Praūžė pirmoji Vilniaus performanso bienalė: pamatykite ryškiausias akimirkas
Baigėsi liepos 23–rugpjūčio 6 dienomis vykusi pirmoji Vilniaus performanso bienalė. Joje savo pasirodymus atliko būrys tarptautinių ir Lietuvos menininkų, kvestionavusių kūniškumą, šiuolaikines technologijas, politinius reiškinius. Šioje publikacijoje – išskirtinės bienalės akimirkos fotografų akimis.
Liam Gillick ir Anton Vidokle „Kelrodė šviesa. 2 dalis“
„Kelrodė šviesa. 2 dalis“ – tai performansas kaip kino filmavimo aikštelė. Įkvėpti reikšmingo Vilniaus televizijos bokšto politinio palikimo, menininkai ieškojo vietos, galinčios reprezentuoti pastato formą ir vidinį jo judėjimą. Vilniaus centre esančiame „Lietuvos geležinkelių“ traukinių remonto depe įrengtas grįžratis, skirtas traukinius perkelti nuo vienų bėgių ant kitų – į remonto angarus ir iš jų. Televizijos bokšto viršuje veikia besisukantis restoranas, o traukinių remonto depe sukimasis vyksta komplekso centre.
Kūrinyje siūloma iš naujo permąstyti centrinį muzikos vaidmenį per pastarąjį pusšimtį metų vykusių nepriklausomybės judėjimų ir spalvotųjų revoliucijų kontekste. Geležinkelių platformos centre pastatytame krovininiame vagone įsikurs nedidelė profesionalių muzikantų grupė. Jiems lėtai sukantis ratu, žiūrovai stebės, kaip menininkai filmuoja niekuomet neišsisprendžiantį performansą. Be paliovos mėgindami suderinti instrumentus, muzikantai tik retkarčiais atras tinkamas natas, atskleidžiančias pirmuosius dainų, simbolizavusių nepriklausomybės troškimą, taktus.
Pontus Pettersson „Katės praktika“
„Katės praktika“ – besikartojantis performansas, prasidėjęs maždaug 2012 m. ir sutampantis su internetinės kačių kultūros iškilimu bei laikotarpiu, kai šiuolaikinėje choreografijoje įkvėpimo imta semtis už šokio ir teatro ribų – naujuose gamybos metoduose bei sąjungose. P. Pettersson nagrinėja galimybes sujungti ir pabrėžti žmonėms būdingas kačių savybes ar jomis žaisti, siekdamas sukelti lūžius, padedančius rastis naujai socialinei dinamikai. Katės gali būti apibūdinamos kaip laiką „nulaužiančios“, malonumų ieškančios, parkūrininančios miesto būtybės, egzistuojančios šalia žmogaus. Jos yra žmonių kompanionės, liudininkės ar jų šešėliai, egzistuojantys kaip socialinis reiškinys bei kūnas, kuris nėra nei visiškai žmogiškas, nei svetimas. Šis unikalus santykis skatina ypatingą performanso atlikėjo smalsumą ir buvimą, sykiu permąstant žvilgsnį ir dėmesio politiką ir pabrėžiant dabarties akimirkos galią ne kaip begalybę, o kaip radikalių dėmesio ir intencijų pokyčių seriją.
Aleksandra Janus, Weronika Pelczyńska, Monika Szpunar „Tebestovinti“
„Tebestovinti“ – tai įvietinta gyva skulptūra, kuria kūnas tyrinėjamas kaip atminties laiko mašina miesto erdvėse ir kuria siekiama skatinti empatiją bei rūpestį istorijos pėdsakams. Atskiri kūnai su savo socialinėmis, lyties ir politinėmis savybėmis tampa universalaus pasakojimo priemone, naudojama atminties (ar jos stygiaus) vietoje. Kai kurios kūrinio dalys primena istorinę Izraelio choreografės Noa Eshkol choreografiją ir jos 1953 m. darbą, skirtą Varšuvos geto sukilimo 10-osioms metinėms paminėti. Vilniuje šis performansas vyks senųjų žydų kapinių Šnipiškėse pakraštyje. Dėl daugiasluoksnės šios vietos istorijos dirbti jos kaimynystėje tampa painu ir sudėtinga. Lydimas savarankiško internetinio garso įrašo, performansas „Tebestovinti“ suteikia erdvę dalytis asmeninėmis istorijomis ir faktais apie kūrinio atlikimo vietą, sykiu svarstant, kaip rūpintis praeitimi.
Performanso garso takelį rasite čia.
Teo Ala-Ruona „Enter Exude“
Performanse „Enter Exude“ tyrinėjama technologijų, seksualumo ir žmogaus kūno sankirta. Kūrinyje pasirodo trys atlikėjai ir automobilis „Chevrolet Camaro“, veikiantis kaip pagrindinis pasakojimo elementas. Techno broliai, gimę iš automobilio analinio kanalo, su malonumu kvėpuoja automobilio dvasia ir neišsipildžiusiais troškimais. Jie šoka metaliniame kosmose keliaudami savo galutinio tikslo link, sudievindami greitkelius, automobilio kūną ir prisiminimus apie tėvą. Šis performansas vienu metu ir perdėtas, ir subtilus, judantis skirtingais laiko tarpsniais ir trinantis ribą tarp gyvenimo ir lėtos mirties. Kūrinys kviečia žiūrovus patirti susijaudinimą stebint gumos, taršos ir variklio sueitį, sukurdamas unikalią technoseksualumo ir technokūniškumo patirtį.
Yulia Krivich, Marta Romankiv, Weronika Zalewska „Kiosk Kłącza (Krizės kioskas)“
„Krizės kioskas“ – tai meninė intervencija, kurioje tyrinėjamos išgyvenimo sistemos, kolektyvinis maitinimasis ir solidarumas nesaugios tarpusavio priklausomybės sąlygomis. Vilniaus viešojoje erdvėje įsikūrusiame maisto kioske vykstantis performansas išryškina mažų parduotuvėlių savininkų pažeidžiamumą ir pabrėžia eilinių žmonių tarpusavio solidarumo svarbą. Dėl Rusijos invazijos Ukraina šiandien susiduria su energijos krize ir maisto stygiumi. Performanse nagrinėjamas šalies kaip pasaulio „maitintojos“ vaidmuo ir karinio konflikto pasekmės pasauliniam aprūpinimui maistu. Maistą derinant su kasdienio aktyvizmo receptais, „Krizės kioske“ demonstruojama maisto, kaip atminties, darbo, išsilaisvinimo ir kovos už taiką bei teisingumą įrankio, galia. Projekte išreiškiamas solidarumas su nukentėjusiaisiais nuo invazijos ir siekiama dalytis informacija apie būdus išgyventi krizes. Bendradarbiaudami su Vilniuje gyvenančiais ukrainiečiais, menininkės atkurs ukrainietiškus receptus, atspindinčius bendruomeninį saulėgrąžų sėklų lukštenimą ir įvairialypės bendruomenės stiprybę. Performansas taip pat suteikia galimybę diskutuoti apie bendrų erdvių kūrimą ir viešųjų institucijų galimybes remti socialines akcijas, nes joms taip pat gali prireikti receptų išgyvenimui.
Kris Lemsalu „Geismo šventė“
Savo naujame ilgos trukmės performanse Kris Lemsalu atsigręžia į vandenį kaip į neaprėpiamą ir nuolat kintančią terpę, nepaisant visur prasiskverbiančio mokslo žvilgsnio, tebesupamą virpančių simbolikos ir mitologijos sluoksnių. Irkluodama ir dainuodama valtyje tarp mėlynų bei rožinių chloruoto vandens verpetų ir lydima sinchroninio plaukimo grupės, menininkė tyrinėja mūsų giliausias ir niekad nenurimstančias aistros, meilės bei paguodos paieškas.
Jacopo Milian „Naktį mėtant kamuoliukus“
Performansą „Mėtant kamuoliukus naktį“ įkvėpė 1913 m. kompozitoriaus Claude‘o Debussy baletas „Jeux“ („Žaidimai“), parašytas Paryžiuje įsikūrusiam Sergejaus Diagilevo baleto trupei „Ballets Russes“ (daug keliavusiam aplink pasaulį, bet taip niekada ir nepasirodžiusiam Rusijoje), o jo choreografiją sukūrė Kijeve gimęs baleto šokėjas ir choreografas Vaclavas Nežinskis. Spektaklio „Jeux“ siužetas paprastas: trys asmenys žaidžia tenisą per pilnatį, pameta kamuoliuką ir eina jo ieškoti, tačiau spektaklį nuo pat pradžių gaubė nežinomybė ir paslaptis. Iš pradžių šis kūrinys turėjo tapti pirmuoju homoseksualių vyrų baletu, tačiau vietoj to Nežinskis pasirinko dvi šokėjas moteris. Kompozitorius Debussy komplikavo reikalus pareikalaudamas dvigubo honoraro ir sukurdamas sudėtingą partitūrą. Remdamasis negausiais Sergėjaus Diagilevo, Vaclavo Nežinskio ir Claude‘o Debussy susirašinėjimais ir įkvėptas išlikusių parengiamųjų piešinių bei nuotraukų, kuriose matyti pozas iš žurnalų primenantys kūno judesiai, J. Miliani atkuria baletą pasitelkdamas „vogue“ – XX a. devintajame dešimtmetyje Harlemo juodaodžių bei lotynų amerikiečių queer bendruomenės sukurtą šokio rūšį, kuriai būdingi žurnalų pozas primenantys judesiai, o pavadinimas nurodo į garsųjį to paties pavadinimo mados žurnalą. J. Miliani performansas po atviru dangumi, atliekamas naktį teniso aikštyne, atiduoda duoklę originaliam baletui, atskleisdamas bendras takumo ir jaunystės galios temas.
