Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Iš uosto – į desertų studiją: aistra konditerijai apvertė klaipėdietės gyvenimą

Savo namų virtuvėje artimiesiems saldžius šedevrus gaminusi klaipėdietė Jelena Aleksandravičienė prieš kelerius metus sumanė iškepti tortą, kurio vidus nustebintų traškia tekstūra. Nepavykę bandymai moterį nuvedė į mokymus pas garsiausius konditerius Ispanijoje ir Prancūzijoje. Po jų Jelena buvo pirmoji gamybos vadovė vienoje Klaipėdos desertinėje. Galiausiai ji išvyko į stažuotę prancūzų šeimos kepyklėlėje, kur moteris padėjo pagaminti šimtus kilogramų išskirtinio šokolado ir kitų prancūziškų skanėstų. Ši patirtis ją paskatino eiti savo tikslo link ir atidaryti desertų studiją, kurią pavadino „Lalene desertų namai“.
Anksčiau uoste dirbusi Jelena Aleksandravičienė ryžosi kardinaliam posūkiui ir atidarė savo desertų studiją.
Anksčiau uoste dirbusi Jelena Aleksandravičienė ryžosi kardinaliam posūkiui ir atidarė savo desertų studiją. / Asmeninio arch.nuotr.

J.Aleksandravičienės studijoje pakvipo įkurtuvėmis. Sandėliuke sukabinti desertų gamybai naudojami konditeriniai žiedai ir gausybė įvairių priemonių. Pagrindinėje salėje žvilga nauja įranga, kurią klaipėdietė išbando kepdama draugų taip pamėgtus „Macarons“ pyragėlius, tortus ir kitus prancūziškus desertus.

Studija jau turi pavadinimą, kuris J.Aleksandravičienei gimė keliaujant į jos pačios gimtadienio susitikimą su bičiulėmis ir žingsniuojant per Danės upės tiltą. „Lalene“, – suskambo moters galvoje, o bičiulės tą patį vakarą išgirdo pažadą, jog ši pakvies į savo studiją kada nors, kai subrandins idėją ir ras tinkamas patalpas. Tai įvyko – antradienio vakarą moteris artimuosius sukvietė į desertų studijos atidarymą.

– Jelena, susitikome likus kelioms dienoms iki studijos pristatymo jūsų draugams ir artimiesiems. Iškaba jau kabo, vaišinate baltutėliais macarons pyragėliais su pasifloromis. Bet juk daug metų atidavėte darbui su uostu susijusiose įmonėse. Labai kardinalus posūkis.

– Penkiolika metų dirbau administracinį darbą: ir rinkodaros vadybininke Vakarų laivų gamykloje, ir administracijos vadove Norvegijos įmonėje, susijusioje su metalo konstrukcijomis, naudojamomis lengvatinio apmokestinimo rinkose. Buvau įmonės atstovė Klaipėdoje. Tiesiog nejaučiau polėkio, neišreiškiau savo potencialo, nepaisant to, jog atlyginimas buvo geras. Nebuvo pasitenkinimo ir vidinio pasitikėjimo savimi. Iš tiesų, kelias, kurį dabar pasirinkau, konditerės kasdienybė, tai labai sunkus fizinis darbas, tačiau suteikiantis daug adrenalino. Gal tai ir suteikia polėkį.

Nežinau, kodėl nuėjau į rinkodarą. Tiesiog mama sakė, kad reikia studijuoti, būti nepriklausomai. Aišku, aukštasis magistro laipsnis tikrai nebuvo bereikalingai įgytas. Gyvenime tikrai padeda. Minčių apie konditerės specialybę nebuvo, bet dabar žinau, ko noriu ir kas suteikia polėkio. Su kiekvienu gaminiu dalinuosi su kitais savo jausmais, meile, tai įeina į kiekvieno gaminio receptūrą.

– Kaip nutiko, kad jūsų namai persipildė įvairiausių konditerinių priemonių ir pasukote tokiu saldžiu, bet sunkiu keliu?

– Prieš šešerius metus į mano gyvenimą atkeliavo sūnus. Kiekvieną mėnesį sukakties proga kepdavau po pyragą. Kai jam buvo metai ir septyni mėnesiai, nusprendžiau padaryti sudėtingesnį tortą, su traškesiu viduje. Nežinau, iš kur gimė ta vizija, bet labai norėjau, kad būtų traški tekstūra, tik negalėjau jos išgauti.

Pamenu, kepiau morengą su riešutais, tepiau šokoladą, dėjau į torto vidų, bet tai buvo ne tai, ne tokio traškesio man reikėjo. Aš tiek praieškojau internete... ir galiausiai aptikau kursus Barselonoje, jau kitą dieną nusipirkau bilietus ir išskridau. Kursus rengė Marija Selianina, konditerijos meistrė iš Rusijos, kuri ištekėjo už ispano ir ten įkūrė konditerijos mokyklą.

Kai nuvykau, tai mokyklai buvo tik pusė metų. Po tos savaitės mokymų aš negalėjau užmigti, smegenys sprogo nuo informacijos, buvo tiek adrenalino. Supratau, kad noriu tik šito – tokių desertų. Visuose desertuose buvo ir tas mano ieškotas traškesys. Mano tortuose visada yra traškus sluoksnis, mėgstu tekstūras.

Kursai atvėrė tiek naujų horizontų, polėkio, pažinčių. Visuose kraštuose turiu pažįstamų konditerių, su kuriomis bendraujame, klausiame viena kitos patarimų, palaikome viena kitą...

Po Ispanijos gyvenimas mane nuvedė į Prancūziją, į kitus mokymus. Pats didžiausias pasiekimas, jog po dar vienų kursų, labai gerų, su dviem nuostabiais šefais, vienas jų pagelbėjo ir kartu su kolege patekome į stažuotę. Tai tikrai ypatinga sėkmė, nes norint patekti į stažuotę Prancūzijoje reikia būti baigus žymias konditerijos mokyklas, kaip „Le Cordon Bleu“, „Beloet concel“ ar kitas, būti jų konditeriu.

– Prancūzijos žavesys yra ir jos virtuvė, kuomet pusryčiams burnoje ištirpsta sviestiniai kruasanai, o vakarienei aplink taliją „vyniojasi“ pyragaičiai. Tai stažuotė, ko gero, kvepėjo gardėsiais ir buvo labai skani.

– Stažuotę turėjome nedideliame Prancūzijos miestelyje, pas vieną įžymiausių šokolado meistrų. Jis yra trečios kartos šefas, nes patirtį perėmė iš tėvo, o šis iš senelio. Matėme jo tėvą, kaip jis daro sluoksniuotos tešlos pyragaičius tiesiog iš atminties, jam nė receptūrų nereikia. Žavėjausi darbu... Teko stovėti šalia, mokytis iš jo – tai tiesiog užburia. Galvojau, kad tai toks didžiulis turtas – visa šeima, tėvas, sūnus, žmona, net ir jų tėvai, visi dirba išvien.

Stažuotė buvo prieš Šv. Kalėdas ir jie turėjo užsakymą pagaminti 170 kg šokoladinių saldainių kažkokiam karaliui. Reikėjo paruošti šį užsakymą. Matėme, kaip organizuojamas darbas, jis verda visuose namo aukštuose – vienas aukštas skirtas šokoladui, kitas aukštas – konditeriniam cechui, kuris tobulai įrengtas, trečiame stovi šaldytuvai, užpildytas ir rūsys, jame yra sandėliai.

Tai šeimos verslas, žmona stovėjo už prekystalio, dirbo su klientais, rinko užsakymus, šefas organizavo kitų konditerių darbą, visą dieną praleisdavo kepyklėlėje. Jis buvo tas, kuris diegia naujoves, turi aiškią šio verslo viziją.

Mes su kolege buvome pagalbininkės. Viską darėme. Reikėjo nuimti dešimt kilogramų citrinų žievelės. Po kokių penkių kilogramų šefas priėjo ir pasakė, kad dabar jau teisingai ją nuimu (juokiasi).

Dirbome ir prie šokoladinių saldainių, padėjome įgyvendinti užsakymą, kepėme ir kruasanus, kitus desertus. Matėme, kaip kuruojamas darbas, kaip atvyksta visa šeima iš skirtingų Prancūzijos regionų ir visi dirba, kad pagelbėtų savo vaikams atlikti užsakymą.

Kursai truko tris savaites, dar savaitę sėmėmės Paryžiaus dvasios. Tai buvo didžiausias įvykis mano gyvenime. Dirbome savanoriškais pagrindais, tačiau tai buvo neįkainojama patirtis.

Tai buvo tarsi atspirties taškas, nes širdyje jau senokai žinojau, kad turėsiu kavinukę ar desertų butiką. Tai, kur sėdime šiandien, yra atspirties taškas, kūrybinė erdvė. Visada žinojau, kad turėsiu kažką savo, tačiau prireikė laiko svajonei įgyvendinti.

– Kokie yra Jelenos kuriami desertai, kuo jie ypatingi?

– Desertai daugiau prancūziško stiliaus, lengvų tekstūrų, naudojami tik natūralūs, labai kokybiški ingredientai – šaldytos tyrės, pastos. Mano išskirtinumas – tikrai prabangios prekės, produktai. Jei tai sviestas – pats brangiausias, grietinėlė – tik natūrali.

Gaminu pagal naujausias, modernias technologijas. Tai prancūziško stiliaus musiniai tortai, pyragaičiai, kai biskvitas yra tik pagrinde, nustebina slypintis traškutis, žaidžiama su tekstūrom. Darau taip pat biskvitinius tortus, dabar madoje nude tortai – pliki, aptepti tiesiog kremu, tačiau nedengiama daugiau niekuo arba šiek tiek ar daugiau aptepti kremu, matomi pertepimai, puošiama uogom ar gėlėmis. Su cukraus mase nedirbau ir nedirbsiu, tai mano išskirtinumas.

Kiekvienas konditeris turi savo skonį, kas priimtina ir skanu, prie jų ir klientai buriasi, kuriems patinka jų skonis. Mano klientai – tai mano skonio pasekėjai, kas man skanu, skanu ir jiems, džiaugiuosi, kad radome vienas kitą.

– Teko girdėti, kad jei Jelena imasi produktų, kokie jie bebūtų, lėkštėje gimsta nuostabaus skonio patiekalai. Gal čia tiesiog užkoduota genuose?

Tikiu, kad visa tai paveldėjau iš savo mamos. Ji nuklodavo tokius saldžius stalus, kad visos draugės man visada pavydėjo. Ji gamindavo medaus tortą, pavadinimu „Anuška“, riešutukus su kondensuotu pienu, želė, krepšelius su baltyminiu kremu. Nė vienos draugės mama taip nemokėjo.

– Tai tikrai įgimta... Drąsiai galiu pasakyti, kad iš bet ko galiu pagaminti skaniai, tačiau antrą kartą to paties jau nepakartočiau. Bet konditerijoje tai netinka, receptūra labai svarbu... Tik jei paimu kito šefo receptūrą, net jei darau, kas surašyta, vis tiek mėgstu įdėti ką nors savo – įberti prieskoniuką ar kažką nuo savęs.

Tikiu, kad visa tai paveldėjau iš savo mamos. Ji nuklodavo tokius saldžius stalus, kad visos draugės man visada pavydėjo. Ji gamindavo medaus tortą, pavadinimu „Anuška“, riešutukus su kondensuotu pienu, želė, krepšelius su baltyminiu kremu. Nė vienos draugės mama taip nemokėjo. Bet kai buvo 12 metų aš pranokau mamą. Ji klausdavo, ką čia į blynelius įdėjai, kad tokie purūs, o aš galvodavau, kas ten tokio, gal kad kefyro įpyliau ar paplakiau ilgiau, palikau ilgiau pastovėti. Kai ištekėjau mama mokėsi iš manęs gaminti...

– Virš studijos kabo pavadinimas – „Lalene“. Sąskambis primena ir Jelenos vardą, ir sukelia asociacijų su Prancūzija.

– Šis pavadinimas atsirado prieš ketverius metus. Prieš savo gimtadienį ėjau į susitikimą su mergaitėm. Einant per Danės tiltą atėjo į galvą – „Lalene“. Toks sutapimas, jog nuėjusi į susitikimą gavau iš draugės iš Paryžiaus parvežtų brangių „Laduree“ macaronsų. Aš tuomet pasakiau, kad prižadu, jog turėsiu macaronsus „Lalene“. Man tai buvo kaip ženklas...

Pasijuokėm, pakėlėm taurę už „Lalene“. Dar tada, kai mano virtuvėje draugams gimdavo skanėstai, juos vadinau „Lalene“. Atidarydama šią studiją galvojau pakeisti į „Jelenos desertai“, bet širdy jaučiu, kad turiu nešti šitą pavadinimą, jis jau prigijo.

Tai studija, kur gims desertai pagal užsakymus, turiu minčių organizuoti įvairius renginius, kad ir anglų pamokėles žiemos metu mergaičių kompanijoje ragaujant desertus. Ateity noriu čia pakviesti šefus, kurie pasidalintų konditerijos paslaptimis. Ir pati kviesiu mokytis kepti macaronsus ir į kitas pamokėles.

Studija nebus atvira, ji uždara ir veiks susitarus. Įdėjau daug širdies, kad čia būtų jauku, tad, tikiu, susitikimai bus labai smagūs.

– Vasara – vestuvių metas. Kokių desertų pageidauja šiuolaikiniai jaunavedžiai?

– Yra tradicinis ir modernus požiūris. Tradicinis – dviejų, trijų aukštų tortas, taip ir ne kitaip, atitinkantis tam tikrą spalvos gamą, paprastai būna ir keksiukai, ir pyragaičiai ant pagaliuko, vadinamieji cake popsai. Jei pageidaujama macaronsų, tai jau kažkiek modernus požiūris.

Ateina labai modernios poros, kurios nori kitokios šventės, tuomet žaidžia indai, maži desertukai, desertai stiklinaitėse, musiniai pyragaičiai, musiniai tortai ant skirtingų aukščių tortinių. Man tai daug smagiau, nes tai atitinka mano viziją, kaip turi atrodyti saldus stalas. Man labai malonu bendrauti su tokiu jaunimu, kuris eina su naujovėmis, turi išlavintą skonį.

Būna labai linksma, kai pabendrauju su žmonėmis, kurie sako, jog desertų nevalgo, o paragavę sustingsta ir išgirstu, kad mano desertai yra dieviški. Tai didžiausias komplimentas!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius