Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 14d. 20:00

Smidrų ūkio įkūrėja E.Karvelienė apie verslo pradžią: „Pamaniau, jei niekam nereikia, tada reikia man“

Enrika Karvelienė ir jos auginti smidrai
Asmeninio albumo nuotr. / Enrika Karvelienė ir jos auginti smidrai

Smidrai Lietuvoje ne naujiena, juos į Lietuvą dar XVI a. atvežė Bona Sforca, tačiau ilgą laiką tai nebuvo populiari daržovė. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie smidrų naudą žmogaus organizmui, vertinamas jų maistingumas, įvairių restoranų meniu puikuojasi bent keli patiekalai iš šio augalo. Lietuvoje taip pat kuriasi smidrų ūkiai, siūlantys ekologiškus, šviežius augalus. Vienas ūkių, vadovaujamas Enrikos Karvelienės – įsikūręs Dzūkijoje, vidury miškų, o smidrai keliauja į įvairius Lietuvos kraštus.

Kuo smidrai vertingi žmogaus organizmui ir kaip nesugadinti šios daržovės gaminant? Kokie sunkumai tyko smidrų augintojų ir kaip išsirinkti kokybiškus smidrus? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su E.Karveliene.

– Enrika, prieš kelerius metus pradėjote auginti smidrus, įkūrėte savo vardo ūkį. Ši maistinga daržovė Lietuvoje ilgą laiką žinota menkai, o pakilimo laikotarpį išgyvena gana neseniai. Kaip smidrai atkeliavo ir plito Lietuvoje?

– Smidrai į Lietuvą atvyko dar XVI a. Juos atvežė karalienė Bona Sforca, mėgusi prabangiausius patiekalus, rengusi prašmatnias vakarienes. Auginami smidrai buvo dabartinio Bernardinų sodo daržuose. Vėliau paplito ir kitų didikų ir bajorų daržuose, tačiau anuomet smidrai lietuviams neprigijo kaip valgomas dalykas. Visi mėgo valgyti stipriau, o ne augalus. Galima sakyti, jog tada smidrai pripažinimo nesulaukė ir neprigijo lietuvių dienos racione. Paskui smidrai augo dažnos močiutės darželyje. Net mano močiutė sakydavo, kad smidras yra valgomas dalykas, tačiau mes į tai nekreipėme didesnio dėmesio. Tik penkerius ar septynerius metus smidrai išgyvena pakilimo bangą: jų gausu įvairių restoranų meniu, ekologiškų prekių parduotuvėse, vis labiau populiarėja įvairūs jų gaminimo receptai.

Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje
Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje

– Kuo smidrai ypatingi ir kodėl juos verta įtrukti į savo valgiaraštį?

– Smidras svarbus jau vien todėl, kad tai pati pirmoji pavasarinė daržovė. Žinoma, žmonės užaugina ridikėlių, salotų, bet jas labai smarkiai tręšia. Smidrai turi vitaminų K, A, E, B grupės vitaminų, geležies, kalcio, magnio, cinko, folio rūgšties, daug baltymų, angliavandenių, mineralų. Taip pat turi glikozido asparagino, kapsantino, saponinų. Be to, smidrai nekaloringi, todėl tinkami norint numesti svorio. Jie neturi riebalų ar cholesterolio. 100 gramų žaliųjų smidrų turi tik 17 kalorijų. Šie augalai – puikus ląstelienos šaltinis, teigiamai veikia hormonų apykaitą, turtingi antioksidantų, kurie lėtina organizmo senėjimo procesus, suteikia energijos ir pasižymi jauninamuoju poveikiu. Taip pat pasižymi kraują valančiu efektu.

– Tenka girdėti atsiliepimų, kad smidrai stokoja skonio, o pagaminti būna suglebę tarsi guma. Galbūt tai sąlygoja augalo šviežumas? Kaip išsirinkti kokybiškus ir gardžius smidrus?

Labai svarbu, kad smidrai nebūtų nei perkepami, nei perverdami, nes tuomet jie praranda skonį, sutęžta.

– Šviežią smidrą reikėtų nulaužti prie kotelio pabaigos. Jeigu smidras nelūžta arba lūžta aukštai, kotelis sumedėjęs, sudžiūvęs, jis yra nešviežias. Jei smidras šviežias – jis savyje turi daug sulčių. Taip pat labai svarbu, kad smidrai nebūtų nei perkepami, nei perverdami, nes tuomet jie praranda skonį, sutęžta. Smidrai turi būti traškūs. Galima valgyti ir žalius. Žalio, neapdoroto smidro skonis primena žirnelį. Juos ypač mėgsta vaikai.

Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje
Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje

– Esate turtingą ir skaitlingą darbo patirtį turinti muzikos pedagogė. Kaip nusprendėte pasukti į žemės ūkį ir sukurti savo verslą nuo visiško nulio?

– Marcinkonyse turiu sodybą vidury miškų. Kai ją įsigijau, draugės sakė, kad įsikūrusi sodinsiu pomidorus, salotas, o aš tik purkštavau griežtai tvirtindama, kad žemės ūkio miške „nekelsiu“. Neabejojau, kad, jei man ko nors reikės, nueisiu ir nusipirksiu parduotuvėje, nevargsiu sodindama, ravėdama, nuimdama derlių. Tačiau kartą, vaikščiodama miškais, netoliese, prie upelio aptikau derlingai atrodančius, sumelioruotus laukus. Žemė buvo nedirbama, apaugusi dilgėlėmis, tad pradėjau svarstyti: esame lietuviai, žemdirbių tauta, o žemės niekam nereikia ir pamaniau, jeigu niekam nereikia, tada reikia man.

Iš pradžių galvojau sodinti šilauoges. Visą žiemą nerimau dėl šilauogių, ieškojau informacijos nemigos naktimis ir ankstyvais rytais. Skaitydama įvairią literatūrą netyčia aptikau smidrus. Pradėjau domėtis, kaip jie auga, kokį duoda derlių, kaip reikia juos prižiūrėti. Rudenį išdirbau pusę hektaro žemės. Tada iš Olandijos užsisakiau sodinukus. Pavasarį susikviečiau talką smidrų sodinimui. Pusėje hektaro telpa apie 12 000 sodinukų. Talkai išvykus likau viena su keliais šimtais sodinukų ir juos pabaigiau sodinti. Tai buvo visko pradžia. Dabar orientuojamės ne tik į smidrų auginimą, bet ir į informacijos apie šias daržoves, jų gaminimo būdus sklaidą.

Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje
Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje

– Viską prisimenate labai pozityviai. Ar nebūta dvejonių dėl pasirinkimo pradėti savo verslą? Galbūt susiduriate su kokiais nors sunkumais, kaip, pavyzdžiui, lietuviško klimato įtaka?

– Kaip pradėjau įgyvendinti savo sumanymą, niekas manimi netikėjo, tačiau aš ėjau link savo tikslo atkakliai. Nė karto nesudvejojau savo pasirinkimu, nes visada, ką pradedu, stengiuosi pabaigti. Žinau, kad šiame gyvenime niekas nėra lengva. Viena per sniegą baigiau juos sodinti. Pati prisidedu prie pačių paprasčiausių ūkio darbų, kad ir ravėjimo. Apie save teko girdėti, esą šita samdo dirbti žmogų, bet ir pati dar dirba, vadinasi, jai gaila pinigų, tačiau taip darau, kad matyčiau, kaip auga derlius, ar nepuola ligos ir kenkėjai, kiek laiko užima atlikti vieną ar kitą darbą. Buvo ir šalnos pakandę, nors Lietuvos klimatas smidrams palankus. Smidrų šaknys pakelia ir 25 laipsnių šaltį, tačiau nepakenčia rūgščios, užmirkusios dirvos ir žolių, todėl juos ravėti būtina. Šie augalai labai mėgsta saulę. Kai oras sušyla iki 25 laipsnių, smidrus reikia rinkti 2 kartus per dieną.

Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje
Asmeninio albumo nuotr./Enrikos Karvelienės smidrų ūkyje

– Be „Enrikos smidrų“ ūkio Lietuvoje yra dar keli smidrų ūkiai. Kuo Jūsų auginama produkcija išskirtinė?

Auginu ekologišką produktą ir noriu, kad žmonės gautų švarų maistą iš švarios aplinkos. Neinu lengviausiu keliu.

– Yra kelios veiklos gairės, kurioms nenusižengiu ir kurios yra mano veiklos pamatas. Mano auginami smidrai yra ekologiški ir tam skiriu labai daug dėmesio. Daug kas siūlo ne ravėti, o juos tiesiog nupurkšti, bet to atsisakau. Aš auginu ekologišką produktą ir noriu, kad žmonės gautų švarų maistą iš švarios aplinkos. Neinu lengviausiu keliu. Pirmais metais visas dėmesys skirtas sodinukams, šiais metais daug dėmesio skiriame smidrų populiarinimui. Norime ne tik gauti pelno, bet ir supažindinti žmones su smidrais, kaip vertinga ir skoninga daržove. Įvairiose prekyvietėse žmonės klausia, kas tai yra, kam smidrai reikalingi, galbūt jie dedami į puokštes. Norime, kad žmonės juos pamėgtų ir įtrauktų į savo dienos racioną.

Asmeninio albumo nuotr./Patiekalas su smidrais
Asmeninio albumo nuotr./Patiekalas su smidrais

– Ar šiame versle yra konkurencija?

– Mano smidrai yra ir restoranuose, ir ekologiškų prekių parduotuvėse. Kadangi yra pasiūla, žmonės švarų ir sveiką maistą vertina, atsiranda vis daugiau naujų patiekalų su smidrais, tad atsiranda ir konkurentų. Norėtųsi tik, kad ir konkurencija būtų sąžininga, kad produkcija būtų siūloma pačių ir švariai užauginta, o ne atvežta, pavyzdžiui, iš kaimyninės Lenkijos ir pristatoma kaip lietuviška. Ypač didelė pasiūla Vilniuje. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad paragavę mūsų ūkio smidrų žmonės grįžta, restoranai vėl skambina.

Greičiausias paruošimo būdas – kepinti smidrai

Reikės:

  • ryšulėlio žaliųjų ar baltųjų smidrų;
  • 1–2 citrinų sulčių;
  • 3 šaukštų sviesto arba alyvuogių aliejaus;
  • 4 šaukštų tarkuoto parmezano sūrio;
  • žiupsnelio druskos;
  • žiupsnelio Provanso žolelių.

Gaminimas:

Smidrai nuplaunami vėsiu vandeniu, nupjaunami jų galiukai. Smidrai dedami į keptuvę, kurioje yra keli šaukštai aliejaus arba sviesto. Užbarstoma druskos ir pakepinama iki 3 minučių. Smidras privalo būti traškus. Ant jo užpilamos citrinos sultys, užberiama sūrio.

Šviežių smidrų patiekimas

  • Reikės:
  • 6 smidrų;
  • 2 kiaušinių;
  • 5 graikinių riešutų;
  • 2 šaukštai ypač tyro aliejaus;
  • 2 šaukštai citrinos sulčių;
  • žiupsnelio druskos;
  • žiupsnelio Provanso žolelių.

Gaminimas:

Smidrai blanširuojami ir supjaustomi 2 cm ilgio gabaliukais. Riešutai ir virti kiaušiniai sukapojami. Viskas sumaišoma, pagardinama druska, žolelėmis, išspaudžiamos citrinos sultys. Smidrai dera su bet kokiomis jūsų mėgstamomis salotomis.

Gurmaniški smidrai

Reikės:

  • 6 smidrų;
  • 10 skiltelių saulėje džiovintų pomidorų;
  • 100 g šviežių arba šaldytų baravykų;
  • stiklinės grietinėlės;
  • žiupsnelio Provanso žolelių;
  • žiupsnelio druskos.

Gaminimas:

Baravykai supilami tiesiai į keptuvę ir apkepami. Tada įpjaustomi smidrai, saulėje džiovinti pomidorai. Viską pakepinus, įpilama grietinėlė, druska, žolelės. Tokį padažą galima pilti ant makaronų, ryžių, vištienos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

33:22
01:27
01:22

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką