joje daug dėmesio skiriama ir Heidės vidiniams virsmams – iš pradžių abejinga naujajai tėčio žmonai ir būsimam jų kūdikiui, ji, įvykių sūkuryje, leidžia skleistis šiltam ryšiui, kurį dėl įsiskaudinimų bandė užgniaužti. Tad pasakojimas suteikia vertingų pamokų, kaip svarbu vertinti tuos, kurie šalia, ir skaitytojams. 

Pasakojimas nukelia į kiek daugiau nei 60 metų į praeitį, kai Megė miške aptinka snieginio leopardo jauniklį. Niekas ja netiki, nes juk Anglijoje leopardų nebūna. Jai visada buvo lengviau bendrauti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad dabar mikčiojanti, prie kitų vaikų nepritampanti ir pasitikėjimo savimi stokojanti Megė, jei nori išgelbėti jauniklį, turės nugalėti savo baimes ir susidoroti su vidiniais su sunkumais. Tai psichologiškai niuansuota knyga, kurioje gamtos pasaulis ne dekoracija, o svarbi istorijos dalis, susijusi ne tik su Mege, bet ir kitais veikėjais, jų užgniaužtomis istorijomis ir dabartimi. Patiks vaikams, vertinantiems lėtesnius, charakterių plėtote grįstus ir erdvės apmąstymams suteikiantiems pasakojimams. Ir aišku tiems, kuriems patinka emociškai paveikios knygos apie gyvūnus.

Be galo įtaigus, frustracijos, pykčio, ironijos ir kartu gerumo kupinas pasakojimas apie berniuką Kemį, kuris yra išsiunčiamas į vasaros stovyklą. Jis čia būti visai nenori ir tai labai aiškiai išsako, tačiau nesugeba daugybės kitų labai svarbių dalykų, verdančių jo galvoje, pavyzdžiui, pasipriešinti patyčioms, nuo kurių kenčia jo klasiokas Jorgas. Kemis vaidina abejingą ir atšiaurų, tačiau viduje jis trokšta būti geresnis, drąsesnis, todėl neretai imasi padėti kitiems tarsi neakivaizdžiais būdais. Viena savaitė stovykloje kardinaliai nepakeis visų pasaulio blogybių, bet ši patirtis augina Kemį ir suteikia vertingą pagrindą. Ši knyga įtaigiai atspindi į ankstyvąją paauglystę žengiančio vaiko sąmonę ir išgyvenimus, kai pradeda dygti dygliai, kai ne viską supranti ir tai kelia nerimą, pyktį, kai norisi šiauštis prie neteisingą pasaulį, bet kartu ir jį padaryti geresnį. 

Knygų apie įvairovę, ypač kalbančių apie vaikus bei paauglius turinčius ar augančius šalia brolių, seserų, turinčių nemenkus raidos sutrikimus, neurodiversiškus, vis daugėja. Iš Čekijos atkeliavusio kūrinio centre – paauglė, turinti autistišką brolį dvynį. Meilė ir stiprus ryšys su broliu čia susipina ne tik su paaugliškais iššūkiais, bet ir sudėtingomis socialinėmis problemomis: kaip visuomenė žvelgia ir elgiasi su jos broliu, atsakomybė, kuri tenka paauglei, nes viena likusi mama nepajėgia palaikyti visų namų kampų, pakibęs sudėtingas klausimas: ar geriau brolį įkurdinti specialioje įstaigoje, ar rūpintis juo šeimos apsuptyje. Nors justi, kad knygoje vartojami išsireiškimai, terminai kiek nutolę nuo to, kaip apie autizmą ir neurodiversiškumą stengiamasi kalbėti šiandien (knyga pirmą kartą originalo kalba išleista 2016 m.), tačiau tai neužgožia knygos vertės. Tai sunkus, bet kartu viltingas pasakojimas, kuris turėtų patiki tiems, kurie, pavyzdžiui, žavėjosi Jef Aerts „Žydraisiais sparnais“.