TOP 40: negrožinės knygos, keičiančios supratimą apie pasaulį ir save

Istorija, religija, filosofija, politika, dizainas, urbanistika menas ir daugybė kitų sričių – pastaruoju metu lietuvių kalba išleistos negrožinės knygos siūlo plėsti savo akiratį, leistis į svaiginančias keliones per idėjų žemėlapius, o taip pat gilintis ir į patį save. Čia atrinkta 40 knygų, kurios gali tapti tiek pažinimo šaltiniu, tiek smagia pramoga.

Teksto autorius: Audrius Ožalas

Lenkų intelektualas, leidėjas, politikas Jerzy Giedroycas – labai svarbi asmenybė ne tik savo gimtinei (jau vien ko vertas „Kulturos“ leidimas emigracijoje), bet ir Lietuvai. Jis daug prisidėjo prie Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimo, buvo tikras mūsų šalies patriotas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino didžiuoju kryžiumi. Juo besidomintys lietuvių skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su jo gyvenimu ir kūryba – prieš kurį laiką buvo išleista itin išsami Magdalenos Grochowskos knyga, taip ir pavadinta „Jerzy Giedroyc“. O štai čia – jo autobiografija, parengta Krzysztofo Pomiano. Kaip teigia pats sudarytojas, šios knygos tikslas buvo ne tik perteikti paties intelektualo mintis ir pažiūras, bet ir kuo tiksliau atskleisti jo pasaulio ir paties savęs paveikslą. Tiesa, pats J.Giedroycas apie šiuos prisiminimus sako, kad „tai yra sausas pasakojimas, o ne mėginimas pasiaiškinti“. Sausu pasakojimu to gal ir nepavadinsi, turint galvoje itin turiningą, spalvingą, kupiną įvykių ir veiklos jo gyvenimą. Tačiau knyga bus įdomiausia tiems, kas jau išmano kontekstus, susipažinę su svarbiausiomis to laiko asmenybėmis. Bent jau man įdomiausi buvo jo pasakojimai iš emigracijos – jo itališkasis periodas, gyvenimas Paryžiuje, jo ryšiai su viso pasaulio kultūros atstovais. Jis čia nubrėžia savo politinę, kultūrinę viziją, o tuo pačiu įvardina ir tai, kokias mato pagrindines Lenkijos politikos bėdas ir tai, ką jis vadina pagrindiniu šansu – Rytų politiką. Tiesa, dabar šie žodžiai skamba jau kitokiame kontekste. Šis leidimas papildytas kitais dokumentais, nuotraukomis, ir pirmiausia, žinoma, skirtas giliau besidomintiems J.Giedroyco mąstymu ir veikla, tiems, kas nori papildyti M.Grochowskos kūrinyje gautas žinias.

Vienas iš labiausiai šiais metais pradžiuginusių perleidimų. Ši knyga buvo išleista dar 2005 metais leidykloje „Vaga“, ir štai dabar – naujasis leidimas. W.Benjaminas – vienas svarbiausių XX amžiaus mąstytojų, kurio idėjų galime rasti įvairiausiose srityse, aptariant istorinius, kultūrinius virsmus, jis dažniausiai siejamas su Frankfurto mokykla. Bent jau man jis labai svarbus ir kaip medijų technologijų teoretikas – būtent jo idėjos apie tai, kaip technologinės reprodukcijos būdu naikinama kūrinių „aura“ studijų metais atrodė jungiamoji grandis, surišanti informacinių technologijų poveikio kultūrai, visuomenei, meno formų vertinimui teorijas. Jo darbais nemažai rėmėsi ir tokie autoriai kaip J.Baudrillard‘as ir kiti.  Kaip teisingai pastebėjo šios knygos vertėjas ir teksto apie filosofą autorius L.Katkus, „Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai“. Taip, jo politinės idėjos gali kelti diskusijų, tačiau vėlgi, reikia vertinti jas to laiko kontekste, be to, verta atkreipti dėmesį ir jų gilumines reikšmes – tai suprasti padės pabaigos žodis. Atrodytų, sunkiai galima surasti sritį, prie kurios šis iš fragmentų, mikrodalių vienį kūręs filosofas nebūtų prisilietęs – prie jau paminėtų būtinai reikia pridėti ir literatūrą, jis dirbo literatūros kritiku (garsus čia esantis esė apie Franzą Kafką, taip pat atkreiptinas dėmesys ir tekstus, skirtus Proustui ar Baudelaire‘ui), tačiau jis taip pat buvo ir pastabus miesto tyrinėtojas, flaneur. Bastūnas, aprašinėjęs savo įspūdžius vaikštinėdamas po Marselį hašišo poveikyje. Šie tekstai laikui nepavaldūs, prie jų vis grįžtama net ir praėjus daugybei metų po jo mirties – o daugybė jo minčių šiais visuomenių transformacijų laikais atrodo aktualesni nei bet kada anksčiau.

Ši biografija ilgai laukė savo laiko, rašo knygos autorė, garsaus aktoriaus Vytauto Grigolio duktė Rūta Grigolytė. Ji sako, kad anksčiau knygos parašyti net nebuvo įmanoma – mat net praėjus dviems dešimtmečiams po V.Grigolio mirties atrodo, kad jis yra čia: „Grigolio charizma buvo tokia stipri, kad pažinojusieji iki šiol jį junta labai realiai“. Apie šios knygos sumanymą R.Grigolytė sako, kad joje nesiekiama enciklopediniu tikslumu išvardinti visko, ką nuveikė V.Grigolis (tačiau visgi rasite čia ir trumpą biografiją, vaidmenų, režisuotų spektaklių, scenarijų sąrašą – nors irgi nepilną), kur kas svarbiau buvo įamžinti jo ir teatro santykį, istoriją ir likimą: „Knygoje atskleidžiamas ne tik Grigolio kūrybinis kelias ir asmenybė, bet ir platesnis tuometis teatro, šalies kultūrinio gyvenimo virsmai“. Šios knygos pagrindas – jį pažinojusių, su juo įvairiais keliais keliavusių žmonių prisiminimai. Jų lūpomis prieš mus V.Grigolis stoja kaip „Aktorių Riterių klubo“ atstovas, draugijos siela, turėjęs puikų humoro jausmą, didžiulio intelekto, šiltas žmogus. Prisiminimuose jis atsiranda skirtinguose amplua ir erdvėse – teatre, savo sodyboje Labanore, išgyvenantis įvairius Lietuvos teatro etapus – tiek pakilimus, tiek tuos, kai atrodė, kad kultūros visuomenei reikia vis mažiau. „Doras aktorius“, – taip dviem žodžiais taikliai jo esybę teatre apibūdino Dalia Michnevičiūtė. Knygoje aktorius prabyla ir pats – rasite čia ne vieną interviu. O paklaustas, ką statytų, jei turėtų laiko ir neribotą pasirinkimą, jis atsakė, kad tai būtų „Šimtas metų vienatvės“. Gabrielis Garcia Marquezas V.Grigolio rankomis – tai išties būtų įspūdinga. Įsimintinas žvilgsnis tiek į V.Grigolio gyvenimą, tiek į mūsų teatro istoriją.

Kalbant apie pirmosios XX amžiaus Lietuvos istorines traumas ir apie pabėgėlius dažniausiai minimas Antrasis pasaulinis karas, nacių ir sovietų okupacija ir pasitraukimas į Vakarus. Kur kas mažiau rašoma apie laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo, nors, kaip teigia šios knygos autoriai, ši priverstinė migracija palietė kone kas ketvirtą gyventoją. „Nojaus arka“ – iki šiol išsamiausia studija apie Pirmojo karo Lietuvos pabėgėlius, skelbiama šio kūrinio pristatyme, ir ji tikrai bus reikšmingas indėlis į mūsų praeities tyrinėjimus. Pasitraukimas iš Lietuvos truko nuo 1914 metų iki 1922 metų – daugiau kaip pusė milijono įvairių tautybių Lietuvos gyventojų neteko savo namų ir traukėsi į Rusijos gilumą. Daugelis jų grįžo namo susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei. Šiame tyrime pristatoma pabėgėlių istorija, jų patirtys, tai, kaip jiems sekėsi prisitaikyti naujoje aplinkoje ir kas laukė jų grįžusių į Lietuvą (sugrįžę į Lietuvą pabėgėliai dažnai susidūrė ir su neigiamo įvaizdžio problema), tai, kokia pagalba jiems buvo skiriama. Daug dėmesio knygoje skiriama tam, ką teko patirti lietuviams imperijos glūdumoje – kas palaikė jų tautinę tapatybę, leido dvasiškai nepalūžti, kokie buvo jų santykiai su kitų tautų atstovais (itin daug kritikos sulaukdavo surusėjimas, geriausiai santykiai klostėsi su latvių pabėgėliais), kaip jie leisdavo laisvalaikį, koks formavosi lietuvių įvaizdis (lietuviai garsėjo kaip darbštūs, ramūs ir ištikimi darbininkai). Čia aptariami ekonominiai, politiniai aspektai, grįžimo į Lietuvą problematika, repatriacijos tvarka. Knyga remiasi gausiais šaltiniais, tačiau visgi nėra perkrauta dokumentalumo.  O dėl pavadinimo autoriai pateikia vaizdingą atsakymą: „Jiems visiems šis egzodas tapo simboline Nojaus arka, padėjusia išgyventi karą, bet jam pasibaigus atplukdžiusia prie nematytų krantų“.

Pastaraisiais metais Taivanas – pasaulio dėmesio centre. Nors patys taivaniečiai didžiuodamiesi vadina save nepriklausoma šalimi, jos ekonomika klesti (kaip rašo šios knygos autorius, jie vadina savo kraštą „nepaskandinamu lėktuvnešiu“ arba „krevete tarp dviejų vandenynų“), Kinijos retorika Taivano atžvilgiu vis agresyvėja, ji laiko šalį Kinijos dalimi ir neslepia noro ją susigrąžinti. Lietuvai paskelbus apie Taivaniečių atstovybę mūsų santykiai su Kinija tapo įtempti, tačiau žymiai sustiprėjo tiek ekonominiai, tiek kultūriniai ryšiai su Taivanu – ir visgi net ir Lietuvoje, kur apie Taivaną dabar kur kas daugiau informacijos, turbūt ne visi gerai žino šio krašto istoriją, tai, kodėl ji tokia reikšminga ne tik Kinijai, bet ir visam pasauliui. Ši knyga gali būti kaip neblogas įvadas į Taivano pažinimą – knygos autorius pateikia esminius faktus apie jos istoriją, kultūrą, ekonomiką, paaiškina geopolitinius kontekstus ir tai, su kokiomis dilemomis susiduria taivaniečiai, kas formuoja jų identitetą. „Taivanietis šiais laikais stipriau nei kitų pasaulio vietų gyventojas jaučia, kad jo likimas nėra tik jo paties rankose“, – rašo profesorius Kerry Brownas, kuris pirmą kartą kaip diplomatas Taivane atsidūrė dar 2000 metais. Jau tuomet jis sako supratęs, kad Taivanas yra kitoks, tad teliko sau pačiam atsakyti į klausimą, kokio masto tas kitoniškumas. Tai jis ir stengiasi atskleisti šioje knygoje, siekdamas atsakyti į klausimus, koks yra Taivanas dabar, iš kur atsirado jo problematiška situacija, kaip, pasirinkęs demokratijos ir liberalizmo kelią jis atsidūrė ties giliais ideologiniais ir kultūriniais tektoniniais lūžiais. Giliau besidomintiems Taivanu ši knyga naujų, gilių įžvalgų gal ir nepateiks, tačiau kaip startinis taškas, suteikianti reikalingą pagrindą ji tikrai puikiai pasitarnauja.

Kokia artima sielai ši knyga – joje britų filosofo, kultūros teoretiko Marko Fisherio tekstai apie keistus, paslaptingus, šiurpą keliančius, iš komforto būsenos išstumiančius, iš pasąmonės gaivalus ištraukiančius kūrinius, mūsų troškimą prisiliesti prie to tamsoje tykančio gyvūno. Rašydamas apie garsius kino kūrėjus, rašytojus, kitų sričių menininkus jis tyrinėja, kas jų kūriniuose liudija apie tai, kad kažkas nesiderina, kažkas yra ne taip. Ir šie keistybės ir šiurpo konceptai apima kur kas daugiau nei tik tai, ką mes standartiškai įsivaizduojame – ir čia baimė neturi jokios įtakos. Kaip knygos įvade rašo Domas Junelis, „Keistybė ir šiurpas“ tyliai priartina prie baugios minties: argi nėra taip, kad iš tikrųjų mes nieko nesuprantame, bet apsimetame, jog galėtume save apginti?“ Kas nutinka, kai pati realybė išsprūsta iš įprastinių rėmų? Tas paribių, o taip pat ir užribių teritorijas tyrinėjo ir tyrinėja daugybė kūrėjų, dažnai jie yra kur kas radikalesni nei pasirinkti autoriaus, čia jis pateikė analizes darbų tų autorių, su kuriais susipažinusi platesnė auditorija. Žinoma, kaip be H.P.Lovecrafo (autorius sako, kad būtent šiam kūrėjui skirti simpoziumai pirmą kartą jį ir sudomino keistybėmis) ir jo siūlomo susidūrimo su nežinia, yra čia Davidas Lynchas su „Malholando keliu“ ir „Vidaus imperija“ – scena „Silencio“ klube man, kaip ir turbūt daugybei kitų šio kūrėjo filmų gerbėjų yra viena įsimintiniausių, ir M.Fisheris skiria dėmesio ir jai, veda jis mus į Andrejaus Tarkovskio Zoną įspūdingame „Stalkeryje“, tyrinėja „The Fall“ muziką ar Margaret Atwood kūrybą. Visus juos vienija prisilietimas prie nepažinaus, tik nujaučiamo, to, kas sukelia nejaukumo būseną, o kartais, atrodytų paradoksalu, netgi savotišką nusiraminimo jausmą. Taip, tai filosofinė knyga, tačiau nesunkiai įkandama ir tų terminų nepagaunančiam skaitytojui. Dėčiau šią knygą kažkur šalia jau senokai lietuvių kalba pasirodžiusios Karin Johannisson „Melancholijos erdvės“ – kaip kompanionę naktinėms klajonėms.

Viena iš tų šiame sąraše esančių knygų, kurios, mano nuomone, vis dar nesulaukė deramo dėmesio. Danutė Nasvytytė – Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro anūkė  laikoma viena iš modernaus šokio pradininkių Lietuvoje, vizioniere, žmogumi, sugebėjusiu kurti itin sudėtingomis sąlygomis. Jos gyvenimo istorija – taip pat ir visos Lietuvos istorija, mat išvykusi iš gimtinės studijuoti šokio į Berlyną, vėliau ji grįžo į Lietuvą ir kūrė jau Antrojo pasaulinio karo metais – nacių ir sovietų okupacijos metu, net ir tokiais laikais sugebėjusi skleisti žinią apie naująjį šokį. Jai taip pat, kaip ir daugybei kitų, teko priimti sudėtingus sprendimus, apie tai knygoje irgi rašoma. Ji unikali savo istorija, rašo knygos autorė Emilija Tumė, „užburianti savo ambicija ir atkaklumu, bene vienintelė mažoje provincialioje šalyje patikėjusi neįprastu basomis šokamu išraiškos šoku, nors daugelis į ją šnairavo įtariai. Faktiškai jau vykstant karui, ji pristatė modernias choreografijos idėjas ir įkūrė Ritminės gimnastikos ir meno šokio studiją, kurioje mokėsi įvairaus amžiau mokiniai“. Atsivežusi į Lietuvą vakarietiškas idėjas ji siekė ieškoti naujovių, tradicinėje aplinkoje skleisdama išraiškos šokį ji bandė sukurti lietuvišką šokį, kuris turėjo tapti svetimos ir savos kultūros simbioze. Po karo, kaip ir daugybė tautiečių, ji traukėsi į užsienį, ir ten toliau kūrė, šoko, telkė, gilinosi į pedagoginį darbą. Australijoje, kur ji apsistojo, ji taip pat buvo vadinama išraiškos šokio pradininke – ir tai didelis pasiekimas, turint galvoje, kad nemažai australų tuo metu įtariai vertino imigrantus. Tai ypatinga gyvenimo istorija – liudijimas apie atsidavimą savo pašaukimui, gebėjimą nepalūžti, aistringą tikėjimą tuo, ką daro, ir atsakomybę ne tik už save, bet ir aplinkinius. Dramatiška ir įkvepianti istorija. Kaip teigia knygos autorė, nors iki šiol buvo ne vienas tyrimas apie jos gyvenimą ir kūrybą, ji vis dėlto daugiausia lieka šokiu besidominčios bendruomenės akiratyje. Galima tikėtis, kad ši knyga tas pažinimo duris pravers kiek plačiau.

Leidykla „Lapas“ pradėjo leisti „Antrotekstų“ serija, ir tai viena iš man įdomiausių pastarojo meto negrožinių knygų iniciatyvų. Manau, kad antropologiniai tyrimai labai reikalingi šiais laikais, kai gyvename skaldymosi laikotarpiu ir kai statome vis daugiau sienų vietoje to, kad bandytume suprasti, o antropologija juk ir moko mus abejoti savaime suprantamomis prielaidomis, paaiškinti skirtumus, vaduotis iš stereotipų, suprasti, kad skirtingos kultūros nebūtinai gali būti suprastos per mūsų pasaulėžiūros prizmę. Kaip sako leidyklos vadovė Ūla Ambrasaitė, šioje serijoje jie ir siekia leisti antropologinius tekstus (kurių Lietuvoje iki šiol buvo buvo labai nedaug) tam, kad geriau pažintume kitokius nei mes, lavintume empatiją ir vis geriau pažintume save. Serijos startui pasirinktas, mano manymu, puikiai tam tinkamas kūrinys – vieno žymiausių šių laikų antropologų monografija, kuria jis siekia paaiškinti, koks tai mokslas, ką jis tyrinėja, kokios pagrindinės sritys. Jis rašo su sąmoju, suprantamai, taip, kad antropologija gali tapti suprantama net ir pirmą kartą susidūrusiems su šia sritimi (pats autorius akcentuoja, kad naudoja kasdienius žodžius). Tai gali pasitarnauti kaip įvadas, – tiesa, jau turintys žinių šioje srityje čia naujų dalykų gal ir neras labai daug, tačiau turbūt pirmiausia ne jiems ir skirta ši knyga. „Antropologija skatina ne tik pergalvoti savo žinojimo turinį – kas yra turtas, kodėl kraujas laikomas svarbiu, kas laikoma protu – bet ir pačius pažinimo pagrindus. Ji leidžia nustebti ir pamatyti dalykų keistumą“, – rašo M.Engelke. Skaitant šią knygą pirmiausia turbūt toks įspūdis ir aplanko – koks įvairus, kategorijoms sunkiai pasiduodantis yra pasaulis. „Antropologija siekia paaiškinti. Pirmiausia, ji siekia paaiškinti, kokiais būdais ir kodėl kultūra yra neatsiejama nuo buvimo žmonėmis“, – rašo antropologas. Ši knyga tapo viena perkamiausių leidykloje šią vasarą, ir tai tik paliudija tokių tyrimų aktualumą, poreikį suprasti kitą.

Jeigu ieškote negrožinio istorinio tyrimo, kuris skaitomas kaip romanas, kuriame nestinga įtampos, kone detektyvinio siužeto, Betinos Anton knyga „Slapstant Mengelę“ gali būti puikus pasirinkimas. Brazilijos žurnalistė nusprendė išsiaiškinti, kaip Mengelei pavyko Pietų Amerikoje pasislėpti nuo teisingumo – kaip žinia, žiaurius eksperimentus vykdęs Mirties angelu vadintas nacių nusikaltėlis išvengė teisingumo, radęs savo palaikytojų šiame žemyne. Kaip rašo tyrimo autorė, „Brazilijoje Mengelė sukūrė savo „tropinę Bavariją“, vietą, kur jis galėjo kalbėti vokiškai ir puoselėti papročius, įsitikinimus, ryšį su draugais ir tėvyne“. Čia jis rado ištikimų rėmėjų tinklą, europiečių, kurių gyvenimai vienaip ar kitaip buvo susipynę su jo. Žurnalistė neapsiriboja vien tik jo Mengelės pėdsakų Brazilijoje paieškomis – skaitytojams chronologiškai pateikia jo gyvenimo faktus, tai, kokius eksperimentus su žmonėmis vykdė Adolfo Hitlerio laikais ir kaip vėliau spruko nuo teisingumo už Atlanto. Pateikdama daugybę liudininkų pasakojimų, dokumentų, laiškų ir nuotraukų ji siekia atgaminti jo kasdienybę, tai, kaip jam pavyko slapstytis nuo tarptautinio persekiojimo ir „Mossad“ medžioklės. Viso to jam pavyko išvengti, ir kol jo aukos visą gyvenimą kentė fizines ir psichologines kančias, pats Mengelė savo dienas baigė draugų apsuptyje, rašydamas, skaitydamas, vedžiodamas šunis, prižiūrėdamas sodą, maudydamasis kriokliuose ir jūroje. Pati autorė šią įtraukiančią istoriją vadina „tikrais įvykiais paremtu trileriu“, kurio pagrindinis klausimas yra šis: kaip tokio masto nusikaltėlis ir jo rėmėjai galėjo tiek metų gyventi Brazilijoje ir nesulaukti jokios bausmės. Ši knyga didele dalimi į šiuos klausimus atsako.

Garsus britų politikas Borisas Johnsonas žinomas ir kaip žurnalistas, knygų autorius, labiausiai pagarsėjęs iš kūrinio, kuriame jis analizuoja Winstono Churchillio gyvenimą. Šiame kūrinyje jis nukreipė žvilgsnį į senovės Romą – kaip rašo jis pats, knygoje norėjo paaiškinti, kaip romėnams pavyko priimti bendrą europinę tapatybę. Būtent Romoje, anot B.Johnsonso, reikia ieškoti šių laikų veidrodžio, ir šiuolaikinę Europos Sąjungą jis ne kartą kūrinyje lygina su senovės Roma. „Romos įspaudas – tai ne tik mūsų architektūra, politinės institucijos ar mūsų įstatymai. Mes net istorinius įvykius formuojame pagal romėnų pavyzdį, tarsi jų modelis pridėtų legitimumo ar neišvengiamumo“, – rašo B.Johnsonas. Knygoje paprasta kalba, šmaikščiai, atpasakodamas anekdotines situacijas jis pasakoja apie senovės Romos visuomenę, jos istoriją, kasdienybę – nuo pramogų iki mokesčių, prekybos, santykių su vergais, galiausiai užduodamas esminį klausimą „kas pakrypo ne taip“. Knygoje klausdamas, ką geriausio galėtume perimti iš senovės Romos ir ką atmestume, jis mini, kad turbūt vengtume vergovės, kasyklų, ego kulto, militarizmo ir žiaurumo, o norėtume tolerancijos – religinės, rasinės, intelektinės – ir pažinimo. Pabrėždamas, kad romėniškos vienybės mums turbūt nepavyks atkartoti, tačiau turime nenustoti mėginti. Yra nemažai populiariu stiliumi parašytų knygų apie gyvenimą senovės Romoje (kad ir Alberto Angela „Viena diena senovės Romoje“) ir dabar prie jų galime dėti ir šią – su šiokiu tokiu politiniu poskoniu.

Neseniai viešint Eičiūnuose teko išvysti akmenį, kuriuo buvo įamžintas čia nuo 1946 metų čia veikęs „Galiūno“ kolchozas, uždarytas Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tai – vienas iš dar likusių brutalios praeities ženklų. Kolchozų nebeliko, atmintis apie juos pamažu irgi blėsta (tiesa, frazė apie Landsbergį, sugriovusį kolūkius, vis dar gaji, kaip ir prisiminimai apie šiferio vagystes), nors visuomenėje šios žaizdos tebegyvos ir, matyt, tą poveikį įvairiais būdais jaus dar ne vieną karta. O istorikas Antanas Terleckas šioje knygoje siekia atskleisti, kaip Lietuvoje vykdyta visoje Sovietų Sąjungoje diegta kolektyvizacija, jis aprašo ir tai, koks gyvenimas vyko kolchozų paveiktuose kaimuose. Kartu su Dariaus Indrišionio knyga „Nužudyti verslumą“ ji puikiai perteikia sovietų vykdytą prievartinę Lietuvos ekonomikos reformą. Be kita ko, A.Terleckas meta ir platesnį istorinį žvilgsnį: „Supratau, kad kolektyvizacija – ne tik kolchozų klausimas. Tai visos Lietuvos visuomenės užvaldymo, pavergimo ir ardymo istorija. Todėl didelė dalis knygos skirta ne tik kolchozams, bet ir Lietuvos patirčiai Antrojo pasaulinio karo metais“. Kolchozų istorija čia perteikiama su iki šiol bent man net nežinotais aspektais, gausybe detalių, liudijančių sykiu ir prievartą, ir paradoksalią realybę, o kartu tai liudijimas ir moralinio nuosmukio, kurio padarinius kaimuose labai ryškiai matome iki šiol.  Atskiro paminėjimo vertas šios knygos stilius – nors knyga parašyta remiantis daktaro disertacija, o skaitydamas matai, kokia gausybe šaltinių remtasi, visgi ji neužgriūna skaitytojo savo akademiniu svoriu, o kaip tik – puikiai tinkama plačiajai auditorijai, stilius įtraukiantis, joje yra ir humoro – ko sunkiai galėtumei tikėtis knygoje tokia tema. Kita vertus, vien jau absurdiška to laikmečio realybė, kurią autorius perteikia kuo puikiausiai, irgi tai tarsi siūlo. Knyga verta ne tik istorikų dėmesio, ją verta skaityti visiems, norintiems dar kartą įsitikinti tuo siaubu, į kurį mus buvo įsviedę sovietai, tai ir geras priešnuodis visiems „prie ruso gyvenom geriau“ nostalgikams.

Šiame negrožinių knygų sąraše yra pora knygų, nukeliančių mus į XX amžiaus pradžią, pasaulį iki ir po Pirmojo pasaulinio karo. Viena jų – vokiečių istoriko Klauso Richterio knyga, kurioje jis aprašo geopolitinę situaciją Europoje po Pirmojo pasaulinio karo, keitusią sienas, sutraukiojusią buvusius prekybinius ir kitus tinklus, o tuo pačiu leidusiai atsirasti naujoms valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai. Kaip rašo istorikas, niekur ši transformacija nebuvo tokia ryški kaip Vidurio Rytų Europoje, ir būtent remdamasis Lenkijos ir Baltijos šalių pavyzdžiu jis ir atskleidžia tuometinį Europos veidą. Istorikas daugiausia dėmesio skiria tam, kaip pavyko sukurti šias valstybes bei stiprinti etnines grupes, kurios laikytos valstybingumo puoselėtojomis, o taip pat, „kaip teritorijos padalinimas ir vidaus atsakas į to padarinius ilgainiui pakeitė mūsų supratimą apie tai, ką gali šiuolaikinės valstybės“: „Tai pirmoji tarptautinė istorija, kurioje Vidurio Rytų Europos valstybių, jų politikos, ekonomikos raidos ir konfliktų šaknys atsekamos iki pat Pirmojo pasaulinio karo gilumos“. Šiuos pokyčius tiek besikuriančios valstybės, tiek pavieniai gyventojai išnaudojo skirtingai: vieni nesuprato, kokią kryptį įgavo nauji pokyčiai, kiti tai pavertė savo politikos dalimi. Autorius nagrinėja ne tik tai, kaip fragmentacijos dėka pavyko ne tik susikurti valstybėms, sukurti savo ekonominius modelius, bet ir jų pažeidžiamumą – jos taip ir išliko „mažosios“ valstybės, - su nuosprendžiu dėl jų valstybingumo silpnumo, ir kai kurios kitos valstybės manė, kad atplėštos nuo didžiųjų imperinių erdvių jos negali išlikti, nes joms neva stinga nuoseklumo. Iš dalies tai pasitvirtino Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau vėliau, Lietuvai jau atkūrus valstybingumą, šis jos „mažumas“ padėjo geriau prisitaikyti ekonominiams skersvėjams pučiant. Ši knyga, be abejo, pirmiausia skirta istorikams, norintiems sudėlioti Lietuvos valstybingumo klausimus platesniame geopolitiniame kontekste.

Šią istoriko T.Snyderio knygą reikėtų dėti šalia kitų jo knygų „Apie tironiją“ ir „Kelias į nelaisvę“. Kūrinyje „Kelias į nelaisvę“, kuris buvo parašytas dar iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, jis aprašo, kaip Rusija, o taip pat ir kai kurios kitos valstybės žengė autoritarizmo keliu. Ten jis tyrinėjo tai, kaip Rusijoje formavosi autoritarinė ideologija, kaip Vakarai leido Rusijai įgyvendinti savo planus, kas pasikeitė JAV su Donaldo Trumpo atėjimu. Tai buvo nerimu prisodrinta knyga, tiesa, teigusi ir tai, kokių išeičių turėtų ieškoti Europa, o taip pat ir visas likęs pasaulis. O ši knyga daugiausia yra apie viltį. Apie galimybę pasinaudoti tuo, kad pasaulyje, kaip teigia autoriaus cituojama Simone Weil, „žmonės gali tikėtis stebuklų tik iš savęs“. O T.Snyderis dar prideda, kad mes vis dar galime pasinaudoti proga, kuri gali būti paskutinė. Tačiau kalbant apie laisvę, kas ją sudaro, pirma reikėtų apibrėžti, ką mes vadiname ja. Tam ir skirta ši prieš porą metų parašyta, o neseniai ir lietuvių kalba išleista T.Snyderio knyga. Kaip rašo T.Snyderis, pirmiausia šį žodį laisvė reikia gelbėti nuo valkiojimo ir neteisingos vartosenos, nes dažnai kalbame apie laisvę gerai nesusimąstydami, kas ji yra, ir įprastas mūsų supratimas yra negatyvioji laisvė (knygos pabaigoje yra ir lentelė, kurioje autorius sudėlioja pozityviosios ir negatyviosios laisvės požymius). Laisvė – ne tik neigimas, bet ir teigimas, laisvė pirmiausia yra kūryba ir atsakomybė, rašo T.Snyderis. „Mums reikia tinkamų struktūrų: ir moralinių, ir politinių. Dorybė yra neatsiejama laisvės dalis“, – rašo amerikiečių istorikas, kurio pasakojimus apie Ukrainą daug kas klausė karui prasidėjus. Karui Ukrainoje nemažai dėmesio skiriama ir šiame kūrinyje. Knygoje jis išskiria penkias laisvės formas: suverenumą, nenuspėjamumą, mobilumą, faktiškumą ir solidarumą, rašydamas apie tai jis apjungia istorines žinias, asmenines istorijas ir pasakojimus apie kitus žmones, filosofines įžvalgas – akivaizdu, kad jam itin artimas jau minėtos S.Weil mąstymas. Jis rašo apie tai, ką dėl laisvės gali padaryti tiek kiekvienas asmeniškai, tiek organizacijos ir valstybės, ir kviečia nesitaikyti su žemai nuleista kartele, kelti vertybinius siekius, tik taip atsiveria nauji horizontai. Kai kam ši knyga gali pasirodyti kiek per mažai nuosekli ir fragmentiška, tačiau T.Snyderis, kaip visuomet, sugeba rašyti įkvepiančiai, su tikėjimu idealais ir viltimi, kad visgi turime išeičių, turime galimybių net ir tokioje situacijoje, kokioje esame atsidūrę dabar.

Šioje fotografijų ir esė knygoje fotografas, žurnalistas Artūras Morozovas vaizdu ir tekstais pasakoja apie, kaip jis pats sako, tyliąją Lietuvos dalį (o taip pat yra ir kelios istorijos, paruoštos rengiant reportažus užsienyje) – tą, kuri rečiau sulaukia visuomenės, žiniasklaidos dėmesio. Tai įsiklausymo tekstai, istorijos apie žmones, kurie gyvena savo gyvenimus, paženklintus skausmingų išgyvenimų, traumų, skurdo ir vienatvės. Visuomenės dalis, kuri „dėl įvairių priežasčių šiandien negali gyventi oriai“. Mažosios istorijos, neretai liekančios kažkur paraštėse, gyvenimas provincijoje, sudėtingomis sąlygomis, ką dažnai mes vertiname per susikurtus stereotipus. Kaip sakė pats autorius, duodamas interviu Gediminui Kajėnui 15min, – taip, ten yra nemažai netvarkos, alkoholio, tačiu ne tik tai. „Čia galima aptikti ir poezijos rašymą į mobilųjį telefoną, ir mėgavimąsi muzika, ir artimus ryšius su kaimynais, ir tiesiog džiaugsmą būti“, – sakė jis. Toks kelionių principas man kažkuo primena puikią Andrzejaus Stasiuko knygą „Pakeliui į Babadagą“, kur jis irgi, norėdamas užfiksuoti laiko ženklus ir gyvenimų istorijas, irgi nukrypta nuo didžiųjų kelių. Ir tai gali būti ne tik žmonių istorijos, bet ir bendresnis reiškinys – tarkime, man įspūdį paliko ir jo pasakojimas apie senąsias Kauno aludes, pavadintas „Knaipės“. Šie pasakojimai priverčia susimąstyti, kiek tos patirtys artimos tau pačiam, kaip elgtumeisi būdamas tokiose situacijoje, galų gale – ką gi mes laikome „sėkmingu“ gyvenimu? Laikais, kai dažnai neišlendame iš savo susikurtų burbulų, kai nematome pilno Lietuvos vaizdo, kai didėja poliarizacija, fragmentacija, atskirtis, tokie pasakojimai kaip šis labai reikalingi. Kažkada panašiai ištrūkti iš didmiesčių ribų siūlė Mindaugas Nastaravičius su Irmantu Gelūnu 15min cikle „100 Lietuvų“, ir A.Morozovo darbas yra kažkur šalia – jautrios, sustojimo, žiūrėjimo ir klausymo istorijos, leidžiančios, kaip sakoma pavadinime, sutikti žmogų, apie kurio egzistavimą mes gal ir nežinome arba nenorime žinoti.

Į istoriją galima pažvelgti iš įvairiausių kampų, per skirtingas prizmes, ir kartais kasdienybės istorija, žmonių pomėgių istorija pasako apie mus ir mūsų praeitį netgi daugiau nei kruopštūs istoriniai tyrimai. Kai kurie iš šių istorinių pasakojimų yra štai tokie netikėti kaip britų žurnalisto Marko Forsytho knyga, kurioje jis tyrinėja žmonijos girtuoklysčių istoriją. Kaip teigia knygos autorius, knyga yra „ne tiesiog apie alkoholį, o apie žmonių pomėgį svaigintis, alkoholio spąstus ir dievus. Nuo šumerų alaus deivės Ninkasi iki keturių šimtų girtų Meksikos triušių“. „Nepriklausomai nuo to, kur ir kada žmonės gyveno, jie nuolat susirinkdavo kartu pasisvaiginti. Žmonėms niekada nepakako blaivioje vienatvėje patiriamo pasaulio. Kiekvienąsyk svaigalai, žinoma, skyrėsi, bet jų buvo visada“, – rašo knygos autorius. Kaip ir pabrėžiama pavadinime, tai trumpa lėbavimų istorija, autorius atrinko charakteringiausius istorijos epizodus, anekdotines situacijas, viską įvilkdamas į puikų britišką humoro apvalkalą – jau seniai neskaičiau tokios linksmos negrožinės knygos. Net ir pačius rimčiausius su alkoholiu susijusius dalykus jis sugeba papasakoti sarkastiškai, pridėdamas savo pastebėjimų, ką tokie įpročiai pasako apie žmones. „Yra žinoma, kad actekai turėjo alkoholio, ir žinoma, kad jie negalėjo jo pakęsti, bet taip pat žinoma, kad vis tiek jį gėrė. Akivaizdu, viskas šiek tiek komplikuota“, – taip, tarkime, rašoma apie actekų girtavimus. Knygoje mes skaitome, kada atsirado pirmasis alkoholis, kas apie jį rašoma religiniuose raštuose, jis aprašo, ką gerdavo senovės pasaulyje – kur labiausiai būdavo mėgstamas alus, o kur vynas, kodėl išplisdavo kažkokia konkreti alkoholio rūšis („Odinas gėrė vien tik vyną. Tiesą sakant, jis nieko nevalgė ir gėrė tik vyną“. Kodėl skandinavų dievas šitaip atsidavęs vynui, nors juk vynas nėra skandinavų produktas? „Bet tai ir yra esmė. Vynas buvo pats brangiausias gėrimas, kokį turtingi vikingai galėjo nusipirkti“), kaip vykdavo girtuoklystės – kur buvo laikomasi saiko, o kur atvirkščiai, tai virsdavo orgijomis. Kaip atrodė pirmieji barai, ką reiškė gerti J.Stalino akivaizdoje – autorius tiesiog užverčia skaitytoją faktais fakteliais, net negalėtum pagalvoti, kad alkoholio istorija galėtų būti tokia spalvinga. Apie šiuos laikus knygoje nerašoma, tačiau ir be to ši kelionė atrodo pakankamai ilga ir liudijanti apie nenumaldomą žmonijos poreikį svaigintis.

Šiais metais išleistos dvi knygos, kuriose tyrinėjama sovietų vykdytos ekonomikos transformacijos Lietuvoje. Antanas Terleckas „Šiferio byloje“ tyrinėja kolektyvizacijos istoriją, o čia istorikas Darius Indrišionis dokumentuoja tai, kaip sovietinis režimas siekė sužlugdyti verslumą. Jau karo metais, užgrobę valdžią, sovietai nacionalizavo didžiąsias įmones, o pasibaigus jam – nusitaikė ir į privačią prekybą, o valstiečiai prievarta buvo suvaryti į kolchozus. Tai keitė Lietuvą ne tik tuo metu – sociologai, istorikai teigia, kad šios prievartos padarinius jaučiame iki šiol. Istoriko įsitikinimu, verslumo žlugdymas buvo vienas pagrindinių sovietų tikslų, ėjęs iš karto po prioritetiniu laikyto politinių ambicijų užkardymo: jie siekė perprogramuoti visuomenę, kad ji taptų nebeversli, neiniciatyvi ir priklausoma nuo režimo. Tiesa, kaip ir pabrėžia šios knygos autorius, Lietuvos atveju tai nepavyko – nors iš pradžių visuomenei tai buvo šokas, vėliau visgi žmonės suprato, kad galima apeiti ir šiuos suvaržymus, ir pasuko į pogrindį, ėmė žaisti pagal primestas taisykles, atsirado ir grobstymas. Kaip interviu metu Gediminui Kajėnui sakė autorius: „Lietuvos pavyzdys rodo, kad savo mentalitetu vakarietiška visuomenė patekusi į totalitarinės kolektyvinės valstybės gniaužtus, taip paprastai nepasiduoda visiškam perprogramavimui“. „Taigi sovietai nenužudė verslumo. Jie nuvarė jį į pogrindį“, – reziumuodamas rašo istorikas. Knygoje autorius aptaria laikotarpį nuo 1940 metų sovietų okupacijos iki 1953 metų, vėlyvojo stalinizmo, kai jau „galutinai susiformavo sovietinė ekonominė ir socialinė realybė ir vis įmantresnėmis pogrindinio verslumo formomis ją apžaidžiantys ekonominiai nelegalai“. Nors knyga rašyta disertacijos pagrindu, pats autorius sako norėjęs ją padaryti prieinamą platesniam skaitytojui ratui – skaitydami knygą galime susidaryti išsamų vaizdą apie brutalią sovietinę ekonominę tikrovę, būdus ją keisti, ir tai dar viena dalis dėlionėje atsakant į tą patį klausimą „ką jie mums padarė?“

Sunzi „Karybos dėsniai“ jau buvo išleisti lietuvių kalba (tiesa, tuose leidimuose knyga vadinta „Karo menu“), tačiau tai buvo vertimas iš anglų kalbos, o dabar pirmą kartą turime dvikalbį vertimą iš originalo – senosios kinų kalbos. Prieš daugiau kaip 2500 metų išleista knyga iki šiol yra gausiai cituojama, naudojama kuriant strategijas – ir ne tik karyboje, bet ir versle, moksle, įvairiausiose kitose srityse. Ir nors knygos mintys dažnai cituojamos, visgi kūrinio deramam suvokimui reikėtų platesnio konteksto. Tą šis leidinys ir siūlo – ne tik vertimą iš originalo, bet ir šio kūrinio istoriją, reikšmę, filosofiją, vertimo ypatybes aptariančius tekstus. Čia rasite Kęstučio Kilinsko įvadą bei vertėjo Vyčio Siliaus komentarus. Beje, ir pats šis leidimas itin estetiškas – vienas gražiausių iš šiemet išleistų negrožinės literatūros kūrinių, atspindintis ir „Karybos dėsnių“ tekstą – abi pusės papildo viena kitą ir sąlygoja, nupasakodamos kokio nors reiškinio visumą. Beje, komentarai čia užima netgi didesnę knygos dalį nei pats tekstas. „Karybos dėsniai“ buvo naudingi ir praktiškai (kaip rašoma šios knygos įvade, teigiama, jog būtent Sunzi išmintis padėjo Japonijai nugalėti Rusiją 1904-1905 m. kare), jo idėjos vėliau išplito ir Europoje (skelbiama, kad XX a. vien Europoje pasirodė 33 Sunzi vertimai į anglų kalbą), o jo mintys apie strategiją, tai, kokia yra pagrindinė karvedžio užduotis, kuo reikia remtis kuriant strategijas, kaip išnaudoti apgaulę ir klaidinimą – jo karo veiksmų pagrindą – kaip jau minėta, imtos naudoti ne tik kare, bet ir verslo korporacijose. Tačiau knyga perteikia ir kur kas daugiau sluoksnių – Kinijos civilizacijos būdinguosius bruožus, filosofiją, požiūrį į žmogų, jo psichines erdves. Tai – žmogaus emocinio pasaulio vaizdinys. Skaitant šiuos knygą palydinčius tekstus negali atsistebėti kontekstų, poteksčių, idėjų gausa, tuo, koks filosofinis krūvis yra užslėptas „Karybos dėsniuose“. Knyga, be kurios sunku būtų suprasti Kinijos civilizaciją.

Leidyklos „Lapas“ knygų serija „Vizualumo sąsiuviniai“ siekia pristatyti tyrimus, kaip mes suvokiame vaizdus, kaip jie plinta viešojoje erdvėje, kokias prasmes kuria, kaip vaizdai susiję su kintančiu moksliškumo idealu. „Klausimai, ką vaizdai reiškia, kaip toji reikšmė susijusi su medijų rūšimi, technologijomis ir vaizdų gaminimo būdu, kokios institucijos juos kontroliuoja, kokiais kanalais jie sklinda ir kokias galimybes juos užginčyti mes turime, verti ne vien teorinio smalsumo,“ – cituojama knygų sudarytoja N.Arlauskaitė. Pirmoji serijos knyga „Karas“ kvietė permąstyti, kaip ir kodėl žiūrime iš karinių konfliktų plintančius vaizdus, kas formuoja mūsų vizualų supratimą ir kur yra vieta skepticizmui bei atsparumui. Antroji knyga „Mokslas“ siūlo pažvelgti į mokslą kaip į vizualizavimo technologijų, vaizdų skaitymo ir žiūros praktikų lauką. „Knygoje pristatomi tyrimai rodo, kad net ir tai, ką laikome akivaizdžiu įrodymu, priklauso nuo konkrečių žiūrėjimo praktikų, profesinio pasirengimo bei technologijų“, – sakė N.Arlauskaitė apie šią knygą. Šioje knygoje jos tekstų autoriai analizuoja vaizdus, parodydami, kaip vaizdavimo principai susiję su emocija ir objektyvumo koncepcijomis. „Ką reiškia padaryti savo tyrimų objektą matomą? Kada ir kodėl to reikia? Koks būtų moksliškai prasmingas ir vertingas vaizdas ir kaip jis atsiranda?“ – kai kuriuos iš knygoje keliamų klausimų vardina jos sudarytoja. Šiais didžiulio vaizdų plitimo laikais tokie klausimai yra itin svarbūs, padedant orientuotis dabartyje.

Šiame sąraše yra kelios knygos, kuriose siūloma pažvelgti į mūsų praeitį ir iš naujo pakalbėti apie tam tikrus svarbius mūsų istorijai įvykius, kurie mūsų sąmonėje apaugę mitais ir kurių daug kas netgi nekvestionuoja. Šiais dezinformacijos, netikrų naujienų plitimo laikais ir vis svarbesnei tampant faktų tikrintojų rolei, verta pakalbėti ir apie mūsų istoriją, patikrinti, kiek tie mitai pagrįsti, kiek ne. Tai – mokslo populiarinimo knyga, tad autorius stengėsi istorinius faktus dėstyti populiariu stiliumi, vengdamas daugybės nuorodų, tekstas pateiktas vizualiai patraukliai. Mitų dekonstravimą istorikas pradeda nuo Lietuvos klestėjimo laikų, Vytauto Didžiojo, ir baigia, kai, kaip teigia pats autorius, baigiasi istorija, o prasideda politika – kuomet garbesnio amžiaus skaitytojai jau gali sugrįžti savo prisiminimuose, o objektyviam vaizdui visgi reikia distancijos. Knygai jis pasirinko šiuos mitus: kur dingo Vytauto Didžiojo karūna; Bonos ir Barboros konfliktas; ar tikrai 1791 m. Konstitucija sunaikino Lietuvos vardą; ar turėtume būti dėkingi Rusijai už spaudos draudimą, įkvėpusį tautinį judėjimą; Lietuvos Taryba buvo provokiška ar bolševikuojanti; ar buvo įmanoma išvengti Abiejų Tautų Respublikos skyrybų; ar tikrai Kaunas buvo lietuviškiausias miestas; ar tikrai 1926 metais Lietuvai grėsė komunistinis perversmas; „be šūvio pasidavusios Lietuvos mitas“. Įsivaizduoju, kad net ir istorikui įrodžius, kad kai kurie iš šių mitų yra nepagrįsti, bus visgi tam oponuojančių, nes nemaža dalis šių temų iki šiol yra smarkiai poliarizuojančios visuomenę, smarkiai prisidedančios prie tam tikro Lietuvos tapatybinio kūrimo, tačiau savo darbą knyga atlieka – versti abejoti, diskutuoti, permąstyti nuostatas, tikrinti faktus ir, žinoma, skaityti knygas, gilintis į istoriją.

Šis kūrinys pirmiausia skirtas tiems, kas domisi žvalgybos tarnybų veikla, tačiau gali sudominti ir kiek platesnį skaitytojų ratą, mat šios knygos centre esantis žmogus turi lietuviškų šaknų. Šnipinėjimo legenda Billas de Roppas kilęs iš Šiaurės Lietuvos žemvaldžių, baronų von der Roppų giminės (apie jo kilmę plačiau rašoma šios knygos įžangoje). Teigiama, kad būtent iš jo, sugebėjusio prasiskverbti net į Adolfo Hitlerio aplinką (jis bent keletą kartų buvo susitikęs ir su A.Hitleriu), praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje MI6 gavo apie 70 proc. žvalgybinės informacijos apie nacistinę Vokietiją. Jis buvo laikomas vienu svarbiausių tų laikų agentų, tačiau informacijos apie jį žinoma nedaug, jis pats iki gyvenimo pabaigos mažai kalbėjo apie savo veiklą, pokaryje gyveno atsiskyręs ir net artimi kaimynai nežinojo apie jo praeitį. Daugelis žvalgybininkų nemėgsta atvirauti apie savo praeitį, tačiau jis itin griežtai atsivėrė tylos siena, ir būtent šiame darbe britų istorikas, buvęs diplomatas Timas Willasey-Wilsey pirmą kartą supažindina su jo veikla. Šio žvalgybininko pagrindinis vaidmuo buvo gauti politinės ir karinės žvalgybos informacijos apie nacistinę Vokietiją, ir kaip teigia autorius, jis išsiugudė svarbų gebėjimą teikti ataskaitas apie vokiečių orlaivių gamybą ir techninę plėtrą, pagal savo veiksmus jis tapo įtakos agentu. Jo veikla buvo itin sudėtinga, nes britai iki galo dar nežinojo, kaip vertinti Vokietiją, o ir pačios MI6 veikla dar nebuvo gerai sustyguota. Kaip rašo šio tyrimo autorius, žvalgybininką į priekį vedė neapykanta Sovietų Rusijai ir tam tikra simpatija senajai Vokietijos aristokratijai. Knygos autorius akivaizdžiai atlikęs kruopštų tyrimą, surinkęs daug informacijos, tad skaitytojas tikrai bus užkrautas faktais, kita vertus, tai nebus vienas iš tų negrožinės literatūros apie šnipinėjimą pavyzdžių, kuris gali būti skaitomas kaip romanas – kai kas priekaištauja autoriui dėl jo sausoko stiliaus. Akivaizdu, kad jam pirmenybė buvo faktai, o ne kurti intriguojantį siužetą.

Šiame sąraše yra ne viena knyga, kurioje rašoma apie istorinę atmintį, tai, kaip mes linkę susitarti arba ginčytis dėl praeities, kokie naratyvai įsitvirtinę mūsų kolektyvinėje atmintyje ir kaip tai veikia mūsų dabartį (verta vien jau prisiminti paminklų griovimo istorijas ar diskusijas, kam reikėtų statyti paminklus). Visuomenę poliarizuojantiems įvykiams, asmenybėms skirta ši mokytojo Algio Bitauto knyga. Kaip rašo A.Bitautas, viena vertus, turime suvokti, kad mūsų istorija ne visada vien herojiška, ir kontroversiškąją istoriją būtina sąžiningai gvildenti dėl savęs pačių. Kita vertus, negalime pamesti ir platesnio konteksto, nes neįvertinus jo mums labai lengva manipuliuoti. „Knyga siekiama prisidėti prie istorijos, lietuvių literatūros ir politikos tyrimų integracijos bei pilietinės demokratinės visuomenės stiprinimo“, – rašo jis. Vertinant istoriją nebus vienos tiesos, tačiau priartėti prie kiek įmanoma objektyvesnio vertinimo galima būtent įsiklausant į skirtingus požiūrius, įvykius ar asmenybes vertinant platesniuose kontekstuose. Tų visuomenę skaldančių klausimų yra daugybė, tačiau čia A.Bitautas atsirinko pačius ryškiausius. Tad jis kelia klausimus apie tarpukario Lietuvą, ir ryškiausias jų – kokioje spalvoje dabar matome Antaną Smetoną, ar reikėtų jam statyti paminklą? Kaip matysite iš A.Bitauto pateiktų aspektų, prie aiškaus atsakymo net ir negalime prieiti, tiek daug visokių vertinimų, abejonių, nuopelnų pripažinimo ir tuo pačiu spekuliacijų talpina jau vien ši asmenybė. Viena labiausiai poliarizuojančių sričių – lietuvių rašytojai, kolaboravę su sovietais. Salomėja Nėris – ar tikrai ją pirmiausia turėtume vertinti kaip išdavikę ir griauti jai skirtą paminklą? Skirtingai nuo šiame sąraše esančios Simono Jazavitos knygos „Didieji Lietuvos istorijos mitai“, kurioje jis neanalizuoja šių laikų istorijos, A.Bitautas rašo ir apie asmenybes, gyvenančias dabartinėje Lietuvoje – Arvydą Juozaitį, Tomą Venclovą. Jis rašo apie Algirdą Brazauską ir Justiną Marcinkevičių, vienų iki šiol labai mėgstamus, kitų – nekenčiamus. Ir tai tik kelios iš knygoje paliečiamų temų. A.Bitautas rašo populiariai, plačiajai visuomenei lengvai suprantama kalba, knyga gausiai iliustruota ir patogiai struktūriškai sudėliota, ir tai labai vertingas kūrinys visiems mums, iki šiol besipliekiantiems atminties karuose.

Vokiečių medikė G.Enders visame pasaulyje išgarsėjo bestseleriu tapusiu kūriniu „Žarnyno žavumynai“, kuriame sugebėjo žinias apie kūną perteikti su sąmoju, gyvai ir siūlė keisti nusistovėjusius stereotipus. Knygoje „Organiška“ ji tęsia pažintį su pačiais savimi ir šįkart siūlo dar platesniu žvilgsniu pažvelgti į tai, kaip veikia kūnai, kaip mes praradome ryšį su jais. Ji rašo, kad šiame technologijų amžiuje mes net ir kalbėdami apie kūnus vartojame daug techninių, net ekonominių sąvokų, gyvename pasaulyje, kur informacija dažnai tampa svarbesnė už jusles, prarandame ryšį su savo pojūčiais, su tuo, kas vystėsi organiškai, susikūrėme aplinką, kurioje beveik nebeliko vietos kūnui, ir kūnui ta aplinka nieko neduoda. Rašydama apie kūną, jo organus ji pasakoja ir savo asmeninę istoriją, o tam, kad geriau suprastume, kaip veikia mūsų organizmas, ji netgi lygina organus su savo šeimos nariais. Viena iš pamatinių šios knygos idėjų – mes turime ne mokytis apie kūną, o mokytis iš jo, nes, autorės teigimu, kūnas nėra mąstymo priešininkas, jis yra mąstymo pamatas. „Reikia suprasti, kad kūnas yra daug protingesnis nei dažnai galvojame, ir jei su juo gerai bendradarbiausite, tai bus efektyviausia ir nuves jus toliausiai. Nereikia kovoti su savo kūnu, o sklandžiai ir protingai bendradarbiauti“, – sakė knygos autorė, kuomet ėmiau iš jos interviu apie šią knygą. „Pastebėjau, kad daug mano pacientų savo kūną kartais suvokia labiau kaip tarną, tarsi jis būtų mechaninis. Galite laikytis patarimų apie sveikatą, galite daryti viską, ko reikia: teisingai valgyti, gerti, judėti reikiamą minučių kiekį. Bet jei klaidingai suprantate savo kūną, tai trukdo, kad viskas iš tikrųjų pavyktų“, – taip pat sakė ji. Knygoje siūlydama filosofinių įžvalgų apie kūniškumą, ji visgi duoda ir labai praktiškų patarimų, kaip sveikiau gyventi, kas žalinga, o kas kaip tik neapkrauna kūno ar leidžia jam pailsėti.

Šiame sąraše yra ir kelios knygos, skirtos gilesniam žvilgsniui į dizainą. Šios knygos autorė Alice Rawsthorn – gerai žinoma, ne vienu apdovanojimu įvertinta Jungtinės Karalystės dizaino kritikė ir rašytoja, plačiai aptariamos buvo jos skiltys leidinyje „The New York Times“. Kaip apie šią vieną labiausiai dizainerę išgarsinusių knygų įvade rašo dizainerė Aurelija Slapšytė, A.Rawsthorn dizaino teorijas aptaria pristatydama dizainą ne kaip discipliną ar profesiją, o kaip požiūrį į pasaulį. „Ši knyga nesuteiks recepto, kaip kurti dizainą, nepasiūlys tinklelių sistemų ar šriftų dydžių komponavimo principų. Tačiau ji paskatins prisiimti atsakomybę už pasaulį, kurį neišvengiame kuriame“, – rašo ji, sakydama, kad autorė siūlo dizainą ne tik matyti, bet ir apmąstyti. Autorė laikosi požiūrio, kad dizainas visada atliko esminį vaidmenį, buvo pokyčių katalizatorius, interpretuojantis pokyčius įvairiose srityse – socialinėse, politinėse, kultūrinėse ir kitose. Knygoje ji aprašo šiuos pokyčius, taip pat apžvelgdama dizaino ryšius su kitomis disciplinomis. Ji pripažįsta, kad ne visiems dizaineriams dizainas reiškia ir platesnį požiūrį, daliai jų tai ir lieka tik komercine veikla, tačiau vis daugiau šios srities atstovų „naudosis galimybe nepriklausomai spręsti politinius, kultūrinus ir ekologinius klausimus“. Knygoje ji pateikia ją įkvepiančių dizainerių darbų pavyzdžius ir mintis, perteikia jų mąstymo kryptis, analizuoja tai, kokias naujas strategijas kuria šių laikų dizaineriai, bei, kas ne mažiau svarbu, kaip mes atsakome į dizaino strategijas. Taip, pirmiausia ši knyga turėtų sudominti pačius dizaino srities atstovus, norinčius į savo profesiją pažiūrėti gilesniu, filosofiškesniu žvilgsniu, įkvėpti naujų idėjų, kaip tai gali keisti santykį su aplinka ir tapti pokyčių visuomenėje pradžia, tačiau galėtų sudominti ir platesnį skaitytojų ratą – tuos, kas nori pamatyti, kokiais būdais dizainas yra tapęs svarbia mūsų kasdienybės dalimi, ta, kurios reikšmės kartais ne iki galo ir suvokiame.

Tą rytmetį Henri Matisse‘as stovėjo garlaivio „Rindjani“ denyje ir, „įsitvėręs turėklo, žvelgė į žydrą vandenų horizontą, už kurio plytėjo šiaurinės Afrikos pakrantės“, – taip pradedama šio ne viena premija apdovanoto amerikiečių rašytojo, šiuo metu gyvenančio Barselonoje, knyga apie M.Matisse‘o kūrybą smarkiai paveikusį gyvenimo laikotarpį Tanžere, Maroke. Tanžeras savo metu buvo tarsi magnetas, į kitonišką gyvenimą ir, šiuo atveju, kitokių spalvų pasaulį traukęs menininkus – verta prisikinti kad ir Paulą Bowlesą ir jo bičiulius. H.Metisse‘ui Marokas atvėrė ne tik spalvas, bet ir šviesą – dvi žiemos, praleistos Maroke, į jo paveikslus įliejo energijos, spinduliuojančios šviesos, jo drobes, kaip rašo autorius, pavertusios „tikrų tikriausia švente akims“, o jo šioje šalyje tapyti paveikslai kone išsyk tapo ikoniškais viso regiono vaizdiniais. Dailės ekspertai teigia, kad šio laikotarpio jo drobės pasižymi ypatinga įtaiga, technika ir spalvomis: „Marokietiškojo tarpsnio drobėse visi objektai taip nepriekaištingai subalansuoti ir taip kruopščiai sudėlioti, kad įgauna vaizdinio ritmo“. Šioje knygoje autorius aprašo, kaip nuo Paryžiaus pavargęs 42-ejų dailininkas pabėga į Tanžerą atrasti naujų įkvėpimų (tai buvo spontaniškas sprendimas, iš pradžių ketinta vykti į Siciliją). Autorius subalansuotai, labai įtraukiančiai aprašo tai, kuo dailininkui tapo Tanžeras – kur kūrėjas Maroke keliavo, kokią šalį patyrė, aprašo tai, kas tapo įkvėpimu jo konkretiems paveikslams, kokie buvo jo santykiai su kitais kūrėjais, pasakoja apie to laiko jo tapymo technikas ir naudotas spalvas. Čia daugybė detalių, autorius atliko kruopščią analizę, remiasi laiškais, dailės ekspertų analizėmis, kitais dokumentais, tačiau sugeba perteikti tai labai lengvai, kūrinių istorijas, kompozicijas, techninius niuansus aprašydamas taip, kad tai gali puikiai suvokti net ir nebūtinai dailėje gerai nusimanantys žmonės, kartu nenuslysdamas į supaprastinimą. Puikus pasakojimas apie tai, kaip gimsta menas, kokią įtaką daro aplinka, o mėgstantiems Rytų kultūras knyga suteiks dar didesnį malonumą. Besidomintiems daile šis kūrinys, be abejo, labai rekomenduojamas, tam net nebūtina būti prisiekusiu H.Metisse‘ės gerbėju. O pamatyti, ką nutapė menininkas Maroke, padės ir čia esančios iliustracijos.

Tai, kas dar visai neseniai atrodė tik futuristinės vizijos ar mokslinės fantastikos kūrinių scenarijais, tapo realybe – dirbtinis intelektas įžengė į mūsų gyvenimus, keičia ekonomiką, darbinius ir asmeninius santykius. Greta optimistinio susižavėjimo naujomis galimybėmis atsiranda ir vis daugiau nerimo, kaip mūsų santykius keičia naujosios technologijos, į kokias priklausomybes jos stumia, kokius pavojus tai sukelia. Šia tema parašyta nemažai knygų, iš kurių kone garsiausia yra Yuvalio Noah Harari „Nexus“, o štai šiame kūrinyje britų sociologas stengiasi daugiausia dėmesio kreipti į psichologinius dirbtinio intelekto keliamus iššūkius. Kaip rašo autorius, kol kas esame nepasiruošę susidurti su šio naujo socialinio veikėjo, masiškai diegiamo į visiškai neplanuotą ir nevaldomą realaus pasaulio eksperimentą, daromu psichologiniu poveikiu. Nors dirbtinio intelekto kompanionai gali pasiūlyti emocinę paramą, tai kelia pavojų, neretai nematomą – pokalbių robotai siūlo tik tuščiavidurę tikrojo žmogiško artumo imitaciją, ir kyla rizika, kad laikui bėgant tokią santykių formą normalizuosime ir paversime ją vyraujančia. Autorius čia išlaiko balansą tarp naujų mokslinių tyrimų rezultatų paskelbimo ir eksperimentų, pokalbių su dirbtinio intelekto vartotojais. Pateikdamas teorinį pagrindą jis siūlo ir praktinius patarimus bei šešias esmines silicinio gyvenimo taisykles. Jos, anot autoriaus, yra šios: likite tvirtai įsikibę į realų pasaulį; supraskite dirbtinio intelekto trūkumus; nesakykite dirbtiniam intelektui nieko, ko nesakytumėt visam pasauliui; atsiminkite, kad jūsų draugas priklauso įmonei; kitoks dirbtinis intelektas yra įmanomas; kitoks pasaulis yra įmanomas. Ignoruoti dirbtinį intelektą šiais laikais būtų keista, jis tikrai suteikia daug galimybių, to neneigia ir autorius, tačiau kalbėti apie grėsmes būtina – ir joms suvokti gali padėti ir ši knyga.

Šiame sąraše yra dvi knygos, skirtos dizaino vietai mūsų kasdienybėje, dizaino filosofijai – abi jos papildo viena kitą ir padės praplėsti suvokimą apie tai, kaip kuriami daiktai, kaip kasdieniai daiktai tampa mėgstamais, kokie yra pagrindiniai dizaino principai. Tad šalia Alice Rawsthorn „Dizainas kaip požiūris“ vertėtų dėti ir šią JAV dizainerio, kuris labiausiai ir išgarsėjo „Kasdienių daiktų dizainu“, kūrinį. Tiesa, jeigu A.Rawsthorn siūlo filosofiškesnį, platesnius visuomeninius procesus paliečiantį žvilgsnį, šiame kūrinyje rasite daugiau praktinių įžvalgų apie tai, kodėl vieni dizainai veikia, o kiti – ne, jis pabrėžia dažnai daromas klaidas, rašo apie psichologinius principus (jis yra sugalvojęs ir terminą „dizaino psichologija“), o svarbiausia – kad sukurtas daiktas būtų ne tik estetiškas, bet ir funkcionalus. Viena esminių jo minčių, kad dizaineriai, kurdami daiktus, turi pirmiausia galvoti apie visuminę patirtį: sėkmingiems projektams reikia ne tik gero dizaino. „Dizaineriai turi projektuoti daiktus, atitinkančius žmonių poreikius tiek funkcionalumo, perprantamumo, panaudojamumo atžvilgiu, tiek remdamiesi tuo, ar daiktai teikia emocinį pasitenkinimą ir pasididžiavimą, ar džiugina“. Tačiau net ir estetikos ir funkcionalumo neužtenka – autorius kalba apie rinkodarą, biudžetus, tai, kaip tie patys daiktai gali skirtis skirtingose aplinkose, kultūrose, ir tie prieštaringi reikalavimai dažnai tampa nemenku iššūkiu. Šios knygos autorius visuomet pabrėžia, kad dizainas yra skirtas žmogui, tad svarbus ir atgalinis ryšys, tai vienas esminių principų net ir keičiantis technologijoms. Beje, kalbant apie technologijas, autorius visgi sako esantis tikras, kad šioje knygoje pateikti principai liks nepakitę, kad ir kokia sparti vyks technologinė plėtra. Ši knyga visų pirma, žinoma, skirta patiems dizaineriams, tačiau gali būti įdomi ir tiems, kas nori sužinoti, kaip buvo sukurti didžiausio populiarumo sulaukę daiktai.

Tie, kas skaitė Czesławo Miłoszo „Abėcėlę“, supras šių esė sudarymo principą – šį kūrinį autoriaus žodyje mini ir pats Venclova. T.Venclova į 50 esė sudėjo apmąstymus apie svarbius sutiktus žmones, istorinius įvykius, svarbius savo gyvenimo etapus: „Bandžiau užfiksuoti praėjusio, naujosioms kartoms dažnai nebesuprantamo, netgi neįtikimo meto pėdsakus, elgsenos pavyzdžius, perteikti pavojingos, bet įdomios eros spalvą, parodyti, kaip atsispiriama – arba neatsispiriama – istorijai ir pačiai laiko tėkmei“. Knygoje T.Venclova ne kartą apmąsto santykį su religija, lietuviška tapatybe, itin įdomios buvo jo įžvalgos apie emigranto būsenas, prisiminimai apie tai, ką jis jautė pirmojoje stotelėje laisvėje – išsilaipinęs Paryžiuje ir kokie ten mezgėsi santykiai su lenkų disidentais. Yra ir stebinančiai artvirų pasakojimų – tarkime, jis rašo apie savo santykį su pinigais, o taip pat ir alkoholiu, kai kurie pasakojimai (kad ir apie Salomėją Nėrį ar Justiną Marcinkevičių) svarbūs aptariant šių dienų aktualijas. T.Venclova puikus pasakotojas, itin pastabus detalėms, o jo gyvenimo patirtis ir atmintis tokia, kad neretai atrodo, jog jis tarsi vaikščiojanti epochos enciklopedija. Pasakoja jis sąžiningai – tiek kalbėdamas apie save, tiek apie kitus. Tai erudito istorijos, skirtos tiems, kas domisi tuo laikmečiu, asmenybėmis, o kartu tai ir koncentruota paties T.Venclovos laikysenos, pamatinių etinių, moralinių, filosofinių pažiūrų santrauka. 

Neblogas pasirinkimas tiems, kas nori sužinoti, kas vyko Kolumbijoje po to, kai buvo susektas ir nužudytas narkokartelio vadovas Pablo Escobaras (tai aprašyta Marko Bowdeno knygoje „Killing Pablo“). Būtent šia knyga nemažai buvo remiamasi ir kuriant trečią kultinio serialo „Narcos“ sezoną. Knygoje pasakojama, kaip pašalinus P.Escobarą jo vietą užėmė Kalio kartelis ir kaip DEA agentai organizavo šios grupuotės vadeivų susekimo ir sulaikymo operaciją. Kalio kartelis išsiskyrė tuo, kad jo lyderiai stengėsi sudaryti solidžių verslininkų įspūdį, jie buvo pageidaujami svečiai tarp elito, turėjo gausybę pažinčių svarbiuose sluoksniuose, stengėsi sukurti respektabilumo įspūdį, nors, žinoma, tai buvo tik priedanga. Kaip ir rašoma šioje knygoje, Medelijino kartelis visų pirma rėmėsi smurtu, bauginimais, o Kalio kartelis korupcija, įtakų ieškojimu, jie netgi imti vadinti Kali džentelmenais. Knyga parašyta remiantis autentiškais dviejų idealistiškai nusiteikusių DEA agentų prisiminimais iš operacijos Kolumbijoje. Išsamiai aprašoma, kaip vyko operacija, kokių diplomatinių priemonių imtasi, – įtampos čia tikrai netrūksta, galima skaityti knygą kaip kone trilerį, surašytą išties įtraukiančiu stiliumi. Šie liudijimai užpildo spragą norintiems suvokti, kaip vystėsi Kolumbijos, o kartu ir viso pasaulio narkoprekyba po P.Escobaro mirties.

Oksfordo universiteto pasaulio istorijos profesoriaus P.Frankopano knyga „Šilko keliai“ – vieną didžiausių įspūdžių šiais metais palikusių lietuvių kalba išleistų negrožinių verstinių knygų. Šiame didžiulės aprėpties kūrinyje jis siūlo iš naujo permąstyti tai, ar nusistovėję Vakarų, kaip kultūros centro, naratyvai yra teisingi, ir kviečia į įkvepiančią kelionę Šilko keliais, siekdamas parodyti, kaip Vakarų likimas visada buvo glaudžiai susijęs su Rytais. Į istoriją nebūtina žvelgti iš naujausiųjų laikų nugalėtojų pusės, sako šios visame pasaulyje itin didelio susidomėjimo sulaukusios knygos autorius. Jis teigia, kad Europai iškilus istorija performuluota taip, kad pabrėžtų būtent vakarietišką istorijos modelį, tačiau iš tiesų, norėdami suprasti istorinę raidą turėtume atsigręžti į pusiaukelę tarp Rytų ir Vakarų, vietą, kuri, kaip rašoma šioje knygoje, iš tiesų yra civilizacijos kryžkelė. Būtent šiame regione pasaulį išvydo didžiosios religijos, čia kūrėsi didingiausi to laiko miestai, buvo daromi moksliniai atradimai, kūrėsi vis įspūdingesni architektūros paminklai, bibliotekos, mokslas ir medicina. Miestai ir valstybės mokėsi vieni iš kitų, taip skatindami filosofijos, tiksliųjų mokslų, kalbos ir religijos proveržius. Jis aprašo ir tai, kaip keitėsi galios centrai – iš esmės tai pakeitė dvi jūrinės ekspedicijos, atvėrusios naujus prekybinius kelius, kai staiga Vakarų Europa iš regioninių kaimelių sąjungos virto besiplečiančios komunikacijos, transporto ir prekybos sistemos ašimi ir tapo naująja pusiaukele tarp Rytų ir Vakarų. Jis aprašo ir naujus lemiamus atradimus, pakeitusius geopolitinį ir ekonominį išsidėstymą, visų pirma išskirdamas naftos atradimą, kurį prilygina europiečių kelionei per Atlantą. O taip pat meta ir žvilgsnį į ateitį, sakydamas, kad vėl kyla iš Rytų į Vakarus vedantys Šilko keliai. Viena tų knygų, kurias labai verta skaityti, jei norite naujų istorinių žvilgsnių. Jis, beje, šį rudenį lankysis ir Vilniuje festivalyje „Open books“.

Serija „Prabilę namai“ – tikras lobis visiems Vilniaus tyrinėtojams, kurie nori detaliai tyrinėti, kaip kūrėsi miestas, kokias istorijas slepia namai, kas juose gyveno. Iki šiol buvo išleistos trys knygos, kuriose keliavome į Mėsinių, Žydų ir Vokiečių gatves, o dabar nusikeliame į gatvę, be kurios sunkiai įsivaizduojame Vilniaus miesto istoriją – Didžiosios Pohuliankos gatvę, kurią sudarytojos vadina pagrindine Naujojo Miesto arterija. Gatvę, kuri „iš trakto, vedusio į miestą, su kur ne kur stovėjusiais medinukais ir plytėjusiais daržais bei sodais tapo pagrindine Naujojo Miesto arterija, prie kurios rikiavosi prabangūs ir modernūs namai“. Knygos autorės pradeda nuo gatvės pavadinimo kilmės tyrinėjimų, siekdamos išsiaiškinti, ar išties, kaip linkstama manyti, ji galėjo kilti nuo užeigos „Hulanka“. Vėliau jos aprašo Didžiosios Pohuliankos raidą, urbanizaciją, kai čia ėmė keltis įvairių specialybių atstovai, namus ėmė statytis pasiturintys miestiečiai, imta įgyvendinti modernius projektus, tiesti gatves, kurti naujas įstaigas, o galiausiai naujųjų „kolonistų“ poreikiams tenkinti atsirado daugybė nuomojamų namų. Aprašoma ne tik urbanistika, tautinis pasiskirstymas (čia, kaip ir kitur Vilniuje, šalia sugyveno įvairių tautybių atstovai), bet ir transportą, gyvenimo būdą (yra ir spalvingų epizodų – tarkime, apie triukšmą kėlusius dviratininkus, lėkdavusius žemyn nuo kalno), kultūros įstaigas, sportą. Kaip rašoma knygoje, Didžioji Pohulianka išlaikė savo socialinį prestižą, gyventi čia buvo patogu. Senoji Pohuliankos dvasia išnyko po Aantrojo pasaulinio karo, kai buvo išžudyta didelė dalis žydų, o sovietai įvykdė lenkų repatriaciją. Naujieji J.Basanavičiaus gatvės gyventojai mažai ką težinojo apie Didžiąją Pohulianką, nors jos istorija išties spalvinga ir tikrai verta ne tik Romain Gary „Aušros pažado“. Toliau knygoje, kaip visuomet šioje serijoje, aprašomi konkretūs namai, jų gyventojai, čia gausu vaizdinės medžiagos – žemėlapių, nuotraukų, brėžinių. Nemažai namų yra išlikę iki šiol, tad ši knyga yra puiki pakeleivė klaidžiojant gatvės apylinkėmis, tyrinėjant namų istorijas, bandant vaizduotėje atgaminti tai, koks gyvenimas čia vyko prieš šimtą ar daugiau metų.

Apie šią knygą daug kas pirmiausia, matyt, išgirdo dėl pagal ją sukurtos itin didelės sėkmės sulaukusios ekranizacijos – Martino Scorsese‘ės filmas pelnė 10 „Oskaro“ apdovanojimų. Režisierius pasirėmė šiuo Davido Granno kūriniu, kuriame šis aprašė tai, kas vadinama „vienu šiurpiausių sąmokslų Amerikos istorijoje“. Istorija apie tai, kaip trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Oklahomos teritorijoje gyvenančios oseidžių genties žemėje buvo rasta naftos ir kaip siekiant perimti žemes iš genties juos imta žudyti. „Pinigai pasipylė staigiai, greitai, beprotiškai“, – rašoma knygoje apie tuos laikus. Dar neseniai vos sudūrusi galą su galu gentis tapo pasakiškų po žeme esančių turtų savininkais. Naftos žvalgytojai ėmė nuomotis iš genties žemes, ir „kiekvienas naujai atrastas telkinys gniaužė kvapą labiau už ankstesnį“. „O tamsi, klampi, dvokianti mineralinė medžiaga atrodė gražiausias dalykas pasaulyje“, – rašoma knygoje apie laikus, kai gentis taip praturtėjo, kad galėjo sau pirkti automobilius, leisti vaikus į mokslus. Ateitis atrodė šviesi ir kupina naujo gyvenimo vilčių. Tačiau prasidėjo nusikaltimai. Pasipylė mirtys – vėliau buvo nustatyta, kad nužudyti dvidešimt keturi oseidžiai, tačiau skaičius neabejotinai didesnis. Manoma, kad mirė dešimtys, gal net šimtai oseidžių. Kaip teigia knygos autorius, nebuvo nei vienos šeimos, kuri per šiuos įvykus nebūtų praradusi mažiausiai vieno šeimos nario. Daug nužudymų buvo nuslėpti, daugumoje bylų nužudytieji taip ir negavo atsakymų. Knygos autorius, remdamasis pokalbiais, liudijimais, gausia archyvine medžiaga stengiasi atsakyti į klausimus, kaip vyko tyrimas, kas buvo atsakingi už šiuos nusikaltimus ir kas sulaukė ar nesulaukė bausmės. Be kita ko teigiama, kad būtent ši istorija tapo ir FTB pradžia. Kūrinys parašytas įtraukiančiai, žurnalistiniu stiliumi ir bus tikras atradimas tiems, kas domisi „true crime“ istorijomis.

Gisèle Pelicot istorija – sykiu ir kelianti šiurpą, ir pavyzdys gebėjimo kovoti, nepalūžti, ieškoti teisingumo ir rasti jėgos pakilti naujam gyvenimui. Tiek teismo procesas, tiek ši knyga sulaukė didžiulio dėmesio, dabar autorė vadinama viena įtakingiausių moterų – ir ne tik Prancūzijoje. 2024 metais šioje šalyje pagal apklausas ji buvo išrinkta svarbiausiu žmogumi, kaip vieną svarbiausių metų moterų ją išrinko „Time“ žurnalas, minint Tarptautinę moters dieną, „The Independent“ ją išrinko įtakingiausia 2025 m. moterimi. Prancūzijoje jai buvo įteiktas Garbės legiono ordinas. Dabar ji, pristatydama knygą keliauja po pasaulį, sakydama, kad prievartą patyrusios moterys neturi jausti gėdos, jos turi teisę susigrąžinti savo vardą, iš naujo atrasti džiaugsmą gyvenimu. Savo knyga ji sako norinti perduoti stiprybės ir drąsos žinią patiriantiems sunkius išbandymus. Jos istorija sukrečia – vyras Dominique’as ją svaigindavo vaistais, prievartaudavo, į namus, kai ji būdavo be sąmonės, kviesdavo ir kitus vyrus. Iš viso šiose prievartos orgijose dalyvavo mažiausiai 72 vyrai. Nusprendusi ieškoti teisybės teisme ji ryžosi ir drąsiam žingsniui – atsisakė anonimiškumo, kuris įprastas tokiose bylose. Anot moters, tai būtų leidę jos skriaudikams išvengti viešumo, o ji ir toliau būtų likusi auka. Šis teismas suformavo ir precedentą ir Prancūzijoje pakeitė teisinius apibrėžimus, kas yra laikoma išžaginimu. Ši šokiruojanti knyga – ne tik pasakojimas apie sistemines bėdas, žeminantį teisinį procesą, cinizmą ir tai, ką teko patirti šiai moteriai nusprendus siekti teisingumo. Tai ir jos šeimos istorija, apmąstymai apie santykius su vyru, kurio, kaip paaiškėjo, ji iš tiesų nepažinojo. Istorija apie tai, kaip svarbu pastebėti ženklus, kaip nesileisti į saviapgaulę. Tačiau pirmiausia tai knyga apie optimizmą, mokėjimą atsitiesti, trauminių patirčių suvokimą ir jų įveikimą. Nedidelės apimties, bet didžiulio emocinio krūvio knyga. Sunki, slegianti, bet svarbi, būtina knyga.

Šioje knygoje sudėti liudijimai, leidžiantys mums nusikelti į baudžiavos laikus, ir, kaip teigia istorikas Alfredas Bumblauskas, šie pasakojimai gali sugriauti romantišką praeities vaizdinį ir būti kažkiek nepatogūs. Iš kur atsirado šie liudijimai? Į atsargą išėjęs Lietuvos kariuomenės karininkas Petras Ruseckas 1929 metais kreipėsi į visuomenę, prašydamas siųsti jam prisiminimus apie baudžiavos laikus. Nuo baudžiavos panaikinimo jau buvo praėję 66 metai. Netrukus į jo namus ėmė keliauti laiškai, kuriuos jis ėmė dokumentuoti. Daugiausia laiškų atkeliavo iš Žemaitijos, mažiausiai – iš Suvalkijos. Kodėl būtent tada? A.Bumblauskas teigia, kad tai dar buvo tas laikas, kai galima buvo fiksuoti atmintį – ji dar nebuvo tapusi istoriniu faktu, o tebegyvavo šeimų, kaimų, bendruomenių socialinėje atmintyje, o tarpukaryje norėta apsvarstyti netolimą praeitį. Šie pasakojimai paliudijo istorijos laikotarpį, kuriame buvo daug smurto, pažeminimo, brutalumo, – iš tiesų, kaip ir teigia A.Bumblauskas, tai verčia jaustis nepatogiai, net ir suprantant bendrą istorinį kontekstą. Dvarų kultūroje buvo ne tik pakylėto kultūrinio gyvenimo, bet ir nuožmios priespaudos. „Baudžiauninkų pasakojimai dažnai persmelkti dviprasmybės: juose esama ir skausmo, ir susitaikymo, ir pykčio, ir fatalizmo. Tai rodo, kad baudžiava keitė ir kūną, ir mąstymą“, – apibendrina pasakojimus jis. Beje, knygos pasirodymas tarpukariu irgi nebuvo sklandus – kaip knygos įvade rašo ir pats P.Ruseckas, visos didžiosios leidyklos, nors ir pripažino knygos vertę, atsisakė ją leisti, motyvuodamos praktiniais sumetimais – neva niekas jos nepirksiąs ir leidėjai patirs nuostolių, tad jis kreipėsi į visuomenę, prašydamas prenumerata paremti knygos išleidimą. Šie autentiški liudijimai, o taip pat čia esantys padavimai ir legendos leidžia susipažinti su to laiko Lietuvos gyvenimu, išvysti tą jos pusę, apie kurią daugelis nelabai ir žinojo. O taip pat ir apsvarstyti savo santykį su istorija, su tuo, ką mes iš jos atsinešame, norime išsaugoti. Kaip sako tas pats A.Bumblauskas, susimąstyti, kokią Lietuvą iš tikrųjų paveldėjome ir kokios vis dar nenorime paleisti. Šiame sąraše yra ne vienas kūrinys, siūlantis kalbėti apie istorinius mitus, permąstyti mūsų praeitį, diskutuoti apie palikimą ir atmintį. Baudžiavos laikotarpis – vienas iš tų, apie kurį irgi vertėtų žinoti daugiau. Ši knyga tam gerai pasitarnaus.

Pastaruoju metu mūsų santykis su kalba, laimei, pagaliau atsidūrė platesnių diskusijų centre. Tai, kad reikia permąstyti, kaip mes kalbame, kaip kinta kalbos normos, kiek tas santykis natūralus ar dirbtinis, paliudijo ir konferencijos „Reda“ populiarumas. Su kalba susijusias temas laidose „Kalbos klubas“ ir „Kalbos klubas plius“ nagrinėjo ir Jolanta Zabarskaitė, dabar šie pokalbiai atsidūrė knygoje. „Norėjosi, kad visuomenė pradėtų mąstyti apie kalbą plačiau, atsisakytų giliai įsišaknijusio praėjusio amžiaus  kalbininko stereotipo, suprastų, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro visokeriopai mūsų gerovei, ir kaip galėtų padėti tą gerovę kurti, jei žinotume, kur ir kaip panaudoti jos potencialą“, – apie šių laidų sumanymą rašo J.Zabarskaitė. Mūsų santykis su kalba nėra statiškas, juo labiau šiais sparčių transformacijų laikais – interneto, socialinių laikų epochoje, anglų kalbos įtakoje, o taip pat įžengus į dirbtinio intelekto ekosistemą. Kai kurie iš šių pokyčių lengvai matomi, kai kurie vyksta labai subtiliai, ir šiuose pokalbiuose J.Zabarskaitė ir stengėsi išgryninti vykstančius reiškinius. Ji sako, kad esminis kriterijus buvo siekti suvokti esmingiausius šios amžiaus pokyčius, kai atsirado skaitmeninė kalba, apmąstant kalbos funkcijas, tai, kaip turėtų keistis kalbos politika, kaip tie pokyčiai turėtų būti valdomi. Grįždama ir atgal (tarkime, su Herkumi Kunčiumi kalbėdama apie Ezopo kalbą sovietijoje),  su pašnekovais ji aptaria, kaip kalba išnaudojama propagandoje, kas yra neapykantos kalba, kaip kalba veikia moksluose, apie naujausius pokyčius kalbasi su redaktore Aira Niauronyte, menininkais ir verslininkais, o Arūnas Augustinaitis meta žvilgsnį ir į ateitį. Tai nesibaigiantis procesas, tas mazgas toks, kad jį reikia visą laiką atrišinėti ir mazgyti, tačiau tik taip įmanoma pasiekti kažkokių rezultatų. Ši knyga liudija, kokį platų poveikį turi kalba, kad tai tikrai nėra tik tiesiogiai su žodžiu susijusių profesijų žmonių reikalas, ji be išimties veikia visas sritis ir tai, kokioje visuomenėje mes gyvename. Daugybė požiūrių, pokalbių, tikiu, privers pagalvoti, kaip iš tiesų ištartas ar parašytas žodis atveria socialinius, kultūrinius, politinius, ekonominius ar įvairius kitus reikšminius klodus.

Šioje knygoje M.Gessen aprašo stingdančią Rusijos visuomenės būklę. Daro tai labai paveikiu būdu – pasakodama paprastų žmonių istorijas. Šis metodas kažkuo panašus į Svetlanos Aleksijevič, tad jei patiko tai, kaip ji atskleidžia Rusijos tikrovę knygoje „Laikas iš antrų rankų“, turėtumėte ieškoti ir šios knygos. M.Gessen sako ieškojusi žmonių, kurie „būtų „normalūs“ tuo požiūriu, kad jų patirtys atspindėtų milijonus kitų patirčių, ir kartu išskirtiniai: inteligentiški, aistringi, savistabūs, gebantys gyvai papasakoti istorijas“. „Bandžiau aprėpti tragedijos mastą, kai prarandami intelektiniai prasmės kūrimo įrankiai, ir ieškojau rusų, kurie būtų mėginę juos panaudoti tiek sovietiniu, tiek posovietiniu laikotarpiu“, – apie knygos sumanymą sako autorė, siekusi papasakoti istoriją apie laisvę, kuri nepasirinkta, ir demokratiją, kurios negeista. Knygoje per šių žmonių istorijas ji pasakoja apie tai, kad trumpas laisvės blykstelėjimas šalyje tuo blykstelėjimu ir liko – autoritarinė sistema susigrąžino savo valdžią, o sovietinis mąstymas taip ir nepasikeitė. Būtent išlikęs sovietinis mąstymas, žmonių, nepažinusių laisvės ir nemokančių gyventi laisvai, dominavimas valstybėje ir lėmė šalies virsmą į tai, ką autorė apibūdina „Rusija be ateities“. Didelę dalį tame suvaidino ir dezinformacija, žiniasklaidos manipuliacijos, kryptingai formavusios homo sovieticus modelį. Autorė pasakoja, kodėl žmonės linkę tikėti tuo melu, ji analizuoja, kaip lengvai propaganda skinasi kelią visuomenėje. Ši M.Gessen knyga skaudžiai liudija istoriją apie žmones, kurie taip ir nesugebėjo palikti sovietinės santvarkos kalėjimo sienų toli už nugaros.

Lietuvos miestų architektūrų gidų serija pasipildė nauju kūriniu – prie Vilniaus, Kauno, Neringos, Palangos, Klaipėdos prisijungė ir Šiauliai. Miestas, apie kurio architektūrą, lyginant su anksčiau paminėtais, matyt, kalbama kur kas mažiau. Nors, kaip sako šios knygos sudarytojos, Šiauliai turi savo istorinį centrą su vertinga tarpukario architektūra, čia yra ir žymusis Pietinis, unikalios viešosios erdvės. „Šiaulių architektūra neatsiejama ir nuo taikomosios dailės – vitražų, freskų bei skulptūros darbų, papildančių daugelio pastatų interjerus, eksterjerus ar viešąsias erdves“, – teigia jos. Miestas, kuris per pasaulinius karus beveik visiškai praradęs senamiestį, turi savąjį architektūrinį identitetą, ir knygoje siekiama jį perteikti – miesto, kuris muzikoje savo metu buvo vadinamas Lietuvos Mančesteriu, o architektūroje vertinamas kaip Lietuvos postmodernizmo architektūros sostinė. Tie, kas jau skaitė kitus serijos gidus, žino įprastinę šių gidų struktūrą – kaip ir kituose, čia pateikiami įvairių sričių ekspertų įvadiniai tekstai, kuriuose jie nagrinėja miesto kismą – nuo senų laikų, to, kaip susiformavo Šiaulių kaip Saulės miesto savivaizdis, virsmo į pramoninį didmiestį, socialinį realizmą ir postmodernizmą mieste. Dalia Traškinaitė taip apibrėžia pagrindinius Šiaulių urbanistinius etapus: tarpukario modernizmas ir postmodernizmas, besivystantis istorinis pramoninis miestas, universiteto miestas, reikšminga karinės infrastruktūros dalis.  Skaudžiausiai miestą paveikė Antrasis pasaulinis karas, kuomet buvo sugriauta nuo 65 iki 85 proc. pastatų, dauguma jų buvo centrinėje miesto dalyje. Naujasis miestas kilo sovietams architektūrą vertinant kaip galios ir propagandos priemonę, tad Šiauliai įgavo socialistinio realizmo požymių, vyko sparti pramonės plėtra, tai nemaža dalimi atsispindi ir dabartiniame miesto veide. Tiesa, pastebima, kad atgavus Nepriklausomybę kuriama ir vis daugiau įdomių architektūrinių sprendimų. Žinoma, esminė šių gidų dalis yra konkrečių objektų istorijos, planai, brėžiniai, nuotraukos, žemėlapiai, leidžiantys detaliai tyrinėti šio miesto architektūrinį braižą.  Rimantas Kmita su „Pietinia kronikas“ grąžino Šiaulius į literatūros orbitą, reikia tikėtis, kad šis leidinys tai padarys ir urbanistikoje.

Dėmesio blaškymas, nesugebėjimas susikaupti – vieni būdingiausių mūsų laikų bruožų. Gyvename aplinkoje, kuriose esame nuolat atakuojami žinučių, pranešimų, laiškų, o buvimas 24/7 online režimu jau nelabai ką ir stebina. Nuovargį nuo informacijos srautų liudija ir tokių įrenginių kaip „Remarkable“ populiarumas, kurie sąmoningai kuriami taip, kad juose nebūtų galima naršyti. Atrodytų, kad tampame bevaliais šiame informacijos bombardavime. Tačiau ar įmanoma keisti tokius nusistovėjusius įpročius? Bent jau šios bestseleriu tapusios knygos autoriai: olandų psichologas ir mokymų agentūros steigėjas tvirtina, kad taip. Šioje knygoje jie sudėjo patarimus, kaip vėl išmokti sutelkti dėmesį, geriau organizuoti savo darbą ir vengti streso. Knygos pradžioje autoriai pateikia argumentus, kuo žalingas mums dėmesio blaškymas. Kiekvieną kartą, kai persijungiame į kitus dalykus, dalis smegenų lieka dirbti prie to, ką iki tol veikėme, dėl to laikinai sumažėja mūsų IQ ir reikia įdėti daugiau pastangų, kad galėtume tęsti darbą. Tas pats nutinka grįžus prie pradinės veiklos. „Sąmoningai mes galime užsiimti tik viena veikla vienu metu, todėl būkite atidūs“, – teigia autoriai, atremdami multitaskinimo teorijų argumentus. Šioje knygoje autoriai nuosekliai vedžioja mus per dėmesio valdymo labirintus, pasakodami apie trukdžius, tai, kaip gerinti atmintį, atkreipdami dėmesį ir į priklausomybę nuo trikdžių (telefoną jie vadina „suaugusiųjų čiulptuku“, besaikis jo naudojimas siejamas su depresyviais išgyvenimais, jie pateikia penkis patarimus, kaip atsispirti neišmetant telefono pro langą). Skirtingai nuo kai kurių panašios tematikos knygų, autoriai nedaugžodžiauja, koncentruojasi į praktinius patarimus, mokslinius tyrimus, privengia ir asmeninių istorijų, kurios neva priartina skaitytoją prie problemos esmės, tačiau man neretai atrodo kaip tik atitraukiančios dėmesį.  Vėl prasidėjus darbymečiui, o kai kam – ir mokslo metams šie patarimai gali būti labai pravartūs.

Ši knyga kažkiek susišaukia su neseniai išleistais Adolfo Meko „Raštais“ ir ten sudėtais pasakojimais, kaip jis su broliu Jonu Meku iš Lietuvos per karą traukėsi į Vokietiją, o iš ten – į JAV. Žinoma, skiriasi tiek pačios patirtys, tiek pasakojimo stilistika, tačiau abu šie leidiniai – puikūs to meto liudijimai. Kaip šios knygos pristatyme rašo istorikas Norbertas Černiauskas, prisiminimuose nėra nieko banalaus, girdėto, slapukiško. Išties, A.Kasuba rašo taip, kad kartais, ypač pirmojoje knygos pusėje, jautiesi tarsi rašytų stebėtoja iš šono, kuri dokumentuoja jausmus, veiksmus, patirtis. Dokumentuoja tiksliais, aiškiais sakiniais, sugebėdama ir itin sudėtingus išgyvenimus perteikti skaidriai, o tai tikrai įkandama ne kiekvienam, – kaip taikliai pastebėjo N.Černiauskas, be įprastinių tokiems prisiminimams schemų. Juo labiau, kad išgyvenimų čia tiek, kad pakaktų keliems gyvenimams – karas, keliavimas iš vienos valstybės į kitą, badas, savųjų namų praradimas visiems laikams. Laikas, kai, kaip rašo autorė, „vien jau išgyventi buvo pakankamas iššūkis“. O kartu – meilė, vedybos, motinystė. Taip pat – kūrybinio gyvenimo užuomazgos, bandymas suprasti, ką ji norėtų veikti gyvenime. Yra čia ir labai tapybiškų epizodų, egzistenciniai išgyvenimai perteikiami grakščiai, jautriai ir subtiliai. Tarsi žodžiuose sustingę paveikslai. Paperka autorės nuoširdumas, sąžiningumas, gebėjimas neapsimesti nei prieš save, nei prieš kitus. Galime matyti ir tvirtą jos charakterį, net ir po grimzdimų į emocines bedugnes, ji sugebėdavo nepasiduoti, ir būtent tai padėjo jai ir jos vyrui išgyventi ne vienoje sudėtingoje situacijoje. Šių pasakojimų grybštelėjimuose matome ir karo nuniokotos Europos veidą, o papildomą sluoksnį perteikia knygos gale esančios Elonos Lubytės surinktos nuotraukos. „Amerika, mes ateiname“, rašoma jau iš laivo denio stebint artėjantį krantą. Taip baigiama ši knyga, ir tai jau visai kito gyvenimo pradžia.

Mia Kankimäki, garsiai suomių rašytojai, 43-eji ir ji naktimis galvoja apie moteris kūrėjas-keliautojas. Galvoja apie moteris, kurios metė iššūkį aplinkai, šeimai. Nepakluso visuomenės lūkesčiams, metė savo darbus, šeimas, ir, nepaisydamos brėžiamų ribų, darė tai, ko niekas iš jų nelaukė. Tai buvo dailininkės, rašytojos, kitų sričių menininkės, daugelis jų dirbo vienišą, intravertišką darbą, dalies jų santykiai su vyrais buvo sudėtingi, kai kurios neturėjo vaikų. Ir visas jas vienijo ne tik noras, bet ir ryžtas pakeisti savo gyvenimus. „Dauguma tų moterų keliavo, išvyko gyventi į svetimą šalį ir didelėms gyvenimo permainoms ryžosi būdamos jau brandaus amžiaus“, – apie šias moteris, neatsisakiusias savo aistros ir išsiruošusias į kelią, ir rašo knygos autorė. Jos keliavo į Keniją, Tanzaniją, Japoniją, Italiją, Tibetą – Isabella Bird, Katrin Blixen, Yayoi Kusama, Mary Kingsley, Aleksandra David-Neel ir kitos. Kelionės joms tapo savęs pažinimu, kūrybiniu įkvėpimu, išsilaisvinimu. Vienos jų turėjo kelionėms finansinių galimybių, kitos leisdavosi pėsčiomis, vos su keliais daiktais. Pačiai autorei šių moterų istorijos tapo planu B, kurio ji ketino imtis, jei žlugtų tai, ką buvo numačiusi, tačiau prieš tai apie jas M.Kankimäki parašė knygą, sulaukusią didelio populiarumo, apdovanotą premijomis. Šiame kūrinyje dera įvairūs žanrai – iš dalies tai biografiniai štrichai, menkai žinomos asmeninės istorijos, kelionių pasakojimai, esė, autorės apmąstymai. Istoriniai epizodai dera su šiais laikais, o pasakojimai tampa tarsi autorės dialogu su šiomis keliautojomis ir terapija. Melancholiškas, kiek svajingas tonas dera su švelnia satyra. Atrodytų, kad šis audinys kiek pabiras, sunarstytas iš daugybės dalių, tačiau visgi susijungia į bendrą kone meditacinį kelioninį potyrį. Galintį tapti įkvėpimu, ryžtis keliauti, kurti ir keisti.

Šiais metais minėsime Valdo Adamkaus 100 metų jubiliejų, tai progai bus skirtas ne vienas renginys, tam ruošiasi ir leidyklos – leidykla „Tyto alba“ parengė bent dvi knygas prezidento gyvenimui, ir šioje apibendrinamas V.Adamkaus gyvenimas. Ir ne tik jo gyvenimas – kai skaitai pokalbius su juo, tyrinėji jo biografiją, suvoki, kad tai viso amžiaus permainingos Lietuvos istorijos paveikslas. Kaip knygos įvade rašo istorikas Egidijus Aleksandravičius, „prezidento Valdo Adamkaus amžius yra visų mūsų – lietuvių ir kitų europiečių – dvasios kalendoriaus skirsnis, iliustracija tokio kilnaus gyvenimo kelio, kuris vis dar turi prasmę mūsų vertybinės navigacijos įrenginiuose“.  Šioje knygoje per šimtmetį keliaujame lydimi paties V.Adamkaus žodžių – jo citatos, glausti prisiminimai atspindi skirtingus jo gyvenimo laikotarpius, tai tarsi atminties blyksniai, keliais svarbiausiais žodžiais, sakiniais siekiant ištraukti tai, kas esminio buvo to laiko jausenose. „Kariuomenei priartėjus, staiga trenkė stiprus prakaito ir aulinių batų tvaikas. Ir tuomet atėjo suvokimas – tai realybė“, – Antrojo pasaulinio karo pradžią prisimena V.Adamkus. Tačiau netgi paveikesnės nei žodžiai šioje knygoje yra jo nuotraukos – vaikystė, jaunystė, giminės apsuptis, sportas, karjeros darymas, prezidentavimas, bičiuliai ir, žinoma, Alma. Čia rasime daugybę retų nuotraukų, kurios pačios savaime pasakoja istorijas, nukeldamos dešimtmečius atgal jos liudija laiko ženklus, ir jau vien dėl jų verta paimti į rankas šią knygą. Apie V.Adamkų, jo gyvenimą, abi kadencijas išleista ne viena knyga, ir norintiems giliau pažvelgti į jo prezidentavimą, politinį kelią turbūt vertėtų imti tas knygas, šis kūrinys – labiau proginis, kažkiek sentimentalus, duoklės atidavimas prezidentui ir, kaip jau minėta, labai vizualus.