TOP 10: negrožinės knygos bandant suprasti pasaulį – istoriniai lūžiai, epochų veidrodžiai ir svarbios asmenybės

Karas Ukrainoje pakeitė daug ką – taip pat ir knygų skaitymą. Nemažai žmonių sako, kad šiuo metu sunku susikoncentruoti skaitymui – ir visgi siūlome jums sąrašą kūrinių, kurie galbūt padės atsakyti į svarbius klausimus, atlieps šių laikų nuotaikas ar taps įkvėpimu. Čia rasite 10 negrožinių knygų, kurios pasakoja apie istorinius lūžius, skausmingas, traumuojančias patirtis, psichologiją, svarbias asmenybes, žvilgsnį į tam tikrus laikotarpius ar pasakojimą apie valstybę, kuri smarkiai veikia pasaulio politiką ir ekonomiką.

Teksto autorius: Audrius Ožalas

Vinco Mykolaičio-Putino dienoraščiai, rašyti dramatišku Lietuvai, o ir visam pasauliui laikotarpiu – Antrojo pasaulinio karo metais – buvo atrasti dar prieš dešimtmetį (ir jau vien jų atradimas yra kone detektyvinė istorija), tačiau publikuoti tik dabar – prieš pat Vilniaus knygų mugę. Ir pasirodė jie tokiu metu, kai šiuos poeto, rašytojo, žymaus kultūros atstovo užrašus dabar skaitome kontekste, kuris tam, apie ką rašo V.Mykolaitis-Putinas, suteikia dar kitonišką atspalvį. Karas Ukrainoje smarkiai susišaukia su šiame dienoraštyje pateikiamais išgyvenimais, o poeto laikysena istorinių lūžiu metu dar aštriau suskamba šiais laikais, kai mes kalbame apie menininkų atsakomybę karo metu, jų tapimu ideologiniais įrankiais.

Skaityti šiuos dienoraščius, žinoma, galima įvairiais pjūviais. Įdomūs jie bus tiems, kas domisi V.Mykolaičio-Putino kūryba, čia jis nemažai kalba apie savo paties darbus, tai, ką stengiasi perteikti savo kūriniais. Atskleis dienoraščiai ir paties V.Mykolaičio-Putino asmenybę, matome jį čia apmąstantį įvairius moralinius pasirinkimus, dvejojantį dėl to, ką pasiekė, svarstantį būties, egzistencinius klausimus, abejojantį dėl savo paties kelio pasirinkimo, sprendžiantį dilemas, kurios buvo esminės daugeliui to laikmečio žmonių.

Bus įdomūs šie užrašai ir tiems, kas domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, svarbiomis asmenybėmis – net ir verdant karui V.Mykolaitis-Putinas visgi savo dėmesį kreipė į intelektinį gyvenimą. Kartais tie epizodai, kuomet viename įraše autorius kalba apie badą, niokojamą kraštą, o vėliau detaliai aprašo tai, kas vyksta kultūriniame, mokslo pasaulyje, aiškiai rodo, kad tai ir buvo didysis jo pabėgimas nuo vis labiau slegiančios karo tikrovės (tiesa, V.Mykolaitis-Putinas esminiais momentais nevengdavo ir fiziškai pabėgti, pasitraukti iš įvykių epicentro).

Žinoma, tai yra karo metraštis – dienoraštyje mes matome vieną po kitos Lietuvą pasiglemžiančias okupacijas V.Mykolaičio-Putino akimis (ir tai yra viso karo vaizdas – dienoraštį jis pradėjo rašyti 1938 metais ir baigė jau prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą). Svarbūs šie užrašai bus ir diskutuojant apie inteligentijos vaidmenį okupacijos metu, tai, kaip ji sugeba ar nesugeba priešintis režimui, prisitaiko prie jo. Šie dienoraščiai, beje, puikiai papildys neseniai pasirodžiusią Valdemaro Klumbio „Stovėję po medžiu?“, kurioje autorius tyrinėja Lietuvos inteligentų elgesį sovietinės okupacijos metais.

Šis aspektas, matyt, bus dažniausiai aptariamas. V.Mykolaitis-Putinas dienoraščiuose atsiskleidžia kaip dvejojantis, svyruojantis inteligentas, puikiai suvokiantis tai, kaip Lietuvą griauna okupacijos, aršiai kritikuojantis sovietinį režimą (kai kurios jo pastabos apie rusų mentalitetą, visa ką griaunantį bolševizmą labai aktualios ir šiais laikais), tačiau visgi prisitaikantis. Sutinkantis dirbti režimui – dienoraščių pabaigoje tiesiai šviesiai įvardina tai, kodėl taip padaro. Kita vertus, matydamas aplinkinį

smurtą jis jaučiasi įspraustas į kampą. Dienoraščiuose matome ir nutylėjimų – tarkime, iš užuominų jaučiame, kad poetas žinojo apie Holokaustą, tačiau tiesiai apie tai nerašo.

Dienoraščiai taps įdomia medžiaga ir tiems, kas bandys perprasti to laiko lietuvių mąstyseną, istorinio laiko pajautimą – tarkime, V.Mykolaičio-Putino svarstymai apie Vilnių, jo atgavimą, santykius su lenkais (rašytojo pozicija gana kategoriška jų atžvilgiu), tautinį identitetą padeda geriau perprasti tą laikmetį.

Beje, galima pridėti ir tai, kad skaitydami knygą galime sekti ir tų laiko orus – V.Mykolaitis-Putinas turėjo aistringą pomėgį aprašyti tos dienos orą. Gal tai irgi buvo vienas iš būdų pabėgti nuo tikrovės – juk, kaip rašo V.Mykolaitis-Putinas, „jei dar verta gyventi šioje žemėje, tai tik dėl gamtos ir meno“.

Neseniai portale 15min pateikėme sąrašą 50 knygų apie Rusiją cikle „Už Kremliaus sienų“ – šie kūriniai padeda geriau suprasti, kas vyksta Rusijoje, koks jos mentalitetas, kaip Vladimiras Putinas atėjo į valdžią ir ko galima tikėtis ateityje.

Tačiau į vieną knygą iš šio sąrašo norėtųsi atkreipti ir daugiau dėmesio. C.Belton „Putino žmonės“ praėjusiais metais jau buvo išleista lietuvių kalba, o šiemet pasirodė antrasis leidimas. Tai knyga, kuri išties neblogai padeda susidaryti vaizdą apie tai, kaip V.Putinas paėmė valdžią Rusijoje į savo rankas, kaip KGB, griūvant Sovietų Sąjungai, persiorientavo, kaip susiformavo dabartinis režimas. C.Belton, žingsnis po žingsnio, remdamasi gausybe šaltinių, nagrinėja, kaip Vladimiras Putinas, regis, nelabai pastebimas KGB žmogus Dresdene, atsidūrė kruvino, korumpuoto režimo smaigalyje, kaip KGB, matydami Sovietų Sąjungos imperijos galą, ėmė ruoštis naujai santvarkai, imitavo žaidimus su liberaliąja ekonomika – vien tam, kad, perėmę viską į savo rankas, ruoštųsi dar vienam revanšui prieš Vakarus ir naujos imperijos sukūrimui.

„Ši knyga yra tos sistemos istorija – kaip į valdžią atėjo Putinui ištikimų kagėbistų kohorta ir kaip jie mutavo trokšdami praturtėti kapitalizmo sąlygomis. Tai taip pat pasakojimas apie skubotą valdžios perdavimą (kai Jelcinas perdavė valdžią Putinui) ir dėl to atsiradusią galimybę atkusti „valstybei valstybėje“, tai yra KGB žmonėms, kurie Jelcino laikais visą laiką tykojo šešėlyje, o dabar išniro tam, kad monopolizuotų valdžią mažiausiai dvidešimčiai metų ir galiausiai imtų kelti grėsmę Vakarų valstybėms“, – rašo knygos autorė.

V.Putinas, kaip, remdamasi šaltiniais, teigia autorė, Dresdene buvo ne nereikšmingas užduotis vykdęs eilinis KBG žmogus, o tas, kuris greičiausiai smarkiai prisidėjo prie įvairių teroristinių prieš Vakarus nukeiptų organizacijų veiklos, padėjo organizuoti teroro aktus, Vokietijoje KGB taip pat užsiėmė finansinėmis operacijomis. Vėliau dirbdamas Sankt Peterburgo merui Aanatolijui Sobčiakui jis įvaldė korupcines schemas, ėmė burti sau artimų žmonių ratą. KGB niekur nedingo, ji tiesiog rengėsi naujam savo veiklos etapui. KGB sistema sukūrė V.Putiną, V.Putinas ėmė kurti sistemą, kol galiausiai gavosi uždaras korupcinės valstybės aštuonkojis, iš kurio, panašu, neištrūks nei jame esantys, nei visa šalis – kita vertus, nematyti jokių požymių, kad būtų pastangos tai padaryti.

Tačiau net ne tai yra svarbiausia šioje knygoje – stebėdami dabartinius įvykius mes kuo puikiausiai matome, kuo pavirto V.Putino Rusija su jos žmonėmis. Knygoje nemažai dėmesio skiriama tam, kaip Vakarai buvo paperkami, kaip įtakingi politikai ir verslininkai užmerkdavo akis prieš tai, kaip veikia

Rusija. Pasakymas, kad Vakarai buvo akli, čia nelabai tinka – greičiau jau jie buvo tiesiog papirkti. To kainą Ukraina moka dabar. Ir tai, be jokių abejonių, ir Vakarų godumo (taip, retkarčiais ir naivumo) kaltė.

Nors ne pirmus metus kalbama apie vis augančią Kinijos įtaką pasaulyje ir taisyklių diktavimą (ką savo kailiu patyrė ir Lietuva), ji minima ir kaip svarbų vaidmenį suvaidinsianti Rusijai užpuolus Ukrainą, keista tai, kad Lietuvoje negrožinių knygų apie Kiniją, jos mentalitetą, istoriją kone neleidžiama. Spraga užpildoma šiuo kūriniu, kuriame M.Schumanas sudėlioja esmines įžvalgas apie Kinijos istoriją, jos savo vietos pasaulyje suvokimą, mentalitetą, kultūrą ir ekonomiką.

Ši knyga padės geriau suprasti, kodėl, galvodami apie Kiniją, jos veiksmus, įtaką pasaulyje mes dažnai darome vieną esminių klaidų – žiūrime į šią valstybę, jos mentalitetą iš savojo pasaulio istorijos matymo krypties. Tačiau kinai pasaulį ir savo vietą jame mato visai kitaip. Jie turi sava istorija pagrįstą suvokimą, kokia jų vieta ir kaip pasaulis turi atrodyti. Knygos autorius, atsakydamas į klausimą – tai visgi ko siekia Kinija XXI amžiuje, teigia, kad išties viskas yra paprasta: „Kinija nori to, ką visada turėjo. Beveik per visą istoriją ji buvo viena iš supervalstybių, o dabar nori vėl tokia tapti“.

Per beveik visą savo gyvenimo istoriją Kinija buvo didžiausia, pavojingiausia, turtingiausia ir pažangiausia Rytų Azijos civilizacija.

Kaip rašo knygos autorius, nuo pat tų laikų, kai istorijos įvykius pradėta įamžinti metraščiuose, europiečiai technologijų srityje varžytis su Kinija dažniausiai neįstengė: „Nesvarbu, ar Kinija kėlė baimę, ar ne, laikytis kiniškosios tvarkos tikrai buvo naudinga, ir labiausiai – ekonomiškai“. Kokie bus Kinijos santykiai su kita šalimi, jie buvo įpratę spręsti patys. Šiandien stebimės Kinijos pramonės mastais, tarsi tai būtų nauja, – o iš tikrųjų viskas tiesiog grįžo į senas vėžes.

Daugiau kaip šimtmetį mes matėme Kiniją priklausomą nuo kitų valstybių galios – neliko nei ekonominės galybės, nei technologinių pranašumų, išblėso kultūrinė įtaka, o ilgai puoselėta valdžios sistema pasirodė nieko verta. Tačiau kinams tai tėra trumpas laikotarpis ilgoje jų istorijoje, ir dabar Kinijos valdžia propaguoja senuosius imperijos laikų etikos kodeksus, aukština tų laikų literatūrą ir valdžios ideologiją. Komunistinis režimas vis labiau tampa panašus į naujovišką dinastinę valdžią.

Mums gali kelti nerimą Kinijos demokratijos taisyklių nepaisymas, tarptautinių sutarčių negerbimas, žmogaus teisių pažeidimai, agresija užsienio politikoje ir ekonomikoje, tačiau norint suprasti, kaip kinai elgsis, tiesiog reikia tyrinėti istoriją. Kinams niekada nepatiko gyventi pagal galiojančias kitų tautų taisykles, jie per beveik visą istoriją diktavo savas sąlygas, o ne vykdė svetimas. O dabar be kita ko, į priekį veda ir keršto už iš Vakarų patirtą pažeminimą troškimas ir noras dar kartą atkurti imperiją.

„Atmintis – tai lobynas, iš kurio semi tai čia, tai ten, dažnai be jokio nuoseklumo“, – knygos įvade rašo Jean-Christophe Mončys, skyręs šią knygą savo tėvo, garsaus lietuvių skulptoriaus modernisto Antano

Mončio (1921-1993) atminimui. Knygoje tapomas menininko paveikslas – labai asmeniškas, intymus, iš atsiminimų nuotrupų, tarsi iš šeimos albumo ištrauktų fotografijų dėliojama dėlionė. Nebūtinai tarp šių šimto prisiminimų yra svarbiausi menininko gyvenimo epizodai, tačiau čia yra tie, kurie svarbūs jo sūnui, bandant atmintyje susidėlioti, kas buvo jo tėvas, koks buvo ryšys tarp jų. Jo tėvas čia išnyra iš vaiko perspektyvos, vėliau matome jį apmąstant savo tėvo gyvenimą jau suaugusiojo akimis. Prancūzija, Vokietija, Lietuva – gyvenimas tarsi sapnas, besiskleidžiantis šiuose puslapiuose.

A.Mončys, kurio darbai buvo eksponuojami šalia garsiausių pasaulio menininkų, šioje knygoje atsiveria mums iš jo kūrybinės virtuvės vidaus – sekame jo žvilgsnį, rankas, galime geriau suvokti jo pasaulio matymą, persikėlusį į kūrinius. Poezija slypi kažkur užkaboriuose, tenai, kur nė neįtarsi jos esant, apie tėvo žvilgsnį į pasaulį rašo jo sūnus. Net ir niekniekius jis įsivaizdavo kitaip, matė ten tai, ko nepastebėdavo aplinkiniai. Svarbu laužyti taisykles, atmesti štampus, ieškoti savo kelio, – tokie buvo menininko principai, jis niekino parsidavusius menininkus, ir laimei, aplink jį buvo ir daug draugų, tapusių naujaisiais mecenatais, leidusiais gyventi iš meno neinant į kompromisus.

Tačiau menas – tik viena dalis (nors pats sūnus sako, kad tėvo menas ir jo gyvenimas tarsi suaugę). Matome mes čia jų namus, melancholiškąjį kvartalą, kur kartais atvedama pavedžioti meška, mergaitei jojikės kostiumu mušant tamburiną, o žmonės meta jiems pinigus, matome to laiko Paryžių, jų butą ir kulinarinius menininko eksperimentus, jo aistrą automobiliams, draugų pasisėdėjimus, ilgesį Lietuvai ir galiausiai įvykusį sugrįžimą į ją. „Nors atrodo tvirtas kaip uola, mano tėvas švelnumo įsikūnijimas“, – apie savo tėvą sakė jo sūnus.

Šią knygą gera skaityti šiais laikais, kai atrodo, kad išmuštas pasaulio suvokimo pamatas iš po kojų. Knyga atrodo tarsi grįžimas į naivesnę, švelnesnę realybę (kurioje, žinoma, visgi būta visko), grožio ir prasmės kūrimą.

Atskirą žodį reikėtų pasakyti apie šios knygos apipavidalinimą (vaizdų redaktorius Arvydas Maknys, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė) – ji pati kaip meno kūrinys. Knygoje randame A.Mončio piešinių, skulptūrų, archyvinių nuotraukų, skirtukų, jau vien šios knygos sklaidymas yra tarsi kelionė laiku. Neabejotinai šis kūrinys pateks tarp vizualiausių šiais metais išleistų knygų.

Dar vienas būdas pažinti Algirdą Julių Greimą, jo asmenybę, darbus, tyrinėjimų sritis – šįkart galime tai padaryti skaitydami pokalbius su juo, aprėpiančius 1956-1992 metų laikotarpį. Kaip rašo šios knygos sudarytojas Arūnas Sverdiolas, „čia jis kartais pasako ar paryškina tai, kas teoriniuose veikaluose pasilieka fone. Tai autokomentarai ir saviinterpretacijos, asmeniški liudijimai, brėžiantys ryškius intelektualinio autoportreto štrichus“. Pokalbiai, anot A.Sverdiolo, sudėti be jokios atrankos, taip pačiam skaitytojui paliekant laisvę susidaryti bendrą įspūdį, sudėlioti chronologine tvarka, leidžiant susidaryti vaizdą tiek apie paties A.J.Greimo asmenybės raidą, tiek apie jo minčių kismą, pasaulėžiūros pokyčius. Interviu yra ir visai trumpi, vos poros puslapių, yra jų ir išplėstinių, paliečiančių giluminius dalykus – kai kurie jų publikuoti mokslinėje, kultūrinėje spaudoje, kiti – platesnei publikai skirtuose leidiniuose, yra čia ir spausdintų interviu, ir išrašų iš radijo laidų.

Žinoma, pirmiausia šie pokalbiai bus įdomūs mokslininkams, tyrinėjantiems semiotiką, nes visgi didžioji dalis šių interviu susiję su A.J.Greimo tyrimais, tačiau visgi turėtų sudominti ir platesnę

publiką, nes vienas žymiausių pasaulyje Lietuvos kultūros atstovų čia kalba ir bendresnėmis temomis, pasisako apie kultūrą, politiką.

Dar 1958 metais jis kalbėjo apie tai, kaip mato Lietuvą ir jos vietą Europoje – anot A.J.Greimo, Lietuva yra skandinaviško tipo kraštas: „maža, darbšti, taikinga ir kultūringa tauta“. Vėliau, jau 1991 metais, atsakydamas į Vytauto Kavolio klausimus, jis plėtojo mintį anketoje „Sukurti lietuvišką Daniją“.

Pokalbiuose skaitome jo mintis apie emigraciją, tai, ką išsivežė iš Lietuvos, tai, ką jam duoda gyvenimas Prancūzijoje ar kokias patirtis gavo Aleksandrijoje, pirmuosiuose interviu nevengia ir politikos, tiesa, vėliau jau to ima privengti, sakydamas, kad „išgijo nuo politikos“. Kalba apie vertybių krizę, svarsto, kas yra žmogaus dvasingumas, aptaria savo santykius su lietuviškumu.

Bent jau man įdomiausios buvo jo mintys apie vidinį gyvenimą, estetikos paieškas kasdieniame gyvenime, tai, kad gyventi reikia taip, lyg niekad nereikėtų mirti.

Žinoma, išsamūs jo pokalbiai apie Lietuvos mitologiją, semiotiką (kurią, kaip jis sakė, laiko „moksliškumo pažadu žmogiškųjų reiškinių tyrinėjimuose“) ir jos raidą, tai, kaip ji su metais tampa vis brandesnė. Randame ir konkrečioms meno sritims skirtų pokalbių – tarkime, muzikai, literatūrai (rasime čia pasvarstymų apie Italo Calvino, Marcelį Proustą, Julio Cortazarą, Rainerį Maria Rilke ar Antaną Škėmą).

Tai daugiabriaunis, daugialypis vieno žmogaus portretas, – žmogaus, padariusio didžiulę įtaką mokslo, kultūros pasaulyje, ir jo pažinimas iš jo paties žodžių yra labai įdomus.

Filosofas, antropologas Algis Mickūnas – dar viena ryški mūsų mokslo, kultūros asmenybė, šioje apžvalgoje esančiose knygose prieš mūsų akis iškylanti iš asmeniškosios pusės. „Atsiminimų punktyrai“ – paties A.Mickūno sudėliotas pasakojimas apie savo gyvenimą, ir daugybė dalykų, kurie atsiveria šiuose puslapiuose, iki tol nebuvo žinomi net artimiausiems jo žmonėms.

Knyga apie visą A.Mickūno kelią, tačiau daugiausia dėmesio skiriant kai kuriems epizodams, – tiems, kurie akivaizdžiai turėjo didelės įtakos jo visam gyvenimui. Pirmasis iš jų – vaikystė Krikliniuose, kaime, kurį pats autorius apibūdina kaip rojų. Rojų su basomis kojomis, kvapais, išdaigomis ir šiluma. Prarastą rojų, nes jį pamažu pasiglemžia okupacijos – nacių ir sovietų. Taigi, dar viena knyga šiame sąraše, kuri neišvengiamai susiliejusi su karo šešėliu. Karą čia matome vaiko akimis – anksti jis įmetamas į brutalią realybę. Įsimintini epizodai, tarkime, apie Holokaustą, kaip „vokiečiai dar „pulimiotais“ tempė žmones iš triobų ir nusivarė pamiškėn juos šaudė. Vajėzusa, kur dėtis, ant ko rėkt, ką prakeikt, kam pasiskųst?“

Vėliau buvo ketveri metai pabėgėlių stovykloje, vis galvojant apie Ameriką (komiškas epizodas, kuomet mamos sesuo, pati gyvenanti Amerikoje, paragina ten nevažiuoti – mat JAV didžiulis darbininkų išnaudojimas, o „Stalinas žmones labai myli ir sukūrė jiems gražiausią pasaulyje tvarką“). Galiausiai 1949 metais jie, išsigandę – Niujorke, tame, neva „necivilizuotame“ krašte. Čia – dar vienas reikšmingas epizodas jo gyvenime, kuriam jis skiria nemažai vietos – tarnavimas JAV kariuomenėje Korėjos kare, kur jis buvo sužeistas, kur gavo gyvenime labai pravertusių pamokų, matyt, paveikusių ir jo filosofiją. Sugrįžęs jis jau perpratęs Amerikos gyvenimo taisykles – kiekvienas čia savo laimės kalvis, tad išplėtęs akis jis imasi tyrinėti naująjį gyvenimą, kuriame – mokslai, šeima, kelionės po pasaulį, filosofija (jis sako, kad filosofija, tapo jo lemtimi, „visi pagrindiniai jos uždaviniai tapo mano gyvenimo uždaviniais“).

Na, ir dar vienas svarbus etapas jo gyvenime, – sugrįžimas į lietuviškąją aplinką, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, reikšmingi jo gyvenimui naujai sutikti žmonės – Leonidas Donskis, Vytautas Kavolis ir kiti. Visur miela, bet vis tiek tėvynėje mieliausia – sako A.Mickūnas.

Ši knyga patraukia ne tik įdomia svarbaus žmogaus istorija, bet ir tuo, kaip ji papasakota – gyvai, su puikiu humoru, surašyta šnekamąja kalba, tad skaitydamas gali jausti autentiškumą. Ir parašyta taip, tarsi pasakojimas dėliojamas kone vienu atsikvėpimu, net ir datos čia įterpiamos tik retkarčiais.

Pradėti nuo rojaus kaime, atsiminimai pabaigoje vėl grįžta prie rojaus pajautimo. Tik dabar jau kitokio. „Šiandien rojus sutampa su paprastu džiaugsmu, kad dar gyvas, kad turiu visą krūvą uždavinių, kad visur turiu daugybę draugų ir draugių, kad galiu lankyti savo kraštą, ten mylimus ir gerbiamus kolegas, bičiulius, Lietuvos jaunimą, na, ir gimtinę su kaimynkomis ir kaimynais, ir visu giminaičių atžalynu“.

Ši knyga, A.Mickūno gyvenimas ir perteikia to savojo rojaus, šviesos paieškas – ir matyt, mums to dabar labai reikia.

Dar viena knyga šiame sąraše, skirta lietuvių trauminėms patirtims sovietų okupacijos laikotarpiu. Šis kūrinys parašytas remiantis laidų ciklo „Bėgliai“, kuriame buvo pasakojama apie lietuvių pasipriešinimą gulago sistemai, medžiaga.

Tai istorijos apie lietuvius, bandžiusius pabėgti iš lagerių. Žmones, kuriems laisvės siekis buvo stipresnis už baimę to, kas laukia, kai kalėjimo prižiūrėtojai juos sulaikys (o taip dažniausiai ir nutikdavo). Kaip pasakoja vienas iš bėglių: „Žinojau, jeigu sugaus, mirtis man garantuota. Lagerių prižiūrėtojams buvo suteikta teisė sugautus bėglius nušauti, o kūnus numesti prie pagrindinio įėjimo į kalinimo zoną. Kaip įspėjimą kitiems nuteistiesiems“.

Ir visgi jie bėgo. Ryždavosi šimtams kilometrų pėsčiomis per nepažįstamas vietoves, rausdavo tunelius, dalyvaudavo sukilimuose. Kai kurie bėgti bandė ne vieną kartą. Juos į priekį vedė tikėjimas, kad pasiseks pasiekti laisvę: „Mums nesvarbu buvo niekas kitas: nei šaltis, nei maisto trūkumas“.

Tai dramatiškos istorijos, kuriose pinasi kone trilerinė įtampa aprašant pačius pabėgimus, skaudūs išgyvenimai, pasakojant tai, kaip jie buvo suimami, vežami vagonuose į priverstinio darbo stovyklas, pažeminimus, prievartą lageriuose, o kartu ir istorijos apie čia užsimezgančią meilę. „Svarbiausia nesinervinti“, – klausiamas, kaip jam pavyko išgyventi, pasakoja vienas iš šių pokalbių herojų, sakantis, kad jis išliko ramus ir kai gavo 25 metus lagerio, ir kai 21 parai jį pasodino į karcerį. O kai kurios įžvalgos apie Sovietų Sąjungą, jos sistemą, labai aštriai taiklios ir kalbant apie šių dienų Rusiją: „Šios valstybės egzistavimo garantas buvo ne civilizuota visuomenė, o prievarta, jėga, paklusnumas, lojalumas“.

Knygos pabaigoje yra šias istorijas į platesnį kontekstą įpinantis pokalbis su istoriku Egidijum Aleksandravičium. Vienas iš jame keliamų klausimų yra – ar lietuviai yra tauta, nesitaiksčiusi su pavergimu, visada siekusi laisvės? E.Aleksandravičius tam prieštarauja, sakydamas, kad viskas priklauso nuo asmenybės, jos pasirinkimų. „Gražiai kalbėti apie laisvę dabar beveik visi mokame, bet analizuoti savuosius gyvenimus, kiek juose yra idealo siekio – nepriklausomo, prieš srovę gebančio eiti žmogaus laisvės, tolerancijos žemesnio žmogaus laisvei – nelabai“, – sako jis. Svarstymai apie prisitaikymą, laisvės troškimą, tai, kaip mes elgiamės su susigrąžinta laisve, šių dienų kontekste yra

labai svarbūs. „Kiek mūsų gyvenime dabar reiškia idealistiniai moraliniai principai?“ – klausia istorikas. Šioje knygoje esančios istorijos priminimas mums, kad rūpintis laisve reikia kasdien, – tam, kad tai nepasikartotų. Nes net ir XXI amžiuje laisvė, kaip matome, yra gana trapi.

Šiame sąraše – bent kelios knygos, kuriose liudijimai apie tai, ką lietuviams teko patirti per sovietų okupaciją. Skaitydami jas galime pamatyti skirtingas patirtis, žmonių laikyseną, likimus. Jeigu, tarkime, skaitydami V.Mykolaičio-Putino dienoraščius, matome, kaip karą matė inteligentijos atstovas, galiausiai priėmęs sprendimą prisitaikyti prie sovietinės sistemos, šioje knygoje – visai kitokia istorija. Pasakojimas moters iš kaimo, tragiškus įvykius, visą jų svorį pajutusios savo gyvenimu. Knygos herojė Ona Butrimaitė-Laurinienė buvo partizanų ryšininkė, jos broliai partizanai žuvo, ji ištvėrė tardymus, buvo politinė kalinė ir tremtinė.

Knygos idėja pirmiausia gimė iš įrašų feisbuke – knygos autorė ėmė pasakoti apie savo močiutę, gyvenančią Ignalinos rajone Kaniūkų kaime, ir netrukus sulaukė daug dėmesio. Žmones sujaudino ne tik jos gyvenimo istorija, bet ir puikus humoro jausmas, išmintis, sugebėjimas net ir po visų išbandymų išlaikyti tikėjimą žmogiškumu.

Šios moters išgyvenimai karo ir pokario laikotarpyje – tik vienas iš knygos klodų. Ji pasakoja, kaip prasidėjo okupacija – vieną dieną klebonas su mokytoju, po pokalbio su rusų kareiviais, išlipusiais iš netoli mokyklos sustojusio tanko, pasakė – vaikai, eikite namo, egzaminų nebus. Tuo metu Ona Butrimaitė ėjo į ketvirtąją klasę. Vėlesni įvykiai, viena po kitos besiritančios okupacijos, dėliojami iš to, kaip juos matė pati pasakotoja – informacijos buvo nedaug, tad dažniausiai tekdavo kliautis tik savo patirtimis ir aplinkinių pasakojimais. Tai labai autentiškas, su gausybe detalių pasakojimas, prieš mūsų akis pastatantis vieno žmogaus didelių traiškančių istorinių įvykių katile istoriją.

Šis pasakojimas nėra linijinis, ir čia veriasi kitas klodas – autorė kalbasi su savo močiute, bandydama suvokti jos istoriją iš šių dienų perspektyvos. Tai svarbu ir šių dienų įvykių kontekste – suprasti, kad tos istorijos kartojasi, kad praeitis nedingo, kad mes turime daug ko išmokti iš buvusių kartų patirčių. Kai kuriems pasakojimo epizodams paaiškinti, patikslinti autorė pasitelkia ir istorikus, bandydama suprasti, kokią istorinę tikrovę liudija šie pasakojimai – skaitydami šią knygą galime pamatyti, kokių nevienareikšmiškų epizodų buvo kare, kuriuos sunku sudėlioti į juoda-balta lentynas.

Knyga dėliojama ir pasitelkiant skirtingas priemones – į pasakojimą su močiute įterpiant trumpas, dažnai humoru prisodrintas pokalbių nuotrupas, pačios močiutės parašytą savo gyvenimo istoriją.

Žavi tai, kaip pasakotoja po viso to, kas buvo, išlaiko optimizmą, tikėjimą, patriotizmą, meilę tėvynei. Apie lietuvius, pasakodama savo patirtis iš tremties, ji sako: „Nepriklausomos Lietuvos vaikai buvo dori, sąžiningi, darbštūs, visur gerbiami ir turėjo didelį autoritetą“. Matyt, viena iš šios knygos pamokų – sugebėti po visų lūžių išlaikyti vidinę šviesą, principus ir tikėjimą.

Pamatinė knyga apie mūsų elgesio priežastis. Didžiulės apimties knygoje Stanfordo universiteto neurobiologijos profesorius Robertas M.Sapolsky mūsų elgesį nagrinėja įvairiais moksliniais pjūviais – iš neurobiologijos, genetikos perspektyvų, tyrinėja, kaip žmogaus elgesį lemia jo aplinka, auklėjimas, patirtys. Kaip mūsų smegenys reaguoja į dirgiklius, kaip veikia hormonai, aplinkos veiksniai, kokią įtaką padaro kultūra, kiti žmonės. Tai kompleksiškas, labai sudėtingas vaizdas, ir pats autorius teigia norėjęs atsiriboti nuo vienos disciplinos – perprasti mūsų elgesiui reikia suvokti visą bendrą paaiškinimų grandinę, nepasiduodant pagundai paaiškinti elgesį vienu kuriuo konkrečiu genu, patirta trauma ar kitu veiksniu. Šis platus faktorių spektras skaitant knygą stulbina ir verčia iš naujo permąstyti, kiek mažai iš tiesų mes žinome patys apie save.

Beje, autorius jau pačioje pradžioje pabrėžia, kad vienas iš iššūkių, bandant suvokti žmogaus elgesį, yra tai, kad perprasti save turime žvelgiant per žmogbeždžionių, primatų, žinduolių prizmę: „Taip, taip, nevalia pamiršti, kad esame tam tikra gyvūnų rūšis. Ir sunkumų iškyla bandant išsiaiškinti, kada mes niekuo nesiskiriame nuo bet kurio kito gyvūno, o kada esame visai kitokie“.

Pirmoje knygos pusėje autorius dėlioja mūsų elgesio priežasčių karkasą remdamasis anksčiau išvardintais pjūviais – genetika, neurobiologija, evoliucija, kultūrinė aplinka, – visa tai lemia mūsų elgesį, mokslininkas tyrinėja žmogaus elgesio kilmę nuo šių dienų iki to, kaip tai formavosi per tūkstančius metų. Kas vyksta mūsų viduje likus sekundei ar valandoms iki konkretaus elgesio.

Antrojoje dalyje jis tyrinėja konkrečius elgesio tipus – mes prieš juos, hierarchija ir paklusnumas, kas yra svetimo skausmo pajautimas, konkurencija, koks elgesys laikomas moraliu skirtingose visuomenėse ar kaip jį skirtingai vertina skirtingi žmonės. Kuo skiriasi empatija ir užuojauta? Kaip veikia religijos?

Ir ši knyga, kaip ir visos šiame sąraše, glaudžiai susijusi su šiais laikais. Mat ji gali padėti suvokti ir žmonių polinkį į agresiją, smurtą, tai, kodėl kyla karai. Jau knygos įžangoje mokslininkas rašo: „Tai ir yra pagrindinė knygos tezė: mes nejaučiame neapykantos smurtui. Nekenčiame ir baiminamės netinkamų smurto rūšių, smurto, vykstančio nepageidaujamame kontekste. Nes kai aplinkybės tinkamos, pasikečia ir požiūris į smurtą“. Ši knyga be kita ko yra didele dalimi ir apie tai, kodėl žmonės vienas kitą žaloja, kodėl mėgsta agresiją. Galbūt šios įžvalgos padės suprasti, kodėl šimtmetis po šimtmečio mes neišbrendame iš karų, smurto verpetų.

Kaip jau minėjau, knyga milžiniškos apimties, ji pareikalaus nemažai laiko, ir kai kas galbūt skaitys aktualiausius skyrius. Bet autorius rašo ne itin sudėtinga kalba, skyrių pabaigoje pateikia apibendrinimus, pagrindines išvadas, tad „Elgesys“ tikrai ne iš tų knygų, kurias skaityti reikia šalia pasidėjus dar kelis žodynus. O akiratį apie mūsų gyvenimą ji praplečia labai smarkiai.

Pirma, ką reikia pasakyti, – kad knygos koncepcija nėra originali. Iš atskirų, regis, menkai tarpusavyje susijusių kasdienio gyvenimo, meno, politikos fragmentų dėliojamą konkrečių metų panoraminį vaizdą matėme vokiečių menotyrininko Floriano Illieso knygose apie Pirmojo pasaulinio karo aušrą, kuomet jis aprašė 1913-uosius. Tiesa, ir pats R.Maskoliūnas neslepia, kad šio autoriaus knygos ir tapo įkvėpimu jam parašyti šį kūrinį.

Kaip rašo pats autorius, šis tekstas yra bandymas apžvelgti, kuo 1922-aisiais gyveno Lietuva ir pasaulis. „Remiantis to meto spauda, laiškais ir atsiminimais, sudėlioti vienerių metų politinių ir

kultūrinių įvykių kroniką, kad pajustume laikmečio pulsą“, – rašoma knygos įvade. Tie metai buvo pažymėti kraštutinumais – viena vertus, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje buvo jaučiamas meninio gyvenimo pakylėjimas, randasi naujos formos, kultūriniame gyvenime – maištas prieš sustabarėjusį pasaulio vaizdavimą, savo reikšmingus darbus kuria tiek garsūs pasaulio menininkai, tiek lietuvių kūrėjai. Atrodytų, kad pasaulis, išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, žengia į naująją optimizmo erą.

Tačiau tai – tik viena pusė, iš to kyla ir knygos pavadinimas. Greta modernizmo, greta Kazio Binkio, Marcelio Prousto, Jaroslavo Hašeko ir Franzo Kafkos, pasaulyje vyksta ir tai, kas galiausiai privedė prie Antrojo pasaulinio karo. Totalitarinės jėgos skinasi kelią ir renka savo pasekėjus. Mėnesis po mėnesio mes sekame tvirtėjantį Adolfą Hitlerį. „Yra tik dvi galimybės: arba arijų pergalė, arba arijų sunaikinimas ir žydų pergalė“, – sako jis balandžio 12 dieną. Lapkričio 21 dieną leidinys „New York Times“ išspausdina pirmąjį straipsnį apie Adolfą Hitlerį, kuriame teigia, kad „Hitlerio antisemitizmas nėra toks aršus ar nuoširdus, kaip gali atrodyti“. Totalitarinių vadų nuvertinimas, kaip matome, turi šimtametes tradicijas.

Tuo pat metu stiprėja ir Benito Mussolini, o mūsų akys, šių dienų kontekste, žinoma, krypsta į Rusiją. Ir vėlgi – matome, kad prieš šimtą metų ten vyko tai, ką, su pasibaisėjimu žiūrėdami į Rusiją, matome ir šiuo metu. Rusijos vadovai tais metais skelbė, kad šalis yra priešų apsuptyje, būtent dėl bolševikų veiksmų prasidėjo badas ir net kanibalizmas, iš Lenino šalies vairą perima Stalinas. Šimtas metų praėjo, o Rusija sustingusi priešų paieškos, ksenofobijos ir smurto sėjimo aplinkui būsenoje.

Patys pasakojimai, iš kurių sudėliota ši knyga – fragmentiški, tai gali būti ir laiškai, atrodytų, nelabai reikšmingi pastebėjimai, orų aprašymai, pastabos apie menininkų susitikimus arba naujus eksperimentus. Gali tai būti reikšmingi politiniai įvykiai, to laiko valgių meniu, svarbių knygų pasirodymai ar išradimai. Mozaika, kurios tikslas – aprėpti kuo platesnį tiek viešojo gyvenimo, tiek kasdienybės vaizdą, sukurti 1922-ųjų atmosferą, ir įdomu tai, kaip autorius brėžia paraleles tarp Lietuvos ir to, kas vyksta visame pasaulyje. Kokios tendencijos sutampa, atsispindi ir Lietuvos gyvenime. Taip, tai nėra gili studija, ir tikrai čia nepakliuvo tai, apie ką, matyt, kalbėtų istorikai, aprašydami šiuos metus – greičiau jau tai įdomybių su rimtais inkliuzais rinkinys, kuris visgi rodo, kad gyvenimai susideda iš smulkių dalykų, o kai kurie esminiai dalykai visgi nesikeičia.

Ir jau dabar kyla mintys – kaip apie 2022-uosius bus rašoma po šimtmečio? Žinoma, jei dar bus apie ką rašyti.

Rekomenduojamas knygas bene žemiausia rinkos kaina rasite knygų išpirktuvėje www.perkuknyga.lt.