-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

R.Daskevičius: „Norėjau sukurti ne tik stilingų maisto nuotraukų projektą, bet ir skatinti žmones drąsiau gaminti“

Visus praėjusius metus, 52 savaites iš eilės, fotografas Robertas Daskevičius fiksavo meną lėkštėse – žinomų Lietuvos šefų ruoštus patiekalus ir, žinoma, pačius kūrėjus. Šios stilingos nuotraukos prašyte prašosi albumo ar galerijos sienų, tačiau su R.Daskevičiumi kalbėjomės ne tik apie maisto stilizavimą, bet ir „žemiškesnius“ dalykus. Pavyzdžiui, kiek patiekalų pačiam teko ragauti, ko šis projektas išmokė ar kas vienija daugelį virtuvės šefų.
Projekto „52 kartai“ užkulisiai
Robertas Daskevičius vienoje iš maisto fotosesijų / Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr.

Į maisto fotografiją R.Daskevičius rimčiau paniro prieš beveik dešimt metų, susipažinęs su virtuvės šefais Ali Gadžijevu ir Martynu Praškevičium. Supratęs, jog šioje srityje eksperimentų galimybės kone begalinės, o komerciniai projektai visada susiję su didesniais ar mažesniais kompromisais, R.Daskevičius sumanė savo asmeninį maisto fotografijų projektą – 52 savaites iš eilės fiksuoti vis kitą įdomiai dirbantį Lietuvos šefą ir jo valgomus kūrinius. Per tas kelias dešimtis savaičių fotografuoti teko ir miške, ir pajūryje, ir ant stogo, ir net upelio viduryje.

R.Daskevičius šypsosi, jog sumanęs šį projektą kiek nuogąstavo, kad koks kitas fotografas jo neaplenktų, tačiau dabar pripažįsta baiminęsis be reikalo – dirbti buvo nelengva, kartais pastangų reikėjo lyg kopiant į kalną, tačiau naujos pažintys, puikūs įvertinimai ir sukurtos nuotraukos atperka viską.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Robertas Daskevičius
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Robertas Daskevičius

– Ką reiškia užbaigti projektą, trukusį visus metus?

– Jausmas gana keistas, tačiau darbai veja vienas kitą ir užpildo šiokią tokią tuštumą. O gal dar ir sunku suprasti, kad viskas baigėsi, juolab kad baigiamieji darbai dar tęsiasi – norisi kokio nors finalinio akcento, kuris parodytų visumą. Gal tai bus nuotraukų paroda, o gal leidinys.

– Projekto sekėjai nuotraukas galėjo pamatyti tavo tinklaraštyje ar „Instagram“ paskyroje – taigi, nedidelio formato, tad norisi jas pateikti ir kitaip?

– Taip, nes viena, kai nuotraukas žiūri telefone, ir visai kas kita pamatyti jas dideliu formatu – tada į akis krenta daugybė detalių, kurių mažose nuotraukose nepastebėsi. Įdomu tai, kad daugiau kaip pusė, o gal net visi 70 procentų žmonių, sekusių „52 kartus“, nuotraukas peržiūrėdavo mobiliuosiuose telefonuose, tai mane įkvėpė pamąstyti, jog jei tendencijos tokios, gal reikia keisti patį fotografavimo būdą.

Jokia paslaptis, kad su tokiais iššūkiais mūsų dienomis susiduria ne tik fotografija, bet ir kinas – viena, kai filmą žiūri dideliame ekrane, visai kas kita – kai kompiuteryje ar televizoriuje.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka

– Kitaip sakant, kūrėjas turi ne primesti formatą žiūrovui, bet ir atsižvelgti į jo vartojimo įpročius?

– Žinoma, privalu atsižvelgti. Jau kurdamas šį projektą stebėjau, kas žiūrovui tinka-patinka, kuri fotosesija labiausiai „važiuoja“. Tai buvo nemažas iššūkis: nesinorėjo sėkmingų fotosesijų atkartoti, nes idėja ta, jog visos jos privalėjo būti skirtingos, tačiau „užkabinti“ žiūrovą svarbu.

– Įvairiausios tematikos tęstinių fotografijos projektų visame pasaulyje daugybė, prisimink, kaip gimė tavojo idėja?

– Ilgą laiką dirbant maisto fotografijoje darbas vijo darbą, tad norėjosi kurti kažką savo, parodyti, kaip maistą galima fotografuoti kitaip. Jokia paslaptis – kai vykdai užsakymus, būna nemažai kompromisų, tavo idėja turi tikti užsakovui, kartais tenka smarkiai ją keisti. Norėjau turėti akstiną daugiau kurti, eksperimentuoti, atsidurti žaidimų aikštelėje ir kaskart žaisti, galų gale, pamatyti, kaip tai, ką darau, veikia žiūrovus.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Projekto „52 kartai“ užkulisiai
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Projekto „52 kartai“ užkulisiai

– Asmeniniame projekte buvai visai laisvas?

– Taip, galėjau kurti, ką aš noriu. Kita vertus… čia buvo šefai asmenybės su savo charakteriu, savo požiūriu, kaip maistas turi būti patiektas (šypsos). Kartais labai sunku savo iš anksto sukurtą idėją pritaikyti prie to, ką mato šefas. Paprastai kiekvienam šefui aš pasiūlydavau savitą idėja, vieni beveik besąlygiškai ją priimdavo, pagamindavo patiekalą o man belikdavo nufotografuoti, o kiti labai įsitraukdavo į kūrybos procesą. Pavyzdžiui, sužinoję fotosesijos tematiką, vietą, jie stengdavosi sukurti derančius patiekalus, naudoti tam tikrus indus. Taigi, kiekvienas mano kartas – kiekviena fotosesija, buvo iššūkis lyg kas savaitę pradėčiau darbą naujoje darbovietėje.

– Ko gero, dirbdamas maisto srityje, dalį šefų jau pažinojai?

– Pažinojau tik nedidelę dalį tų, kuriuos fotografavau – su kai kuriais buvau kiek bendravęs, lankęsis restoranuose ar jie lankėsi mano studijoje, tačiau dauguma nebuvo pažįstami. Taigi, „52 kartai“ buvo ir puiki proga pažinti, kas darosi rinkoje, kas kaip dirba. Tos naujos pažintys įdomios, tačiau kartu buvo ir paprastų kone buitinių problemų: atvažiuoji į naują vietą, ieškai, kur pastatyti mašiną (šypsosi), mąstai, kiek vietos fotosesijai galės skirti restoranas, kiek laiko fotografavimui turėsi.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Patiekalą fotosesijai ruošia šefas Deivydas Praspaliauskas
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Patiekalą fotosesijai ruošia šefas Deivydas Praspaliauskas

– Kiek laiko paprastai trukdavo viena fotosesija?

Sunkioji projekto dalis buvo sukurti 4-ių patiekalų nuotraukas, kurios būtų siejamos tos pačios stilistikos, tačiau kiekviena savaip įdomi, originali.

– Vidurkis buvo kokios 3–4 valandos, vienam kadrui – viena valanda. Bet buvo kartų, kai dirbome nuo ryto iki vakaro, pavyzdžiui, tokia buvo fotosesija, kai fotografavau patiekalus lede. Sunkioji projekto dalis buvo sukurti 4-ių patiekalų nuotraukas, kurios būtų siejamos tos pačios stilistikos, tačiau kiekviena savaip įdomi, originali. Juk jei vieną nuotrauką padarai „vau“, kaip sukurti dar 3 „vau“?

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka

– Prie mados fotosesijų paprastai triūsia visa komanda, pavyzdžiui, fotografas retai užsiima stilizacija. Tu buvai vienas. Kokių vaidmenų teko imtis?

– Aš kartais buvau ir šefas – surinkinėjau patiekalą (juokiasi), ir maisto, rūbų, dekoro stilistas. Teko rūpintis ir rekvizitu: visą jį gauti, susinešti, susidėlioti, po fotosesijos sutvarkyti vietą, grąžinti daiktus. Jau neminint pačios fotosesijos vadybos – nuo vietos derinimo iki modelių makiažo. Rasti savanorių nepavyko, tad teko suktis pačiam. Žinoma, padėdavo bičiuliai, vienas jų – kolega fotografas Audrius Solominas, padėjęs prie keleto fotosesijų, su kuriuo dabar pradėjome kartu dirbti prie didesnių projektų – atradome, kad visai smagu kartu dirbti.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Projekto „52 kartai“ užkulisiai
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Projekto „52 kartai“ užkulisiai

– Iš karto užsibrėžei, kad projektas truks 52 savaites, ar buvo momentų, kai save keiksnojai dėl tokių ambicijų?

– (atsidūsta) Pasitaikė ne vienas toks momentas. Kartais tai buvo lyg koks kopimas į kalnus, sustoji ir galvoji: „kodėl aš čia einu, kam man to reikia?“. Bet, matyt, turi tokius krizinius etapus pereiti. Visiems rekomenduoju įgyvendinti kokį didesnį projektą ir pajusti, kas tai yra. Tačiau tas krizes kompensuodavo malonūs momentai – pavyzdžiui, fotografuoji kokį šefą, o kitą savaitę susitinki jį renginyje, jauti euforiją, nes dabar jį pažįsti, yra ryšys.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Projekto „52 kartai“ užkulisiai
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Projekto „52 kartai“ užkulisiai

Labai įkvėpė ir „Login“ apdovanojimas (už Asmeninį tinklaraštį – red.) – vadinasi, ne veltui darau, kažkas seka, vertina, viskas ne tik man pačiam. Buvo smagu matyti augantį sekėjų skaičių, puslapio lankomumą, girdėti gerus atsiliepimus, justi palaikymą.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Robertas Daskevičius „Login“ apdovanojimuose
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Robertas Daskevičius „Login“ apdovanojimuose

– Ką šis projektas davė šefams, kurie dalyvavo?

– Labai tikiuosi, kad šefams patiko tai, ką kartu padarėm, buvo neįtikėtina pamatyti juos pagautus kūrybos aistros – lyg vaikus, gavusius saldainį. Iš vienos pusės, užkrauni šefą papildomu darbu, kita vertus, pamatai, kaip jį tai sudomina, užveža. Pavyzdžiui, šefas Andrius Kubilius pasiūlė važiuoti fotografuoti į vietą miške, kuri jam svarbi kaip skautui. Iš pradžių dvejojau dėl tokios idėjos, nes fotografuoti maistą gamtoje gana sunku – arba matysi gamtą, arba tik patiekalą ir gamta nebus svarbi, o kur dar rizika dėl oro sąlygų. Tačiau kai nuvažiavome ir pradėjome fotografuoti… Buvo neįtikėtina atmosfera, spalvos, šviesa. O kai ėmiau skelbti nuotraukas, paaiškėjo, kad daug žmonių, net šefų, žino tą vietą, yra ten buvę skautų stovyklose. Taigi, gimė lyg ir papildoma istorija – kažkam mūsų fotografuota vieta sukėlė prisiminimus, atgimė sentimentai.

– Kaip pasirinkdavai, kokį šefą ir jo patiekalus fotografuosi?

– Pradėjau nuo darbo su Ali, jis yra geras bičiulis ir dažnai dirbame kartu. Pradžioje net kiek baimindavausi kam nors pasakoti, ką esu sumanęs, kalbėdavau abstrakčiai, kad „turėsiu tokį projektą“, ir laukdavau, kaip reaguos (šypsosi). Stebėjau, kas įdomiai dirba, kas ką laimi, kas yra „ant bangos“, pagaliau kai kurie šefai rekomendavo kolegas – pavyzdžiui, didžiulį palaikymą jutau iš šefo Daliaus Aleksiejevo. Be abejo, sekiau 30-ies geriausių restoranų topą. Pradžioje pasitaikydavo klausimų, „ar tikrai bus 52 fotosesijos – Lietuvoje yra tiek šefų?“ (juokiasi). Dabar galiu pasakyti, kad šefų užtektų net dar kokiems 4-ies projektams.

– Kuri fotosesija sulaukė didžiausio žiūrovų dėmesio?

– Ko gero, daugiausia peržiūrų ir „like'ų“ sulaukė fotosesija upelyje. Pataikėme ir su vaizdu, ir su laiku. Pagaliau, ta fotosesija tiesiog buvo smagi, žaisminga, svajinga. Net neįtikėtina, kaip su kai kuriomis fotosesijomis tiesiog stebuklingai pataikėme į gamtos aktualijas – pavyzdžiui, kad ir tas minėtasis upelis, o kitą dieną Vilnius plaukia... Paspaudė šaltukas, o mes turim patiekalus lede.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka

– Kuris tavo fotografuotas šefas buvo jauniausias, o kuris labiausiai patyręs?

– Jauniausiu tapo Mantvydas Ryškus iš TV projekto – smagus vaikinas, kurį, manau, tikrai pamatysime įspūdingai dirbantį. Iš labiausiai patyrusių galiu paminėti Tomą Rimvydį, Darių Dobrovolskį, taip pat Honoratą Lyndo, Aldoną Gečienę.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Fotosesija Palangoje su šefu Bernardu Anužiu
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./Fotosesija Palangoje su šefu Bernardu Anužiu

– Kiek projekte buvo šefių moterų?

– (juokiasi) Reikia suskaičiuoti, bet nedaug – 8-9.

– Restoranų virtuvėse karaliauja vyrai?

– Panašu, kad taip. Žinoma, jei ieškotum, galėtum rasti, tačiau, faktas, aukštesnio lygio restoranams diriguoja vyrai. Kodėl? Manau, tai tiesiog sunkus darbas. Šefas ne tik gamina, bet ir tvarko popierius, tiekimą, moko darbuotojus, privalo sužiūrėti, kad ant stalo nepatektų klaidos, o šalia viso to dar turi rasti laiko šeimai.

– Ar gali įvardinti, kas vienija šefus, su kuriais bendravai?

Visi šefai išprotėję dėl maisto – kiekvienas nori padaryti geriau nei kitas, savitai. O dar ir visi labai užimti.

– Tatuiruotės (juokiasi). Jie visi tatuiruoti, tikrai! Aš net bandžiau išklausti, kodėl – tačiau nepavyko. Na, tik dėl moterų tatuiruočių neaišku, nes jos taip aukštai rankovių neatsiraitydavo (šypsosi). O jei kalbame apie būdo savybes, galima sakyti, kad visi jie išprotėję dėl maisto – kiekvienas nori padaryti geriau nei kitas, savitai. O dar ir visi labai užimti.

R.Daskevičiaus (projektas „52 kartai“) nuotr./Martynas Praškevičius
R.Daskevičiaus (projektas „52 kartai“) nuotr./Martynas Praškevičius

– Kurie patiekalai padarė didžiausią įspūdį, ar visų jų ragavai?

– Absoliučiai visų neragavau, tačiau iš kiekvienos fotosesijos bent po vieną – taip. Labai nustebino restoranas „Numan“ Kaune. Nes vis dar atrodo, jog viskas tik Vilniuje, o Klaipėda dar turi Vytautą Samavičių. Tačiau Kaunas nustebino – „Numanas“ buvo vau! Prisipažinsiu, buvo net mini dvejonių, ar įtraukti šį restoraną, nes juk mano projekto principas – dėti ne tik nuotraukas, bet ir receptus. O 3 dienas gaminti burokėlius… Švelniai tariant, ne kiekvienas to imsis. Tačiau besidominčių žmonių yra, tad nutariau suteikti įkvėpimo ir jiems. Juo labiau kad su naujomis gaminimo technikomis, pavyzdžiui, slow cooking, tokiais įrenginiais kaip „Big Green Egg“ gaminimui namuose atsiveria naujos galimybės.

Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka
Roberto Daskevičiaus/„52 kartai“ nuotr./ Vienos iš projekto „52 kartai“ fotosesijos nuotrauka

– Ar pats per metus išmokai, pritaikei kokių maisto gaminimo naujovių savo virtuvėje?

– Žinoma, o kaip kitaip. Pavyzdžiui, prisijaukinau slow cooking gaminimo būdą, įsigijau minėtą „Big Green Egg'ą“. Darsyk įsitikinau, kad kulinarijoje svarbu ir temperatūra, ir kepimo laikas, ir kiti aspektai. Manau, tos naujosios technologijos į namų virtuves ateis jau gana greit. Tiesa, patikslinsiu, kad maisto gaminimas dar iki jo fotografavimo man nebuvo labai tolimas – mano mama buvo baigusi kulinariją, visi mano draugai yra pas mane valgę, tad maisto kultūra vaikystės namuose buvo aukšta, mane tai visada domino.

„52 kartų“ rezultatas – gražios maisto nuotraukos, šefų portretai, bet aš kviečiu ne tik pasigrožėti, noriu parodyti žmonėms daugiau ir įdomių patiekalų, paskatinti pačius daugiau, kūrybiškiau gaminti. Man labai norėtųsi, kad mažėtų atotrūkis tarp aukštosios virtuvės ir namų virtuvės, kad provincija ir didieji miestai nebūtų taip nutolę, kad ilgainiui iš ligoninių ir kitų įstaigų dingtų tas baisus, nesveikas maistas.

Galų gale, nebūtina atkurti viso restoraninio patiekalo, bet išbandyti vieną ingredientą, tarkim, kokį petražolių aliejų. Pats įsitikinau, kaip kai kurias šefų technikas, produktų derinius paprasta pritaikyti namų virtuvėje, net gaila, jog dalis žmonės tokią idėją iš anksto blokuoja net nepasidomėję. Gal ilgainiui tai pasikeis ir žmonės nebijos daugiau eksperimentuoti ir atrasti kažką naujo namų virtuvėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius