Lietuvos vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos kvietimu Vilniuje svečiavęsis šefas kartu su komanda pristatė 6 patiekalų valgiaraštį, tarp kurių buvo ir jo hitas „Žuvų mozaika“, ir elniena su Jeruzalės artišokais, ir vištienos foie gras „Ballotine“. Gamybos proceso subtilybėmis jis dalijosi su 40 virtuvės šefų, kurie į šiuos meistriškumo kursus atvyko iš visos Lietuvos.
-
Buvęs mokytojas, dabar – šefas ir tinklaraštininkas Aurimas: „Žmonės nori paprasto, naminio maisto“
-
Po etapo Londone konditerijos talentas E.Juška jaukinasi Kauną: jo kūriniai sužavi visus
-
Devyni Maskvos restoranai pirmąkart pelnė „Michelin“ žvaigždutes
-
L.Čeprackas – apie šefų nuotaikas, darbuotojų trūkumą ir nukentėjusius mažiausiai
Jo dalyvavimas „Bocuse d‘Or“ taip pat kelia kolegų susidomėjimą, tad jis mielai dalijasi ir šia patirtimi. Pasak P.Gurjanovo, konkursui ruošiamasi apie porą metų. „Tai – iššūkis ir fizinei ištvermei, ir smegenims, ir kūrybiškumui“, – pasakoja jis. Tiesa, į šį konkursą geriausias Estijos šefas ir vieno geriausių šalies restoranų „Söe“ bendraturtis pateko ne iš pirmo karto. Tačiau įdėjus daug pastangų jo svajonė išsipildė.
– Kuo svarbus ir ypatingas „Bocuse d‘Or“ konkursas?
– Tai yra prestižiškiausias ir daugiausia iššūkių keliantis gastronominis konkursas pasaulyje, ten gali tikėtis visko. Šiam įvykiui ruošiamasi apie porą metų. Per tą laiką tampi net ne tik šefu, bet ir atletu. Vos per vienerius pasiruošimo metus praeinama trejų metų restorane mokykla. O jei tai yra dveji metai pasiruošimo... „Bocuse d‘Or“ užgimsta pasaulinės gastronomijos tendencijos. Bendrai kalbant, šis konkursas yra maisto gaminimo viršūnė.
– Kokią pagrindinę mintį iš šio konkurso perduodate kitiems šefams?
– Kad kulinarijos pasaulis neturi valstybinių sienų, tačiau galima kurti pačius „kiečiausius“ patiekalus iš vietinių produktų.
– Paminėjote kulinarines tendencijas – kurios jus džiugina, o kurios liūdina?
Džiaugiuosi matydamas vietinių produktų proveržį. O jei ko nors savo šalyje nerandame, nesižvalgome toli.
– Džiaugiuosi matydamas vietinių produktų proveržį. O jei ko nors savo šalyje nerandame, nebesižvalgome toli. Pavyzdžiui, Lietuvoje turite puikiausios kokybės kiaulieną, kuri mums labai patinka.
Vis dėlto man labai nepatinka, kai restoranai pataikauja ir nusipigina. Suprantu, kad laikai dabar yra nelengvi, tačiau kai valgiaraštis tampa standartiniu patiekalų kratiniu – Cezario salotos, makaronai, mėsainis, pica – tai išties liūdina ir niekaip neskatina gastronomijos vystymosi.
– Estija, kaip ir Lietuva, nedidelė šalis – kas jus ten laiko? Su savo patirtimi galėtumėte dirbti bet kur.
– Teko dirbti ir kitose šalyse – Šveicarijoje, Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, tačiau gimiau ir augau Estijoje, todėl myliu šią šalį, jos gamtą, gamtos teikiamas gėrybes ir, svarbiausia, žmones. Be to, gastronomijos pasaulyje daug aptarinėjama ir giriama Danija yra dar mažesnė... Šios šalies pavyzdys mane išties įkvepia likti ir kurti Estijoje.
– Kokių svajonių turite?
– Gal nuskambės nuspėjamai, tačiau noriu gauti „Michelin“ žvaigždutę. Tai yra mano vaikystės svajonė, ji niekur nedingo. Noriu ir toliau tobulėti tame, ką darau, tačiau ateityje planuoju pradėti ir savo maisto fabrikėlį. O kasdienis tikslas – rytoj būti geresniu nei vakar.
– Ar užtektų laiko dar ir fabrikėliui? Kaip atrodo žinomo šefo diena?
Kiekviena diena skirtinga ir būtent dėl to mėgstu šį darbą.
– Kiekviena diena skirtinga ir būtent dėl to mėgstu šį darbą. Vieną dieną kur nors keliauju, kitą dieną filmuojuosi televizijoje, o po filmavimo skubu į turgų arba į susitikimą su tiekėju. Būna ir taip, kad kažkam susirgus virtuvėje tenka staigiai tą žmogų pakeisti. Tačiau ir poilsis man yra svarbus – ne visada dirbu iki išnaktų, moku atsiriboti ir mėgautis namų ramybe.
– Be visos veiklos, randate laiko pasivaikščioti miške, kur renkate savo būsimų patiekalų ingredientus. Ar tai svarbi darbo dalis?
– Žmonėms to reikia. Miške gali rasti tokių dalykų, kurių tiekėjai neturi. Dažniausiai tai – patiekalų papuošimui ar „wow“ efektui skirti radiniai. Taip pat išėjimo į mišką reikia ir mano komandai. Tai puiki terapija po didelių krūvių ir gera proga pabendrauti už darbo ribų. Netgi geresnė proga nei susibūrimas kokiame nors bare (šypsosi).
– O jei nebūtumėte virtuvės šefas, kuo tuomet būtumėte?
– Greičiausiai mano veikla būtų susijusi su verslu ir ekonomika (šypsosi).
