Senjorės be stabdžių – žinių siekis vietoj poilsio ant sofos
Įsivaizduokite vietą, kurioje amžius tampa ne riba, o galimybe. Kur smalsumas nepavaldus metams, o gyvenimo džiaugsmas – kasdienės veiklos variklis. Tai – Trečiojo amžiaus universitetas, kuriame susitinka žmonės, siekiantys ne tik įgyti naujų žinių, bet ir palaikyti aktyvų gyvenimo būdą. Šiame pasakojime išgirsite istorijas tų, kurie laužo nusistovėjusius stereotipus apie senatvę ir įrodo, kad mokymasis bei bendravimas gali praturtinti gyvenimą bet kuriame amžiaus tarpsnyje.
Noras pažinti
74-erių Danguolė Kasparavičienė ne tik drąsiai žengė į Psichologijos fakultetą, bet ir ryžosi jam vadovauti.
„Psichologija man – tai neatrasti klodai. Tai asmenybės ugdymas ir bendravimas. Atėjau čia norėdama suprasti, kaip žmonės bendrauja, kokie jų tipai, kodėl su vienais bendrauti lengva ir malonu, o kiti – labiau uždari, – dalijosi Danguolė ir neslėpė, kad siūlydama savo kandidatūrą į fakulteto dekano pareigas jautė nerimą. – Jaudulys buvo, nes nežinojau, kaip bus priimtos mano idėjos, ar jos patiks kitiems.“
Pasak Danguolės, daugelis psichologiją renkasi norėdami geriau pažinti save: „Čia ateina žmonės, kurie nori išgirsti save, suprasti, kas slypi jų viduje. Tarp jų esu ir aš. Mes čia tam, kad išlaikytume pozityvumą, kad galėtume džiaugtis gyvenimu, o ne tiesiog sėdėti ant sofos ir verkti.“
Psichologės Irmos Sabonytės teigimu, žmogus niekada nėra per senas mokytis.
„Visais laikais mokymasis buvo vertinamas, net Albertas Einšteinas yra sakęs: „Kai tik jūs nustojate mokytis, jūs pradedate mirti.“ Iš tiesų, mokymasis vyresniame amžiuje teikia džiaugsmo, stiprina pasitikėjimą savimi, nes asmenybė turi galimybę tobulėti“, – sako ji.
Niekada nevėlu šokti
Įsteigus pirmąją šokių grupę Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete, ją lankyti pradėjo ir rektorės padėjėja Vida Jarašiūnienė.
„Šioje grupėje, kuri dabar vadinasi „Nonna Dance“, šoku jau dešimtus metus“, – džiaugėsi 74-erių senjorė.
Vidos svajonė visada buvo išmokti šokti, nes ji žavėjosi tais, kurie drąsiai žengia į sceną. „Visada stebėdavausi tais, kurie turi drąsos pasirodyti prieš publiką“, – prisipažino ji.
Be to, V.Jarašiūnienė pabrėžė, kad niekada nevėlu imtis naujos veiklos: „Reikia tik turėti drąsos, neužsisklęsti savyje ir nesėdėti namuose – ypač mūsų amžiaus žmonėms.“
Noras susikalbėti
67-erių Janina Kaminskaitė bandė mokytis italų kalbos savarankiškai, tačiau galiausiai nusprendė ją tobulinti universitete.
„Supratau, kad vis dėlto geriau, kai kas nors gyvai pataiso tave bekalbant. Be to, mokytis su bendraminčiais ir dėstytojo priežiūra – kur kas smagiau“, – dalijosi Janina.
Pagrindinė jos motyvacija buvo anūkė, gyvenanti Italijoje. „Mokausi tam, kad galėčiau su ja susikalbėti. Dukra jau penkiolika metų gyvena Italijoje, tad nuvykus ten norisi suprasti, ką kalba vietiniai“, – pasakojo Janina.
Be italų kalbos, ji lanko ir informatikos paskaitas. „Jaučiu, kad nuolat atsiranda naujų dalykų – pavyzdžiui, dirbtinis intelektas. Nesinori atsilikti“, – pabrėžė senjorė.
„Noriu būti žiogu“
Ilgą laiką Akmenėje gyvenusi ir dirbusi Lilija Smalakienė, išėjusi į pensiją, persikėlė į Vilnių gyventi pas vaikus.
„Kai atvykau čia, neturėjau jokių užsiėmimų, išskyrus šeimą. Tačiau ilgai stebėjusi Trečiojo amžiaus universiteto veiklas, susidomėjau Kultūros ir Turizmo fakultetais, – pasakojo 70-metė Medardo Čoboto universiteto komunikacijos specialistė Lilija ir tikino, kad yra įsipareigojusi sau kiekvieną dieną atrasti ką nors naujo. – Būtinai turiu save kuo nors nustebinti – tai mane įkvepia ir verčia keltis ryte.“
L.Smalakienė stengiasi nepraleisti nė vienos dienos veltui: „Jeigu aš nežinau, kiek man liko gyvenimo, kodėl turėčiau praleisti progą? Stengiuosi jų nepraleisti.“