Vaikystės svajonė
Kalbėdama apie praėjusiais metais kovo 11 d. beveik pačiame Marijampolės centre įkurtą restoraną R.Augustinavičiūtė švyti tarsi mama pasakodama apie savo vaiką. Ji ir pati nevengia šio palyginimo. Mergina juokiasi, kad neseniai pirmąjį gimtadienį atšventusiam restoranui reikia ne mažiau dėmesio nei to paties amžiaus vaikui. „Namų restoranas“ iš Rūtos minčių nesitraukia septynias dienas per savaitę.
Marijampolietė nuo mažens žinojo, kad nori dirbti būtent maisto gaminimo srityje ir šio tikslo kryptingai siekė. Ji ir šiandien turi išsaugojusi vaikystėje pieštą meniu, o tuo metu per televiziją stebėtos garsiojo Jamie’io Oliverio laidos dar labiau sustiprino merginos norą tapti virtuvės šefe.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenusi R.Augustinavičiūtė per šį laiką išbandė kone visas su maitinimo paslaugomis susijusias profesijas. Jai teko būti padavėja, indų plovėja, kepėja, virėja, administratore, maisto redaktore ir stiliste, sūrio eksperte, barmene, virtuvės šefe ir t.t.
„Per dešimt metų išbandžiau turbūt viską ir tuomet kilo natūralus klausimas: „o kas toliau?“. Paskutinė mano darbovietė man labai patiko. Prisidėjau prie televizijos laidos „Beatos virtuvė“ filmavimų. Tai buvo labai įdomi ir smagi patirtis. Tuo metu buvau sulaukusi ir dar vieno labai viliojančio darbo pasiūlymo. Anksčiau jo tikrai nebūčiau atsisakiusi, tačiau būtent tai mane paskatino dar labiau svarstyti apie nuosavo restorano įkūrimą. Pradėjo kilti natūralūs klausimai – ar toliau dirbti kitiems, ar pabandyti sukurti kažką savo“, – prisiminė jauna verslininkė.
Nuosavo restorano idėją Rūta brandino su keletą pastarųjų metų kartu dirbusia drauge, taip pat marijampoliete Dovile. Galiausiai jos abi ryžosi surizikuoti ir jau po kelių mėnesių Marijampolėje duris atvėrė „Namų restoranas“. Nors po kurio laiko Dovilė ir pasitraukė iš restorano valdymo, R.Augustinavičiūtė teigė amžinai liksianti jai dėkinga už įstaigos kūrimą ir darbą kartu.
4–5 kartus pigiau
„Kodėl Marijampolė, o ne Vilnius?“ – šį klausimą Rūtai iki šiol užduoda ne vienas jos pažįstamas. Atsakydama į šią užklausą mergina pabrėžia, kad niekada negalvojo visam laikui įsikurti sostinėje, o pastaruoju metu besikeičianti ir labai išgražėjusi gimtoji Marijampolė tik dar labiau paskatino sugrįžti ir investuoti būtent čia. Be to, tą padaryti ragino ir finansai. Vien patalpų nuoma Vilniuje būtų buvusi 4–5 kartus brangesnė nei Suvalkijos regiono sostinėje.
Nusprendusios imtis verslo Marijampolėje, Rūtai ir Dovilei teko nelengva užduotis – surasti restoranui tinkamas patalpas.
„Dalis apžiūrėtų erdvių netiko arba dėl savo išplanavimo, arba dėl lokacijos. Marijampoliečiai – tokie žmonės, kad jiems reikia iki norimos vietos atvažiuoti automobiliu ir tai turi būti kažkur centre, ne užmiestyje. Vos užėjusi į dabartines „Namų restorano“ patalpas iš karto supratau, kad čia – būtent ta vieta, kurios ir ieškome. Iš pat pradžių į akis krito raudonų plytų vaizdai, kurie man labai patiko. Nieko nelaukdamos ėmėmės patalpų įrenginėjimo darbų. Daug ką darėme pačios savo rankomis. Mums labai padėjo ir šeimos nariai“, – prisiminė pašnekovė.
Vien patalpų nuoma Vilniuje būtų buvusi 4–5 kartus brangesnė nei Suvalkijos regiono sostinėje.
Darbai vyko labai sparčiai. Jau po poros mėnesių į restoraną užsuko pirmieji lankytojai. Prisiminusi pačią pradžią, Rūta tikino, jog ji nebuvo labai sunki. Tiek ji, tiek Dovilė turėjo nemažai patirties šioje srityje, puikiai žinojo, ko reikia, kad tokio tipo įstaiga galėtų sėkmingai gyvuotų.
„Šiek tiek baugino abejonės, kad galbūt Marijampolėje bus kitoks įvairius leidimus teikiančių specialistų požiūris. Galiausiai supratau, kad viską lemia ne jų, o tavo paties požiūris. Su kokiomis nuotaikomis į juos kreipiesi, su tokiomis nuotaikomis jie tave ir aptarnaus“, – kalbėjo R.Augustinavičiūtė.
Atsirado ryšys
Dar prieš atidarant restoraną, reikėjo jam suteikti vardą. Rūta jau seniau į savo socialinio tinklo „Instagram“ profilį keldavo pačios gaminto maisto nuotraukas, o po jomis dėdavo grotažymes, su prierašu „Namų restoranas“. Galiausiai buvo nuspręsta šį pavadinimą pasilikti.
Ir iš tikrųjų vos įėjus į šį restoraną galima pasijusti tarsi namuose. Pasirinktos interjero detalės patalpoms suteikia išskirtinio jaukumo, žadina norą čia sugrįžti vėl ir vėl.
„Mes turime pastovių klientų, kurie patys pasiima sriubos lėkštę nuo baro, atneša nešvarius indus – visai kaip namuose“, – šypsojosi R.Augustinavičiūtė.
Jai pačiai šis restoranas ko gero artimesnis už tikruosius namus. Čia ji praleidžia daug daugiau laiko, o ir esant kur nors kitur dažniausiai mintys sukasi būtent apie šią vietą. Jauna verslininkė ne tik vadovauja personalui, rūpinasi produktų atranka ir jų tiekimu, bet ir pati kasdien sukasi virtuvėje gamindama maistą. Juk būtent tokia ir buvo jos svajonė!
„Man restorano nereikėjo tam, kad galėčiau kažkam vadovauti ar tiesiog žinočiau, kad turiu savo verslą. Aš juk nuo vaikystės svajojau gaminti maistą! Man patinka šis procesas, patinka eksperimentuoti, atrasti naujų skonių. Be to, labai patinka bendrauti su klientais. Mėgstu stebėti kaip jie reaguoja paragavę mano pagamintų patiekalų, kokios būna jų emocijos. Džiugu, kad yra nemažai žmonių, kurie čia grįžta ir pietauja kasdien. Vadinasi, jiems tinka ir patinka tai, ką pagaminu! Labai mėgstu tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, todėl kartais tiesiog prieinu prie jų ir paklausiu, kaip jiems sekasi, ar patiko maistas. Iš pradžių žmonės drovėjosi, jautėsi kiek sutrikę, tačiau dabar jau tai tapo įprasta. Ir jie patys ateina pas mane, apsikabina, dėkoja už gerai čia praleistą laiką. Atsirado betarpiškas ryšys, kurio taip siekiau“, – pasakojo Rūta.
Lemtingas įrašas
Nors verslo pradžia atrodė įkvepianti, labai greitai „Namų restoranas“ susidūrė su skaudžia realybe. R.Augustinavičiūtė pasakojo, kad praėjus kuriam laikui po atsidarymo klientų šiek tiek sumažėjo, o mokesčiai tiesiogine žodžio prasme tapo nebepakeliami.
„60-70 proc. gautų pajamų teko atiduoti mokesčiams ir darbuotojų atlyginimams. Neturėjome jokių kitų verslų ar santaupų, iš kurių galėtume padengti nuostolius. Galiausiai prieš pat šiuos Naujus metus priėmėme sprendimą užsidaryti. Man tai buvo didžiulis smūgis, nes šis restoranas – viso mano gyvenimo svajonė, svarbiausias gyvenimo projektas“, – kalbėjo marijampolietė.
Įprastai Rūta nėra aktyvi socialinių tinklų dalyvė, tačiau tąkart ji išliejo visą savo širdį „Facebook“ platformoje. Ji padėkojo visiems už palaikymą ir pakvietė paskutinį kartą apsilankyti į tradicinius restorane rengiamus vėlyvuosius pusryčius. Būtent šis įrašas tapo lemtingu. Marijampoliečiai prirašė šimtus palaikymo žinučių, raginimų ieškoti išeičių, dėkojo, stebėjosi, užjautė... Daugelis apgailestavo, kad išskirtinis ir unikalus restoranas yra priverstas užsidaryti.
60-70 proc. gautų pajamų teko atiduoti mokesčiams ir darbuotojų atlyginimams, – sakė R.Augustinavičiūtė.
Su tuo negalėjo susitaikyti ir vienas nuolatinis „Namų restorano“ klientas Rytis Morozovas.
„Dar tą patį vakarą jis parašė ir jau kitą rytą susitikome trise: aš, jis ir Dovilė. Rytis pasiūlė investuoti į mūsų projektą ir ragino tęsti veiklą. Supratusi, kad visgi restoraną galima išgelbėti, vos nenukritau nuo kėdės. Sulaukusi tokio palaikymo negalėjau nebandyti antrą kartą“, – prisipažino jauna verslininkė.
Sunku, bet verta
Prisikėlęs naujam gyvenimui „Namų restoranas“ dabar vėl traukia klientus, jų čia lankosi netgi daugiau nei anksčiau.
„Galbūt marijampoliečiai pagaliau suprato, kad reikia palaikyti jauną verslą. Žmonės čia buvo įpratę lankyti tas pačias vietas, naujas erdves tiesiog palikdami nuošalyje. Bet gal verta kartais nueiti kavos atsigerti ir į kitą vietą – gal ten galima atrasti skaniausią gyvenime ragautą kavą? Nepabandęs nesužinosi“, – šypsojosi pašnekovė.
Dabar klientai į „Namų restoraną“ dažniausiai užsuka paragauti traškios anties krūtinėlės bei neapolietiškų picų. Čia vyksta įvairios maisto degustacijos, netradiciniai vėlyvieji pusryčiai, picų kepimo pamokėlės. „Namų restorane“, bene vienintelėje maitinimo įstaigoje visame Suvalkijos regione, stovi malkinė krosnis. Joje kepamus patiekalus marijampoliečiai ir miesto svečiai taip pat labai mėgsta. Kiekvienas penktadienis restorano lankytojams žinomas kaip krosnies patiekalo diena. Žmonės dažnai čia užsuka vien tam, kad sužinotų, kokiu krosnyje keptu skanėstu šįkart jie bus nustebinti.
„Galbūt iš pradžių marijampoliečiams buvo kiek neįprasta tai, kad mūsų meniu – vos vieno lapo dydžio. Žmonės įpratę gauti 5-6 puslapių meniu, su gausybe pasiūlymų. Bet paprastai didžiąją dalį tų puslapių sudaro šaldytų produktų sąrašas. O pas mus – viskas šviežia, natūralu. Šaldytų produktų beveik nenaudojame“, – teigė Rūta.
Restorane gera ne tik lankytojams, bet ir darbuotojams. Rūta stengiasi, kad jie nepervargtų, todėl tomis dienomis, kai dirbama ilgiau, restoranas uždaromas valandai vien dėl to, kad personalas galėtų pailsėti, papietauti.
Žmones reikia pratinti prie naujovių. Tai – nelengva užduotis, tačiau viskas galiausiai atsiperka su kaupu, – teigė R.Augustinavičiūtė.
„Pati ne vienus metus esu dirbusi šioje srityje, tad žinau, kad kartais pavalgymui lieka vos penkios minutės. Keletą dienų per savaitę užsidarome nuo 15 iki 16 val. Žinau, kad finansiškai dėl to mažai nukenčiame, tačiau jei mano personalas nuo to jaučiasi geriau, aš ir pati jaučiuosi laimingesnė“, – sakė marijampolietė.
Ji teigė svajojanti, kad žmonės dar labiau pamiltų „Namų restoraną“, į jį ateitų ne tik patys, bet ir kviestųsi draugus, pažįstamus. Didžiausia jaunos verslininkės svajonė, kad šį restoraną pamėgtų ir kitų miestų žmonės, kurie į Marijampolę atvyktų ne tik pavalgyti, bet ir apžiūrėti nuolat besikeičiantį ir gražėjantį miestą.
Rūta atskleidė turinti ir daugiau šaunių sumanymų. Ji norėtų vidiniame „Namų restorano“ kiemelyje įrengti terasą, o kiek toliau įkurti ūkininkų turgelį, kuriame savo užauginta namine ir natūralia produkcija galėtų prekiauti vietiniai žemdirbiai.
„Kai gyvenau sostinėje, niekada nesusimąsčiau, kad gauti šviežių ir natūralių produktų gali būti sunki užduotis. Ten jie – lengva ranka pasiekiami, o čia – vežami vos du kartus per savaitę. Nepaisant to, visus raginčiau nebijoti kurti savo verslus būtent mažesniuose miestuose. Bus sunku, bet niekur nėra lengva. Galbūt šiek tiek užtrunka perprasti vietinių gyventojų įpročius, bet turint stiprią idėją negalima jos atsisakyti. Žmones reikia pratinti prie naujovių. Tai – nelengva užduotis, tačiau viskas galiausiai atsiperka su kaupu. Į mažesnius miestus reikia žengti tiems, kurie turi naują idėją, naują požiūrį. To reikia ir verslininkams, ir miestui, ir žmonėms“, – teigė R.Augustinavičiūtė.
