„Mano namai – tavo namai !“ – dar laiptinėje išgirstu svetingą aktorės, režisierės, laidų vedėjos ir tinklaraštininkės Violetos Mičiulienės balsą. O kol užlipu iki durų, priduria: „Užeik drąsiai, kalbėk trumpai. Išeik garbingai!“ 

Daugelis žino šelmišką aktorės būdą. O aš žinau, kad už humoro ir sarkazmo slepiasi jautri ir graži asmenybė. Tad kokia laimė pasisvečiuoti jos namuose ir detalėmis pajausti tų namų šeimininkę. 

Tik įžengus, prieškambaryje, prasideda paslaptingi užkaboriai. Ranka tiesiasi pakelti paslaptingą skraistę, bet Violeta greitesnė. Ten šimtai batų! 

Patys mieliausi – pačios dekoruoti. Nuo šiol visada dirstelėsiu į aktorės batus, juk įdomu kas ten – kačiukai, gėlės ar plunksnos. 

Kambaryje per visą sieną – mėlynai nudažyta, padekoruota margais tapetais, tėvuko sekcija. Pintose dėžutėse, induose, puodeliuose, kvepaluose, knygose pilna atsiminimų ir istorijų. 

Iš kiekvienų kelionių ar išvykų Violeta parsiveža akmenuką. 

Akmenukai – sena silpnybė. Vaikystėje mama užsiūdavo net kišenes. Bet akmenukus maža Violeta vis tiek parsinešdavo, tik burnoje. 

Dėžė su senais laiškais iš vaikystės ir jaunystės laikų laukia atskiros progos peržiūrai. Jų ten apie 600. Mokykliniai susirašinėjimai su draugais, jaunystės laiškai vyrui… Violeta žada su draugais pasidaryt prisiminimų vakarėlį ir paskaitinėti senus laiškus. Tik jau pati abejoja, ar pavyks suprasti, kur buvo tiesa, o kur fantazijos.

Metalinėje nuotraukų dėžutėje – vaikystės nuotraukos. Dažniausiai ji atidaroma, kai reikia nuotraukos prie straipsnių ar interviu. O tada jau nuotraukos įtraukia ne vienai valandai. 

Pačiame viršuje sukabinta protėvių gildijos nuotraukų kolekcija. Moteris ketina pasiūti užuolaidą su permatomomis kišenėmis ir keisti nuotraukas jose, kad protėviai būtų dar arčiau. 

Prieš 3 metus aktorė ir režisierė sukūrė monospektaklį „Pabaisų nebus“. Tai atviras pasakojimas apie savo gyvenimą. 

Spektaklis jau parodytas 174 kartus, bet bilietai į jį lyg šiol išperkami akimirksniu. 

O po spektaklių atkeliauja dovanos su Violetos atvaizdu. Rausvaplaukės lėlės, puodeliai, piešiniai, papuošalai… 

Patefonas dažniausiai įjungiamas grįžus po darbų brėkšmos metu. Tai ypatingas laikas tarp saulėlydžio ir nakties. Tuo metu Violeta mėgsta pasileisti Pink Floyd Sieną. 

Prie patefono įdėmiai žiūri du mediniai katinai, Matas ir Jokūbas, pavadinti sūnų vardais. Figūrėlės nusako vaikų charakterį, atspindi jų požiūrį į gyvenimą.Todėl jos labai brangios. 

Iš spintos virsta skrybėlaitės, taip ir kviečiančios pasipuošti. 

Taurė su metaliniais pinigais. Seniau, kai buvo maži vaikai, pinigėliai nejučia dingdavo iš taurės. 

Tačiau dabar Violeta iškrato kišenes ir piniginę, sudeda metalines monetas į kavos dėžutes. Tai savotiškos taupyklės kelionėms.

Mamos ąsotis ant palangės. Kai Violetai buvo metukai, ąsotį padovanojo močiutė. Jau tada ąsočiui buvo šimtas metų. Jame Violetos mama kaitindavo pieną. Kartą, norėdama nuraminti verkiančią dukrą, mama davė pažaisti ąsočio dangtelį. Supykusi Violeta trenkė jį į sieną ir sudaužė. Šiandien, stovėdamas ant palangės, ąsotis primena šią istoriją ir mamą. 

Kava skaniausia dovanotame puodelyje su raide M. Jame aktorė rado du mažus batelius ir taip sužinojo, kad greit turės anūkėlę. O ir raidė M simbolizuoja tris gyvenimo periodus – Mičiulienė, mama, močiutė. 

Abejojau ar verta klausti, kas yra laimė, žmogaus, kuris vidury savo kelionės sustoja šalikelėje, išsitraukia iš bagažinės kėdę, žiūronus ir valandą sėdi gėrėdamasis gamta, paukščiais ar briedžiais palaukėje. Bet išgirstu Violetą sakant: „Laimė – kai ryte nori į darbą, o vakare nori namo. Ir kad pakeliui iš ten į ten nieko neskaudėtų.“