Kokius lobynus slepia privačios Lietuvos bibliotekos? 

Ar rašytojams reikia knygų tvarkytojo?

Rolandas Rastauskas

„Rašytojų bibliotekos dažniausiai itin chaotiškos“, – teigia Nacionalinės premijos laureatas eseistas, poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas Rolandas Rastauskas (RoRa) ir atveria savąją. „Tame chaose it koks banginis staiga išnyra knyga, kurią, sakytum, buvai pamiršęs, ilgai su ja kaip su nusėdusiu į dugną šnipu neturėjai jokio kontakto ir staiga – bac! – supranti, kaip gera ją vėl turėti ir spausti prie krūtinės, netgi uostinėti, – taria rastauskišku stiliumi. – Dauguma rašytojų skaito priešokiais, renkasi pačius keisčiausius tekstus, paprastai tik užmesdami akį į konkurentų kūrinius“, – sako pusiau juokais, pusiau rimtai ir prisimena savo bičiulį lenkų teatro kritiką Lukaszą Drewniaką, garsėjantį tuo, kad, atėjęs pas ką nors į svečius, pirmiausia puola tvarkyti knygų lentynų. „Negaliu pakęsti tos velniavos (lenk. pandemonium) žmonių lentynose“, – prisipažindavo kritikas. Knygas L.Drewniakas išrūšiuodavo ir sudėliodavo pagal sistemą – abėcėlę, autorius, temas ir pan. „Taip, kaip spintų stilistai mus moko susilankstyti marškinėlius, taip tokie knygų tvarkytojai galėtų ateiti ir sutvarkyti biblioteką. Manau, tai ateities profesija.“

R.Rastausko biblioteka gana tvarkinga – knygos čia sudėliotos pagal interesų sritis ir mėgstamus autorius. Juos atspėti nesunku: lietuvių ir lenkų poetai bei prozininkai po ranka miegamajame, akademinė lentyna darbo kambaryje ir, be abejonės, viena geriausių Lietuvoje daugiakalbė teatrinė biblioteka su spektaklių DVD kolekcija hole (beveik tris dešimtmečius docentas dėstė Vakarų dramos ir teatro istoriją Klaipėdos universitete). Žinoma, ir tokių autorių kaip Henry’is Milleris, Vladimiras Nabokovas, Samuelis Beckettas, Saulas Bellow, Philipas Rothas, Laurence’as Durrellas, Paulas Bowlesas knygos (daugiausia anglų kalba, nes yra baigęs anglų filologiją). Kadaise labai svarbios buvo Anaïs Nin ir Djuna Barnes. „Daug paperbackų kartu su džinsais ir languotais marškiniais iš Čikagos atsiųsdavo mamytės Sutvirtinimo sakramento motina daktarė Janina Jakševičienė“, – visa tai irgi yra išlikę.

„Dar yra tokia retai vartomų knygų rūšis kaip meno albumai, kurie kartais užgula visu savo mirtinu svoriu“, – rašytojas visuomet domėjosi menu, o ypač – šiuolaikiniu. Turi retus režisierių Bobo Wilsono ir Tadeuszo Kantoro, Stanley’io Kubricko ir Jeano-Luco Godard’o albumus. „Išskirčiau labai savitą, dažniausiai tik save fotografavusią amerikiečių fotomenininkę Francescą Woodman – jos darbus pirmąsyk pamačiau Berlyne, vieną lietingą vakarą atsitiktinai užsukęs į galeriją „Ansicht“. Iki tol nebuvau girdėjęs net jos pavardės, nežinojau, kad ji jauna nusižudė, bet tos nelaimės aura dvelkiančios nuotraukos mane pritrenkė, supratau, kad noriu turėti jos albumus, paversti tas nuotraukas bendravimo aktais...“ RoRa asmeninę biblioteką puošia ir įspūdinga muzikos įrašų kolekcija: nuo Keitho Jarretto iki Johno Adamso, nuo Witoldo Lutoslawskio iki „Portishead“, kino filmų ir spektaklių plakatai (ypač didžiuojasi Franciszeko Starowieyskio plakatų kolekcija), meno kūriniai ir net Vito Gerulaičio tėvo į Palangą atvežta teniso raketė.

Rašytojo bibliotekos puošmena – knygos su autografais. Jų R.Rastauskas turi įvairių, net ir tokių, kurių geriau niekam nerodyti. Ypač brangina nobelistų Czesławo Miłoszo, Josifo Brodskio, didžiojo Witoldo Gombrowicziaus našlės Ritos asmeniškus įrašus. „Miłoszo autografai man patys brangiausi, – prasitaria pašnekovas. – Jis sakydavo:„Kai gauni Nobelį, užtenka gerbėjui tik parašą suraityti.“ O aš turiu netrumpų įrašų, prasidedančių „Su meile“ ir pan. Lenkų milošistai yra sakę, kad tokių autografų pasaulyje katino ašaros. Turiu ir puikų J. Brodskio autografą, deja, skirtą ne man. Jį atradau Vilniaus antikvariate dar sovietmečiu vieno anglų poeto tomelyje už... dešimt rublių. Nesuvokiama, kaip jis galėjo ten atsidurti...“ Poetas artimai bendravo ir su įžymiuoju lenkų poetu bei dramaturgu Tadeuszu Różewiczumi – turi ir jo pasirašytų knygų. „Kalbant apie lietuvius, turiu savo literatūrinio mentoriaus Juozo Grušo, didžiosios Vilniaus poetės Juditos Vaičiūnaitės, dramatiškojo filosofo Arvydo Šliogerio autografus, turėjau nuostabų Justino Marcinkevičiaus vos ne kaligrafišką autografą „Mindaugo“ pirmajame leidime („Rolandai, tegu neša tave tavo graži jaunystė į tas aukštumas, kurių mes nepasiekėme!“), bet tos knygelės seniai niekur neberandu. Įtariu, kad kažkas „karalių Mindaugą“ išsinešė berberio lietpalčio kišenėje.“

„Norėjau būti Don Kichotu“

Irena Veisaitė

I.Veisaitė buvo plačių interesų intelektualė: teatrologė, literatūrologė, žmogaus teisių gynėja ir Atviros Lietuvos fondo, per dešimt metų išleidusio apie tūkstantį knygų, steigėja... Tik šio fondo pastangomis Lietuvos skaitytojams atsivėrė neaprėpiamas užsienio literatūros pasaulis – buvo išversti reikšmingiausi kūriniai bei kokybiškai išleisti jaunutės šalies auditorijai dar negirdėti nauji autoriai. Daugialypę leidybos programą labai vertino ir pati fondo steigėja – kad pagaliau išsiveržėme iš pusę amžiaus trukusios sovietinės izoliacijos, o visuomenė galėjo susipažinti su vakarietiškos minties veikalais. Dauguma šių knygų buvo naudojamos kaip universitetiniai vadovėliai, jas greitai pamėgo ir plačioji skaitytojų auditorija. Knygos paplito, pradėjo plačiai cirkuliuoti, po truputį griaudamos stereotipinį mąstymą ir supratimą apie pačią knygų leidybą, tapo kokybiška, estetiška ir geidžiama preke.

Irenos dviejų kambarių buto durys istoriniame J.Basanavičiaus gatvės 16 numeriu pažymėtame name retai kada būdavo užvertos – Irena kaip magnetas traukė žmones, jos namai būdavo atviri bičiuliams, bendraminčiams, draugams, naujiems pažįstamiems. Šviesuolė ypač traukė jaunus žmones, mėgo su jais bendrauti, skolindavo savo studentams knygas, jie savo ruožtu padėjo sutvarkyti Irenos biblioteką. Šios neeilinės asmenybės knygos – labai įvairios, atspindinčios skirtingus gyvenimo etapus, jų pilna visuose kambariuose ir netgi prieškambaryje. „Per biblioteką gali pažinti žmogaus gyvenimą“, – buvo įsitikinusi Irena. Asmeninę biblioteką pradėjo kaupti nuo lituanistinės literatūros – šio laikotarpio knygos mena Salomėjos Nėries gimnazijos, kurioje mokėsi, laikus ir darbą Vilniaus pedagoginiame universitete, kuriame I.Veisaitė dėstė Vakarų Europos literatūrą. Profesorė turėjo gudrybę, kaip greitai skaityti kritiką –„juk ir norėdamas per gyvenimą visko neperskaitysi“: išsirinkdavo vieną, geriausią, monografiją, kurią išsamiai ir įdėmiai išstudijuodavo, o paskui tik papildydavo informacija iš kitų leidinių, akimis perbėgdama puslapius. O štai grožinės literatūros humanitaras kasdien turėtų perskaityti bent po 200 puslapių... Šia mąstytojo Jurijaus Samarino „taisykle“ stengėsi vadovautis ir pašnekovė.

Savo gyvenimo ir knygų lentynų I.Veisaitė neįsivaizdavo be klasikų. Prisiminė vaikystės namuose buvus ir Honoré de Balzacą, ir Thomą Manną, kurį labai mėgo bei tyrinėjo, ir George’ą Gordoną Byroną, ir Williamą Shakespeare’ą bei kitus... Irena taip pat turėjo savo bibliotekėlę. „Mano vaikystė prabėgo tarp knygų, nes ir mamytė, ir tėvelis daug skaitė. Deja, būdama trylikos visko netekau...“ – nutilo žydų genocidą išgyvenusi herojė. „Skaičiau daug, šlamšto – irgi“, – prisipažino ji. Knygos daugeliu atvejų ją gelbėjo, nes suformavo vertybes, išmokė atskirti gera nuo blogo. Prisiminė, kokį įspūdį padarė Victoro Hugo „Vargdieniai“, Axelio Munthės „humanistiška, tolerantiška ir graži“ „Knyga apie San Mikelę“... Ši knyga ypač padėjo atkurti savyje pusiausvyrą po vokiečių okupacijos, kai žydai net nebuvo laikomi žmonėmis. O visų laikų mėgstamiausia savo knyga Irena įvardino Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“. Šis literatūrinis personažas buvo labai artimas, „aš pati norėjau būti Don Kichotu“. Didžiulį poveikį jai padarė lietuvių autoriaus Jono Biliūno pasakos „Kliudžiau“ bei „Brisiaus galas“, iš rusų klasikų mėgo Levą Tolstojų. „Nuo pat vaikystės turėjau socialinio teisingumo jausmą“, – Irena mintimis perbėgo praeitį.

Anksčiau knygos buvo sudėtos temiškai pagal abėcėlę. Tačiau mąžtant laiko bei silpstant regėjimui, po kapitalinio remonto studentai pertvarkė lentynas ir buvusios griežtos sistemos nebeliko – knygos apsigyveno visur aplink. Irena nesunkiai galėdavo prisiminti, kur kokį leidinį padėjo. Svarbu, kad „pasivaikščiojusios“ knygos sugrįžtų į vietas.

Mažosios Lietuvos metraštininkas Domas Kaunas

„Knygos – mano atrama. Mano galia“, – sako knygotyrininkas, Mažosios Lietuvos tyrinėtojas ir puoselėtojas, Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas.

Kad ir kaip ten būtų, profesoriaus surinkta Mažosios Lietuvos spaudinių kolekcija yra viena didžiausių Lietuvoje. Ji – visada po ranka, darbo kambaryje. Už uždarų, paties suprojektuotų ir specialiai pagal užsakymą pagamintų knygų spintos durų tvarkingai išrikiuotos kelių šimtų metų senumo Biblijos, giesmynai, pamokslų knygos, maldaknygės, grožinė literatūra, žinynai, Prūsijos valdžios įsakai, vadovėliai, kalendoriai, natos, įvairios pasaulietinio turinio brošiūros, spausdinti Mažosios Lietuvos lobiai lietuvių, vokiečių, prancūzų, latvių, rusų kalbomis. Jų mokslininkas priskaičiuoja daugiau nei 2700 egzempliorių. Į šį skaičių patenka ir įvairiakalbiai leidiniai, kuriuose rašoma ir apie Prūsų Lietuvą. Apgailestauja neturintis vienintelės knygos – pirmojo leidimo lietuviškos Biblijos. Kartu su knygomis sukaupta Mažosios Lietuvos periodikos, nuotraukų, atvirukų, rankraščių, dokumentų, žemėlapių... Asmeninėje D.Kauno bibliotekoje yra ir dvi vardinės kolekcijos – vokiečių rašytojo bei dramaturgo Hermanno Sudermanno ir Vydūno. Beje, akademikas yra surinkęs absoliučiai visas Vydūno knygas, išleistas jam gyvam esant, išskyrus vieną, kurios turėti ir neįmanoma: visą tiražą dar Tilžės spaustuvėje sunaikino naciai.

Iš viso D.Kauno bute vietą rado daugiau nei 5000 knygų ir periodinių leidinių. Visa ji suskirstyta ir išdėstyta laikotarpiais, po visus kambarius, atskirose spintose. Vienose Simono Daukanto ankstyvieji leidimai, tautosaka, Jono Basanavičiaus raštai, religinė literatūra. Kitose – 1905–1917 m., pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės laikų spaudiniai: mokslo, istorinės, filologinės, grožinės knygos ir mokslo žurnalai. Dar kitose spintose įkurdinta šiuolaikinės filologinės, knygotyrinės literatūros bibliotekos dalis – darbui naudojamos parankinės knygos, periodika ir pan. Keli šimtai knygų sugulė belangiame kambarėlyje sukaltuose stelažuose. Na, o bemaž dviem tūkstančiams – daugiausia grožinės literatūros – knygų dėl vietos stokos teko išsikraustyti į Rokiškyje esančią uošviją.

Tai, kas likę, skrupulingai sukataloguota, dokumentuota, sužymėta. Iš spintos ištraukia retenybę: fundamentaliai oda įrištą, ornamentuotomis kniedėmis puoštą vieno prekeivio Žeimelio apylinkėse rastą knygą – 1825 m. Peterburge spausdintą latvišką Bibliją. „Pirkau 2008 m., Vilniaus blusų turguje“ – pažymėta pieštuku. Viena gražiausių kolekcijoje – vestuvių proga Mažosios Lietuvos jauniesiems lietuviamsdovanota Biblija, kurios odinis viršelis puoštas ne tik graviruotais metalo užsegimais, bet ir itin brangia tometo naujove – vienu pirmųjų plastikų su ornamentais. Rodydamas vieną už kitą įspūdingesnius Mažosios Lietuvos spaudinius, D.Kaunas pasakoja, kad tiek Biblijos, tiek pamokslų knygos, tiek giesmynai buvo privalomos namų knygos, dažnai naudojamos ir kaip dovana konfirmacijos, vestuvių ar kita proga. Itin svarbia dovana buvo laikoma specialiai pagal užsakymą įrišta Biblija, kurios pradžioje knygrišys papildomai įrišdavo tuščius lapus. Juose vėliau šeimos nariai rašydavo tuoktuvių, gimusių kūdikių vardus, mirusiuosius, kruopščiai žymėdavo svarbių įvykių datas. Tai labai sena tradicija, paveldėta iš vokiečių kultūros. Knygotyrininkas gali nesustodamas pasakoti ne tik apie kiekvienos knygos kultūros ženklus – kaip knyga įrišta, ką reiškia priešlapyje įrašyti nuosavybės, knygrišių, knygininkų ženklai, koks spaustuvininkas spaudė, ką nuo savęs pridėjo ir pan., bet ir jos atsiradimo bibliotekoje kelią, nes didžiąją dalį surinko pats, iš pirmų rankų, per keliolika metų kruopščiai išnaršęs Klaipėdos kraštą, į kurį iš gimtosios Žemaitijos su šeima persikėlė būdamas trečiokas.

„Knygos gyvenime esu tik akimirka“

Jaunius Gumbis

Verslo teisės advokatas, senųjų ir retų knygų kolekcininkas Jaunius Gumbis yra sukaupęs įspūdingą ir, ko gero, vienintelę tokios apimties lituanistikos leidinių kolekciją Lietuvoje. Tačiau pats stengiasi likti nematomas.

„Aš esu be galo mažas net prieš pačią mažiausią savo kolekcijos knygą. Knygos gyvenime esu tik akimirka. Todėl nemėgstu kalbėti apie save, noriu, kad dėmesys būtų skiriamas knygoms, o ne žmogui, kuris tas knygas surinko. Ir toliau noriu likti mažas, nes knygos už mane didesnės“, – nuoširdžiai savo fundamentalų požiūrį išsako kolekcininkas J.Gumbis. Jis teigia, kad tikrieji meno kūrinių globėjai bei kolekcininkai retai kada fotografuojasi su savo unikaliais eksponatais, nes nenori jų užgožti, stengiasi patys likti nuošalyje.

J.Gumbis kolekcionuoja senąsias lietuviškas ir su Lietuva susijusias knygas, išleistas nuo ankstyvojo spaudos periodo iki 1904 metų. Tai žymių Lietuvos autorių veikalai, parengti ir išspausdinti Lietuvos ar kituose Europos miestuose, taip pat užsienio autorių veikalai, kuriuose yra istorinių duomenų apie Lietuvą. Didžioji kolekcijos dalis – vieninteliai egzemplioriai. Rinkinį komplektuoti Jaunių paskatino noras išsaugoti ir pristatyti Lietuvos istorijos tyrėjams vertingus istorinius šaltinius – knygas, kurių nerasime Lietuvos muziejuose ir bibliotekose.

Advokato kolekcininko senųjų ir retų lituanistikos knygų rinkinys, renkamas su pagarba, pasididžiavimu ir jautrumu, yra bene didžiausias ir solidžiausias Lietuvoje. Jame tokie raritetai kaip žymaus lietuvių raštijos kūrėjo Jono Bretkūno pamokslų rinkinys „Postilė“, Hartmanno Schedelio „Kronikų knyga“, vokiečių kalba išleista 1496 m. ir laikoma vienu pirmųjų spausdintų Lietuvos istorijos šaltinių, Kazimiero Semenavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ leidimai keturiomis kalbomis, baroko epochos poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos rinkinys „Keturios lyrikos knygos“ ir daug kitų. „Mes turime išties puikių lietuvių, kurie kūrė karo meną, fortus, rašė pasaulinio lygio poemas, teisinius veikalus“, – vardija J.Gumbis. Rinkinio tematika ir kalbinė sudėtis labai įvairi: čia yra proginių leidinių, teologinių, religinių, mokslinių, grožinių veikalų, teisinių dokumentų rinkinių, knygų karybos tematika, istorinių įvykių, kelionių aprašymų lotynų, lietuvių, lenkų, anglų, prancūzų, rusų, ispanų ir kt. kalbomis.

„Knyga – tai menas, kurį reikia atversti. Juk vertę knygos įgauna tik dėl skaitytojo žvilgsnio, galinčio ją suprasti ir išskaityti“, – teigia J.Gumbis. Senosios knygos jį yra ne kartą nustebinusios, todėl kiekvienas susitikimas su jomis jaudina. „Vartydamas senas knygas, gali aptikti įvairiausių siurprizų“, – pavyzdžiui, K.Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ paskutiniame, angliškame, leidime septyni puslapiai kažkodėl buvo neišversti – ją turėjęs žmogus pats savo ranka, to meto rašysena, tuos puslapius išvertė, perrašė ir įrišo su likusiais. Arba nuskaitytoje, neįrištoje 1690 m. išleistoje Žemaitijos vyskupijos sinodų nutarimų rinkinyje lotynų kalba, kurio buvo neįmanoma rasti jokiose pasaulio bibliotekose, J.Gumbis yra aptikęs penkis puslapius... lietuvių kalba. „Arba randi 1648 m. išleistą knygą su pridėtu laišku kitam knygos savininkui“, – apie nuostabas pasakoja J.Gumbis. Neįmanoma nesistebėti ir kai iš kito žemyno atkeliavusiose knygose pamatai Vilniaus viešosios bibliotekos antspaudą. O išvydęs Sapiegų bibliotekos ekslibrisą kolekcininkas negalėjo patikėti savo akimis. „Tai kaip gerą detektyvą skaityti, – juokauja. – Kiekviena knyga – tai maža paslaptis“.

Knygių šeimynos namai

Jurgita Jasponytė Marius Burokas

Nedidelėje Jurgitos ir Mariaus namų erdvėje – daugybė knygų, tačiau tai tik maža jų bibliotekos dalis. Poetės, bibliotekininkės J.Jasponytės dauguma knygų gyvena senelių sodyboje Zarasuose, o jos vyro poeto ir vertėjo M. Buroko – glaudžiasi darbovietėje (Rašytojų sąjungoje – aut. past.) bei tėvų namuose. Iš esančių bute svarbiausia Mariui – įvairiakalbės poezijos lentyna. Be eilėraščių lietuvių kalba, čia rikiuojasi poezijos knygos anglų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, rusų ir kt. kalbomis. Yra keletas kolekcijų: viena jų – itin įdomi ir originali nedideliu tiražu leidžiamų knygelių, dar vadinamų „čiabukais“, kolekcija. Terminas kilęs iš anglų kalbos chapbook, chapter book– vieno skyriaus knyga, dažnai pagaminta paties autoriaus rankomis. Lietuviškųjų „čiabukų“ krikštatėvis yra poetas, leidėjas, dizaineris Tomas S. Butkus, kuris prieš daugiau nei 20 metų įkūrė idėjų dirbtuves „Vario burnos“ ir pirmasis Lietuvoje pradėjo juos leisti. M. Burokas taip pat kolekcionuoja „Pirmųjų knygų“ poezijos knygas, renka įvairių šalių poezijos antologijas anglų kalba, jei tik randa, perka Vaidoto Oškinio leidyklos leistas poezijos knygas. Jurgitos lentynoje – tik tos knygos, dėl kurių ji dar nėra iki galo apsisprendusi: norės jas pasilikti ar vis dėlto kam nors atiduos. Pačios svarbiausios, mieliausios širdžiai keliauja į Zarasus.

J. J.: Vienos knygos atkeliauja į mūsų namus ir pasilieka, kitos – iškeliauja, vyksta nuolatinė cirkuliacija. Tai normalu, visko nesutalpinsi, o ir nereikia. Aš savo knygas lengvai išvežu į Zarasuose esančius senelių namus, nes ten taip pat mano namai. Mariui su savosiomis knygomis skirtis sunkiau.

M. B.: Išties, aš labai norėčiau visas savo knygas turėti vienoje vietoje. Deja, tam kol kas nėra galimybių. Kas mėnesį po du didžiulius maišus knygų (beveik tiek pat, kiek jų atkeliauja į namus) išnešu į skaitytų knygų knygyną „Mint Vinetu“. Kitaip jos užimtų visą erdvę, patys nebetilptume. Todėl mūsų bute esanti bibliotekėlė, jei galima tas knygų lentynas taip pavadinti, visiškai neatspindi to, kiek mes iš tiesų į tas knygas esame įlindę.

J. J.: Knygos man kaip maistas. Aš visada turiu turėti po ranka knygą. Niekuomet neišeinu iš namų be knygos kuprinėje, skaitau kiekvieną laisvą minutę.

M. B.: Man tai gal net ne maistas, o, kad ir kaip banaliai skambėtų, visas gyvenimas. Mano asmenybės gabalas, kurio jau neišplėši. Aš visą laiką tai skaitau, tai verčiu, tai redaguoju ar pats rašau. Atimkit iš manęs knygas – nežinosiu, kaip gyventi, ką veikti.

J. J.: Mūsų dukros taip pat įnikusios į knygas: vyresnioji trylikametė Ugnė jas tiesiog ryja, skaito daug ir labai greitai. Jaunesnioji devynmetė Jūrė Jotvilė skaito daug, tačiau turi ir kitų pomėgių.

M. B. Jurga su vyresnėle Ugne knygas skaito net eidamos! Kaip jos taip sugeba, nežinau. Jeigu einu kartu su jomis, stoju į vidurį ir prižiūriu, kad neatsitrenktų į stulpą (abu kvatoja – aut. past.).

J. J.: Bet skaitome mes visiškai skirtingas knygas, todėl retai pavyksta vienas kitam ką nors rekomenduoti ar patarti. Aš domiuosi įvairiomis kultūromis, ypač Tolimųjų Rytų tautelėmis ir jų gyvenimu, etnologiniais dalykais, folkloru (nebūtinai lietuvių), tad tomis temomis ir knygų daugiausia skaitau.

M. B.: Aš skaitau labai įvairias knygas. Išskirti galbūt galėčiau poeziją ir fantastiką. Beje, šie du žanrai nėra taip nutolę vienas nuo kito, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: tiek vienam, tiek kitam parašyti reikia ir fantazijos, ir išmonės. Manau, fantastikos žanras yra visiškai nepelnytai nuvertintas. O poezija... na, aš pats esu poetas, todėl viena iš priežasčių ją skaityti – profesionalo susidomėjimas. Kita vertus, poezija man artima tuo, kad tai turbūt vienintelis literatūros žanras, maksimaliai atveriantis ir išnaudojantis kalbos galimybes. Poezija yra labai talpi, ja galima pasakyti dalykus, kuriuos turbūt galima dar pasakyti tik muzika, – sunkiai užčiuopiamus, bet labai svarbius, pamatinius. Ką praranda poezijos neskaitantys žmonės? Gabalėlį meno ir pasaulio įvairovės. Asmeniškai aš skaitydamas poeziją (o aš „sugadintas“ skaitytojas, nes skaitau ir kaip kritikas, ir kaip cecho narys) ieškau ne tik ką naujo, netikėto, įdomaus sugeba pasakyti autorius, bet ir kaip jis tai daro: kiek turinys atitinka formą, kaip jam pavyksta išsakyti tai, kas neišsakoma, kas jam rūpi, kodėl. Na, ir, žinoma, skambesys, grožis. Ir dar – ar yra tekste tas neapčiuopiamas „kažkas“ (galite vadinti jį kaip norite – talentu, įkvėpimu, dievu, dar kuo nors), kas ir paverčia eilučių rinkinį eilėraščiu, geru eilėraščiu, genialiu eilėraščiu.

Su daugiau bibliofilų, kolekcininkų, knygas mylinčių žmonių istorijų ir jų bibliotekomis galite susipažinti knygoje „Gyvenimas tarp knygų“, kurią galite užsisakyti čia.