„Aro“ koviniai narai – specialiai parengti Antiteroristinių operacijų rinktinės pareigūnai, gebantys veikti po vandeniu ir tęsti operaciją sausumoje ar laive. Jie gali ieškoti įkalčių, tikrinti povandeninius objektus ir slapta priartėti prie užgrobto laivo. Ši specializacija sujungia profesionalų nardymą ir specialiųjų operacijų taktiką.
Nuotraukos ir tekstas – Vidmantas Balkūnas
Specialiųjų pajėgų operacija nebūtinai prasideda šturmuojant pastatą ar leidžiantis iš sraigtasparnio. Kai kuriais atvejais pareigūnai prie objekto slapta priartėja po vandeniu. Išnėrę prie laivo ar kranto jie gali iškart pereiti prie pagrindinės operacijos.
„Aro“ kovinių narų užduotys apima nusikaltimų įkalčių paiešką, laivų ir kitų povandeninių objektų patikrą bei pasirengimą antiteroristinėms operacijoms. Jie gali dirbti ežeruose, upėse, uostuose ir jūroje. Kiekvienai užduočiai parenkama skirtinga komandos sudėtis ir specializuota įranga.
Baltijos jūros dugnu nutiestos elektros jungtys, dujotiekiai ir ryšių kabeliai yra strategiškai svarbi infrastruktūra. Pasikeitus saugumo situacijai regione, povandeniniai objektai vis dažniau vertinami kaip galimi sabotažo taikiniai. Todėl „Aro“ narų gebėjimai tampa svarbūs reaguojant ne tik į terorizmą, bet ir į hibridinius incidentus.
„Aro“ kovinių narų istorija prasidėjo 1994-aisiais, kai policijai prireikė po vandeniu galinčių dirbti pareigūnų. Jų užduotys buvo ieškoti paslėptų įkalčių, tikrinti laivų korpusus ir žvalgyti objektus prie vandens. Pirmąją grupę sudarė nardymu besidomintys ir papildomų gebėjimų įgiję pareigūnai.
Baltijos jūros dugnu nutiestos elektros jungtys, dujotiekiai ir ryšių kabeliai yra strategiškai svarbi infrastruktūra. Pasikeitus saugumo situacijai regione, povandeniniai objektai vis dažniau vertinami kaip galimi sabotažo taikiniai. Todėl „Aro“ narų gebėjimai tampa svarbūs reaguojant ne tik į terorizmą, bet ir į hibridinius incidentus.
Specializuotos įrangos ir nuoseklios rengimo sistemos pradžioje trūko. Pirmieji „Aro“ narai daug ko mokėsi savarankiškai, o jų naudojama technika mažai skyrėsi nuo mėgėjiškos. Šiandien kovinis nardymas yra atskira, sistemingai plėtojama rinktinės specializacija.
Svarbus lūžis įvyko 2002 metais, kai „Are“ oficialiai suformuota vandens kovotojų grupė. Tuo metu pradėta naudoti daugiau specializuotos įrangos, įskaitant uždaro ciklo kvėpavimo aparatus. Tai leido narams ilgiau ir nepastebimiau veikti po vandeniu.
Norint tapti koviniu naru, neužtenka vien gerai nardyti. Kandidatas pirmiausia turi įveikti atranką į „Arą“, tapti intervencinio padalinio kovotoju ir įgyti reikalingos operacinės patirties. Tik tada galima pretenduoti į papildomą kovinio naro specializaciją.
Bazinis „Aro“ kovinio naro parengimas trunka mažiausiai metus. Prieš jį kandidatams atliekama papildoma medicininė patikra, nes darbas po vandeniu kelia ypatingų fiziologinių ir psichologinių reikalavimų. Tolesnėmis treniruotėmis įgyti gebėjimai nuolat palaikomi ir tobulinami.
Kovinio naro rengimas neapsiriboja nardymo technika. Pareigūnai studijuoja skirtingų laivų konstrukciją, jų išplanavimą, operacijų organizavimą, sroves ir bangavimą. Reiškiniai, kurie sausumoje beveik neturi reikšmės, po vandeniu gali nulemti operacijos sėkmę.
Vienas pradinių reikalavimų kandidatui – sulaikius kvėpavimą po vandeniu nuplaukti bent 50 metrų. Paviršiumi jis turi gebėti įveikti ne mažiau kaip vieną kilometrą. Rengimo metu šie pradiniai fizinio pasirengimo rodikliai gerokai viršijami.
Išmokę teorinius pagrindus kandidatai treniruojasi baseinuose ir atviruose vandens telkiniuose. Jie mokosi orientuotis, vertinti atstumą, plaukti didelius nuotolius ir dirbti poroje bei komandoje. Treniruotės vyksta skirtingomis oro, temperatūros ir matomumo sąlygomis.
Kovinis naras mokomas ne tik pasiekti objektą po vandeniu. Jis turi gebėti slapta išsilaipinti krante, maskuotis, patekti į laivą ir judėti ankštuose jo koridoriuose. Kai kuriais atvejais išnėrus pagrindinė operacijos dalis tik prasideda.
Po vandeniu žmogus susiduria su šalčiu, tamsa, prastu matomumu ir didele fizine apkrova. Sunki ekipuotė apsunkina judėjimą, o dumblas, srovė, ledas ir laivo konstrukcijos gali riboti galimybę greitai pasiekti paviršių. Tokiomis sąlygomis net paprastas veiksmas reikalauja pasirengimo ir savikontrolės.
Lietuvos vandens telkiniuose matomumas neretai būna vos keli metrai ar net keli centimetrai. Pakeltas dumblas gali visiškai panaikinti vizualinius orientyrus, todėl narui tenka pasikliauti prietaisais, išmoktais veiksmais ir porininku. Jis turi tęsti užduotį net tada, kai beveik nemato aplinkos.
Tamsa, gylis, uždaros erdvės ir oro trūkumo pojūtis gali sukelti natūralią baimę. Kovinio naro rengimo tikslas nėra išmokyti žmogų visiškai nebijoti – jis mokomas kontroliuoti savo reakcijas. Net sudėtingomis aplinkybėmis pareigūnas turi blaiviai mąstyti, valdyti kvėpavimą ir stebėti porininką.
Laivas gali būti šturmuojamas iš vandens, oro arba greitaeigio katerio. Tinkamiausias būdas parenkamas atsižvelgiant į laivo tipą, jo padėtį ir konkrečias operacijos aplinkybes. Sudėtingesnės operacijos metu visos trys kryptys gali būti naudojamos vienu metu.
Vienas matomiausių patekimo į laivą būdų – abordažas iš greitaeigio katerio. Priartėjusi intervencinė grupė specialia įlaipinimo įranga įveikia laivo bortą ir patenka ant denio. Šis veiksmas buvo demonstruotas ir viešose „Aro“ pratybose.
Pareigūnai ant laivo gali nusileisti ir iš sraigtasparnio. Toks būdas leidžia greitai pasiekti viršutinį denį ir išvengti aukšto laivo borto. Oro grupės veiksmai gali būti derinami su iš katerių ar vandens artėjančiomis komandomis.
Koviniai narai gali po vandeniu slapta priartėti prie laivo ir iškilti prie pat jo borto. Taip objektas pasiekiamas iš krypties, iš kurios intervencinės grupės gali būti mažiausiai tikimasi. Šiai užduočiai būtina tiksli navigacija ir gebėjimas išnerti numatytoje vietoje.
Prieš patekdami į laivą pareigūnai gali dalį nardymo įrangos palikti po vandeniu. Kvėpavimo aparatai, plaukmenys ir kitos priemonės pritvirtinamos taip, kad netrukdytų tolesnei operacijai ir vėliau galėtų būti susigrąžintos. Į paviršių narai turi iškilti jau pasirengę veikti kaip intervencinės grupės kovotojai.
Laivo bortas gali būti iškilęs kelis metrus virš vandens, todėl narams reikalinga speciali įlaipinimo įranga. Viena tokių priemonių – „šimtakojis“, metalinė konstrukcija su kojų atramomis ir kabliu. Taip pat naudojamos lengvos kopėčios, pagamintos iš troso ir metalinių skersinių.
„Aro“ koviniai narai po vandeniu neveikia kaip pavieniai pareigūnai. Vienas komandos narys gali vadovauti grupei, kitas rūpintis navigacija, o dar kitas vykdyti konkrečią užduotį arba stebėti porininko saugumą. Pasiekus objektą pareigūnų funkcijos gali pasikeisti.
Esant prastam matomumui navigatorius turi nuvesti komandą į tiksliai numatytą vietą. Kryptis nustatoma pagal kompasą, gylį, laiką, nuplauktą atstumą ir kitus navigacinius duomenis. Klaida po vandeniu gali reikšti, kad komanda išnirs ne toje vietoje arba nepasieks objekto.
Kol narai vykdo užduotį, paviršiuje lieka juos palaikanti komandos dalis. Ją gali sudaryti nardymo vadovas, katerio įgula, ryšio ir saugos funkcijas atliekantys pareigūnai. Jie stebi operaciją ir prireikus turi būti pasirengę padėti ar paimti narus.
Rekreaciniam narui svarbiausia saugumas ir patogumas, o kovinio naro įranga turi padėti veikti nepastebimai. Joje vengiama ryškių spalvų, blizgių detalių ir šviesą atspindinčių paviršių. Visa ekipuotė turi būti kompaktiška ir patikimai pritvirtinta, kad neužsikabintų už trosų, tinklų ar konstrukcijų.
„Aro“ narai naudoja uždaro ciklo kvėpavimo sistemas, vadinamas rebrizeriais. Jos iš iškvėptų dujų pašalina anglies dioksidą, papildo sunaudotą deguonį ir leidžia dujas panaudoti dar kartą. Dėl to į paviršių nekyla nuolatinė burbulų grandinė, galinti išduoti naro buvimo vietą.
Šaltame Lietuvos vandenyje narai naudoja sauso tipo kostiumus. Jie neleidžia vandeniui laisvai patekti prie kūno, o šilumą padeda išlaikyti po kostiumu dėvimi sluoksniai. Taktinis kostiumas taip pat turi būti tvirtas, nevaržyti judesių ir derėti su likusia ekipuote.
Naro peilis nėra vien ginklas – pirmiausia tai gyvybiškai svarbus įrankis. Juo galima išsilaisvinti įsipainiojus į tinklą, lyną ar kitą po vandeniu esančią kliūtį. Todėl peilis turi būti patikimai pritvirtintas ir lengvai pasiekiamas net riboto matomumo sąlygomis.
2004 metais „Aras“ prisijungė prie Europos specialiųjų intervencijos padalinių bendradarbiavimo sistemos ATLAS. Ji vienija 38 specialiuosius padalinius ir apie 4000 operatorių, rengiamų veikti miesto, kaimo bei jūrinėje aplinkoje. Bendros pratybos leidžia skirtingų šalių pareigūnams pasirengti kartu veikti realios tarptautinės krizės metu.
Tekstas ir nuotraukos – Vidmantas Balkūnas
Įgyvendinimas – Lina Zaveckytė