Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kava ir Vokietija – kas tarp jų bendro?

Kava ir Vokietija / 123rf.com nuotr.
Kava ir Vokietija / 123rf.com nuotr.
Šaltinis: Remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
0
A A

Pagalvoję apie Vokietiją, vargu ar iškart siejame ją su kava. Tačiau ar žinojote, kad šios šalies gyventojai yra vieni didžiausių kavos mėgėjų pasaulyje? Vidutiniškai vienas vokietis išgeria apie 150 litrų kavos per metus – kur kas daugiau nei alaus. Be to, nors šalyje kavamedžiai neauga, Vokietija yra ir viena didžiausių skrudintos kavos eksportuotojų. Tad kaip gi „Kaffee und Kuchen“ tapo šalies kultūros dalimi, kurią vokiečiai tarytum slepia nuo likusio pasaulio?

Daugiau 15min Maistas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pirmoji kava, atkeliavusi į Vokietiją, buvo prabangos prekė. Tačiau pasiturintys visuomenės sluoksniai jau buvo girdėję apie „arabišką gėrimą“, tad susidomėjimo tikrai netrūkuo. 1673-iaisiais atidarius pirmąją kavinę Brėmene, iki amžiaus pabaigos jų atsirado ir Hamburge, Leipcige bei Miunchene.

Viena iš tokių – nuo 1694-ųjų iki pat šių dienų Leipcige veikianti „Coffe Baum“. Per tris šimtmečius ten susitiko ir kava mėgavosi daugybė garsių žmonių: Hoffmannas, Wagneris, Goethe, Bachas ir t.t. Beje, Bachas 1732 m. parašė ir humoristinę operą-miniatiūrą „Kavos kantata“, kuria apdainuoja jauną merginą, maldaujančią griežtą tėvą leisti jai mėgautis savo maža silpnybe –puodeliu kavos.

Kava ir muzika / 123rf.com nuotr.
Kava ir muzika / 123rf.com nuotr.

Vis dėlto Vokietija (tiksliau, tuometinė Prūsija) buvo šalis be kolonijų, todėl visą kavą jai teko pirkti. Siekdamas išlaikyti vokiečių pinigus šalyje, Frederikas Didysis uždraudė kavą skrudinti privačiai. Buvo net samdomi taip vadinti kavos uostytojai, kurie ieškodavo kavos kontrabandos uostuose ir stengėsi užuosti slapta verdamą kavą miestų gatvėse. Šis draudimas išliko iki pat karaliaus mirties 1786 m.

„Kavos paskalos“ ir „Gėlių kava“

Panaikinus kavos monopolį, prasidėjo tikroji šio gėrimo industrializacija, o jis pats tapo prieinamas vis platesniam gyventojų ratui. Pavyzdžiui, fabrikų darbininkai vietoj alaus gėrė kavą, siekdami išlikti budrūs ilgų pamainų metu. Taip pat, skirtingai nuo Anglijos ir Prancūzijos, vokiečių moterims niekas nedraudė lankytis kavinėse. Taip atsirado nacionalinis fenomenas Kaffeeklatsch (vok. kavos paskalos) – moterų vidudienio pašnekesiai prie puodelio kavos ir gabalėlio torto.

Kava ir tortas / 123rf.com nuotr.
Kava ir tortas / 123rf.com nuotr.

Vis dėlto, reiktų nepamiršti, kad net ir 19-to amžiaus pradžioje mažesnes pajamas gaunantys miestiečiai turėjo tenkintis pigiais pakaitalais, tokiais kaip kava iš salyklo ar cikorijų. Kai kurie, taupydami pupeles, pardavinėjo itin silpną kavą. Ji buvo pavadinta Blümchenkaffe (vok. gėlių kava) – tokia silpna kava, kad įpylus į puodelį, matydavosi ant jo dugno nupieštos gėlės.

Tačiau paskutinysis devyniolikto amžiaus dešimtmetis buvo didelių pokyčių metas. Aktyvi Vokietijos industrializacija ir supaprastinti muitai Brėmene leido suklestėti ekonomikai ir atsirasti tikrai viduriniajai klasei. Tai reiškė ir tai, kad anksčiau prabangos prekėmis buvusios kava, kakava ir arbata, dabar tapo prieinamos beveik visiems. Būtent tuo metu (1895 m.) jaunas, bet kavos versle jau patyręs, Johannas Jacobsas atidarė nuosavą kavos, arbatos ir sausainių parduotuvę.

J.Jacobso parduotuvės reklama / „Jacobs Douwe Egberts (JDE)“ nuotr.
J.Jacobso parduotuvės reklama / „Jacobs Douwe Egberts (JDE)“ nuotr.

Tačiau verslo pradžioje J.Jacobsas susidūrė su tradicinėmis prekybininko bėdomis – nepakankamu klientų srautu ir ribota erdve prekėms išdėstyti vitrinoje. Tačiau šioms problemoms Jacobsas rado netradicinį ir tuo metu labai progresyvų sprendimą – jis ėmėsi prekiauti kava, sukūręs jai unikalų prekės ženklą.

Pirmiausia „Jacobs“ užrašas atsirado ant sveriamos kavos maišelių. Šis sprendimas pasiteisino su kaupu, mat iš Domshofo gatvės, kur buvo įsikūrusi pirmoji parduotuvė, ne kartą teko kraustytis. Verslas augo taip greitai, kad vis pritrūkdavo vietos.

Kava kaip gerovės simbolis

Žinoma, pasauliniai karai ir dėl jų kilę ekonominiai nuosmukiai paveikė ir kavos rinką visame pasaulyje. Apie tarpukariu kilusią ekonominę krizę buvo pasakojamas populiarus anekdotas: vyras vieną po kito užsisakė du puodelius kavos už 5000 markių, tačiau gavo 14 000 markių sąskaitą – neva tarp dviejų užsakymų taip išaugo kaina.

Tačiau šiuo laikotarpiu didelį vaidmenį suvaidino anksčiau sukurti ekonominiai ryšiai tarp Brėmeno ir Jungtinių Valstijų. 1923-aisiais Brėmeno senatas pirmasis įvedė tvirtą valiutą, „Brėmeno dolerį“, kurio vertę lėmė Brėmeno indėliai Amerikos bankuose.

Bremeno uostas / 123rf.com nuotr.
Bremeno uostas / 123rf.com nuotr.

Tai padėjo Brėmeno kavos rinkai atsigauti, o 1926-aisiais Johanno įkurta naujoji „Joh. Jacobs & Co“ labai prisidėjo prie Brėmeno tapimo svarbiausiu Vokietijos kavos gamybos miestu. Netrukus šia kava jau buvo prekiaujama visoje Vokietijoje – ji buvo žinoma kaip „Kokybiška Jacobso kava iš Brėmeno“.

Antrojo pasaulinio karo metais Jacobsas, kaip ir daugelis kitų, patyrė daug nuostolių. Namas ir gamykla bombardavimų metu stipriai nukentėjo, tačiau verslas buvo kaip mat atkurtas. Atsigaunant ekonomikai šis gėrimas vėl tapo prieinamas visiems, tad svarbiausiu kriterijumi tapo kokybė. Jacobsui tik to ir tereikėjo. Jau tada „Jacobs“ buvo žinoma, kaip didžiausia ir moderniausia Europoje kavos manufaktūra, gaminanti itin kokybišką kavą.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Vokietijoje būtent kava tapo simboliu, reiškiančiu nepriteklių ir sunkumų pabaigą. Tad galbūt nieko keisto, kad šiandien net 9 iš 10 vokiečių kava mėgaujasi kasdien. Tuo tarpu tradicine tapusi Kaffee und Kuchen (vok. kava ir pyragas) pertraukėlė primena, jog kartais tiesiog reikia rasti laiko pasimėgauti gerais dalykais.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką