Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 9d. 11:49

„Vilkmergės“ ambasadorius rekomenduoja: Lietuvos kulinarinis paveldas jūsų namuose

Laurynas Slapšys
Beatos Zemskos nuotr. / Laurynas Slapšys

Lietuva yra turtinga savo unikaliais receptais ir gaminiais. Daugelis gali nustebti sužinoję, kad iki šiol turime nemažai amatininkų, puoselėjančių senovinius receptus. Laurynas Slapšys – „Vilkmergės“ ambasadorius, alaus ir maisto derinimo žinovas bei entuziastingas naujų skonių ir derinių ieškotojas. Laurynas įsitikinęs, kad gurmanišką skonį lavina ne tik regioniniai kulinarijos skirtumai, bet ir iš naujo atrasti tradiciniai patiekalai, kurie gaminami su meile ir laikantis tradicijų.

„Vilkmergės“ ambasadorius papasakos apie savo mėgstamus senus ir naujus atradimus - Žemaitijos pasididžiavimą – kastinį, tik Dzūkijoje kepamos bulvines bandas, primins apie tradicinį lietuvišką desertą - obuolių sūrį, Vilniuje ir Kaune atrastus tikrus naminius cepelinus ir papasakos apie „Vilkmergės“ aludarius, puoselėjančius senąsias aludarystės tradicijas.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuviškas gastropaveldas
Asmeninio arch. nuotr./Lietuviškas gastropaveldas

Dzūkiškos bandos – seniausias regiono patiekalas

Laurynas teigia, kad su Dzūkija jam labiausiai asocijuojasi bandos, o skaniausias kepa Rima ir Vytenis Bagdanavičiai, kurie save vadina miesčioniais iš Suvalkijos, prieš 29-erius metus nusipirkusiais sodybą Dzūkijoje. Verslininkų gyslelę turintys sutuoktiniai anksčiau užsiėmė mezgimu, vėliau turėjo parduotuvę ir alaus barą, o dabar jau 11 metų kepa dzūkiškas bandas.

Garsas apie dzūkišką patiekalą sklinda toli. Vytenis sako, kad jų sodybą per daugelį metų yra aplankę ne tik lietuviai, bet ir svečiai beveik iš viso pasaulio. Užsieniečiams dzūkiškos bandos atrodo labai egzotiškai, o lietuviai džiaugėsi galėdami paragauti tradicinio patiekalo.

V.Bagdanavičiaus močiutė kilusi iš Dzūkijos, pagal jos senovinį receptą ir kepa bandas: „Nenaudojame jokių šiuolaikinių ingredientų“.

Dzūkai nuo seno buvo biedni, neturėjo pinigų metalinėms skardoms, tai ir sugalvojo kepti bandas ant kopūsto lapų ir ližės.

Sutuoktiniai pasiskirsto darbus ir viskas eina kaip iš pypkės: Rima skuta bulves ir tarkuoja, Vytenis kūrena pečius ir pašauna bandas ant ližės. Vienam pečiui iškūrenti reikia 25 kg sausų beržinių malkų ir 2 valandų, o banda kepa pusę valandos.

Bandų kepėjai recepto paslaptyje nelaiko – viskas labai paprasta: tarkius reikia lengvai nuspausti, pasūdyti ir sukrėsti ant džiovinto kopūsto lapo. Iškepta banda suplėšoma į keturias dalis ir susluoksniuojama į molinę puodynę su padažu ir spirgučiais. Padažas – kepta liesa šoninė ir grietinė. Puodynė su bandomis vėl pašauna į pečių ir pakaitinama 10 min., kol pasigirsta padažo burbuliavimas.

Kadangi šiuo metu sodybos aplankyti galimybės nėra - V.Bagdanavičius sako, kad bandų galima išsikepti ir namuose orkaitėje, kopūsto lapais išklojus skardą. Be abejo, skonis bus kiek kitoks, bet priartėtumėte prie tradicinio lietuviško recepto.

Žemaitiškas kastinys: daro tai, ką moka geriausia

Žemaičiai gali didžiuoti daugeliu savo krašto patiekalų, o Lauryno favoritas – žemaitiškas kastinys.

Savo gaminamu kastiniu garsėjanti Sandra Riepšienė sako, kad tradiciškai žemaitiškas kastinys gaminamas iš grietinės ir gabalėlio sviesto, tačiau ji suka šiek tiek liesesnį gaminį. „Gaminu iš gabėlio sviesto ir rūgpienio arba riebaus kefyro be grietinės, kad būtų liesesnis, nes norisi sveikesnio produkto. Mes nenusižengiame tradicijoms, nes yra keli receptūrų variantai. Be to, sunku gauti tikros kaimiškos grietinės, o iš pirktos parduotuvėje ne visuomet pavyksta. Visi kiti ingredientai yra tradiciniai – druska, česnakai, kmynai, pipirai“, – teigia Sandra, gaminanti ne tik tradicinį, bet ir lengvesnį kastinį su petražolėmis, porais ir krapais.

Kastinį susukti ne taip lengva. Sėkmę lemia du dalykai – produktų kokybė ir gamybos technologija. Sandra pasakoja, kad didžiausia paslaptis – tinkama temperatūra: reikia pasiruošti du dubenėlius su karštu ir šaltu vandeniu, kad galėtumėte kastinį atvėsinti ar pašildyti. Jei perkaitinsite, kastinys bus sugadintas, bet išmesti nereikia, galėsite juo pagardinti troškinį ar sriubą. Jei kastinys bus per šaltas, grietinė susisuks į sviesto guzą.

Asmeninio arch. nuotr./Sandros Riepšienės kastinys
Asmeninio arch. nuotr./Sandros Riepšienės kastinys

„Man irgi ne iš karto pavyko, tačiau ištekėjusi turėjau gerą mokytoją – vyro močiutę. Mes net savo vestuvėms savo kastinį susukome. Nors esu gimusi Žemaitijoje, mano mama neruošė kastinio. Dabar pati kastinį jau gaminu daugiau kaip dešimt metų, turime tautinio paveldo sertifikatą“, – pasakoja S.Riepšienė.

S.Riepšienė organizuodavo kastinio gamybos ir degustacijos vakarus sodyboje „Angelų malūnas“, kol tai daryti buvo saugu. Tačiau amatininkė skatina nenusiminti ir pabandyti kastinį paruošti patiems, o jeigu nedrąsu bandyti patiems – tradicinio aukštaičių kastinio bei kitų lietuviškų gaminių galima užsisakyti iš amatininkės parduotuvės.

Už cepelinus dėkingas močiutei ir karantinui

Dar viena Lauryno rekomendacija – cepelinai, kurių receptas gimė Ukmergėje.

„Močiutės cepelinai“ prekinio ženklo ir „cepelinai.lt“ platformos įkūrėjas Igoris Jarmolenka su savo meistrų komanda ruošia tikrus naminius cepelinus.

I.Jarmolenka jau 25 metus sukasi kavinių versle, jo pagrindiniai patiekalai – picos, europietiškos virtuvės patiekalai, tačiau prieš metus darbų tempai sulėtėjo. Ieškodamas išeities, Igoris prisiminė, kad norėdamas paragauti lietuviškų patiekalų, nerasdavo tokių skanių cepelinų kaip jo močiutės iš Ukmergės. Nors tai vienas populiariausių lietuviškų patiekalų, ne visi moka jį pagaminti pagal senąsias tradicijas.

Asmeninio arch. nuotr./Igorio verdami cepelinai
Asmeninio arch. nuotr./Igorio verdami cepelinai

Igoris prisimena močiutės virtuvę: svarbu, kokias bulves parinkti cepelinams, kad jie nesuplyštų, kokią naudoti mėsą ir kt. „Supratau, kad receptas geras, bet darbo daug, tinka tik namų virtuvei. Tačiau kai atėjo karantinas, virėjams sumažėjo darbo krūvis, nutariau jiems perduoti šį receptą, kad gamintų iš tiesų skanius cepelinus“, – teigia Igoris.

Igoriui teko girdėti užsieniečių atsiliepimus, kad jiems nepatinka cepelinai – per kieti, sustoja skrandis nuo sunkaus maisto ir pan. „Taip negali būti – cepelinai turi būti natūralūs, minkšti ir skanūs. Viskas turi būti paruošta šviežiai. Teko girdėti, kad kiti pagamina didelius kiekius cepelinų ir užšaldo, kad gamyba vyktų greičiau. Taip prarandama kokybė, klientas gauna ne tokį patiekalą, koks turėtų būti. Žinoma, kai daug užsakymų, sunku suspėti, tačiau mes vadovaujamės senoviniu receptu. Reikia gaminti taip, kaip kiekviena šeimininkė darė savo šeimai. Reikia kantrybės, kad klientai būtų patenkinti ir vėl sugrįžtų. Ne kartą teko girdėti, kad net namuose nepavyksta tokių skanių pagaminti kaip mūsų cepelinai“, – pasakoja Igoris ir džiaugiasi nuolatiniais klientais.

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – nors ir skamba keistai, bet Igoris už sėkmę dėkingas karantinui, šią veiklą planuoja tęsti ir jam pasibaigus.

Vilniaus ir Kauno gyventojai turi galimybę išbandyti ir įvertinti pagal senovinį receptą gaminamus cepelinus užsisakydami jų į namus.

Gintarinio skaidrumo skanėstas – obuolių sūris

Desertui „Vilkmergės“ ambasadorius pasirinko senovinį lietuvišką skanėstą, kurį paruošė talentinga amatininkė iš Šiaulių.

Neringa Viliušienė jau 9-erius metus gamina obuolių sūrius, kurie primena vaikystėje ragautą močiutės skanėstą – ant pečiaus sienelės kabėdavusius sūrius. Mažam vaikui gabalėlis gintarinio skaidrumo saldumyno prilygo jaukiam ir šiltam malonumui.

Vėliau Neringa šį gaminį atgaivino visai atsitiktinai, pradėjo gaminti šeimai, vaišino draugus, bendradarbius. Sušlubavus sveikatai, N.Viliušienė negalėjo kasdien važiuoti į darbą ir nutarė įsirengti patalpas namuose, kad galėtų gaminti obuolių sūrius.

„Gamybos procesas yra ilgas, todėl šis produktas brangus. Tradiciniam obuolių sūriui labiausiai tinka antaninių rūšis. Rudeniniai desertiniai obuoliai turi mažiau rūgšties, o ji suteikia malonesnį skonį. Obuolius pjaustau rankomis, bandžiau naudoti pjaustyklę, tačiau gaminys įgauna kitokį skonį, praranda permatomą, gintarinį atspalvį“, – pasakoja N.Viliušienė.

Asmeninio arch. nuotr./Neringos Viliušienės gaminamas obuolių sūris
Asmeninio arch. nuotr./Neringos Viliušienės gaminamas obuolių sūris

Supjaustyti obuoliai užpilami cukrumi ir laikomi parą laiko. Susidaręs skystis nupilamas ir verdama ant stiprios ugnies, į jį sukrečiami obuoliai ir nuolat maišant verdama apie porą valandų. Gauta masė sukrečiama į sūrmaišius ir paslegiama, o po poros dienų kabinama šiltai ir džiovinama.

Pasak N.Viliušienės, obuolių sūris labiau žinomas pietryčių Lietuvoje, o vakarinėje dalyje ne toks populiarus. Daugiausia N.Viliušienė parduoda obuolių sūrių prieš Kalėdas mugėse, galima užsisakyti ir tiesiai iš gamintojos el.parduotuvės.

Atgaivino senąsias aludarystės tradicijas

Ukmergė jau XVIII a. garsėjo aludarystės tradicijomis, kurias atgaivino „Vilkmergės“ meistrai, alų gaminantys nedidelėmis partijomis kaip ir senieji amatininkai. Jų kūriniai – tai sodraus ir gurmaniško skonio alus.

„Vilkmergės“ aludariai laikosi garbės kodekso taisyklių: naudoja tik aukščiausios kokybės žaliavas ir ypatinga dėmesį skiria savo produktų kokybei. Atsirinkus tai, kas geriausia, verdamas alus pasižymi turtingu, ryškiu skoniu ir sodriu aromatu. Vilkmergės aludarių kūriniai pelnė ne vieną prestižinį vietinį ir tarptautinį apdovanojimą. – pasakoja Laurynas.

Beatos Zemskos nuotr./Laurynas Slapšys
Beatos Zemskos nuotr./Laurynas Slapšys

„Vilkmergės“ aludariai, puoselėdami senąsias tradicijas ilgą laiką gamino tik elio tipo alų. Tačiau nenorėdami atsilikti nuo pasaulio tendencijų, pernai pristatė nealkoholinį, lengvo bei gaivaus skonio nealkoholinį Vilkmergės „Premium“ lagerą. „Šis nealkoholinis alus pasižymi kruopščiai atrinkto salyklo ir apynių aromatu, sodriu skoniu, yra itin gaivinantis nealkoholinis alus, kuriuo galite mėgautis bet kada, savęs nevaržydami. Vilkmergės „Premium“ nealkoholinis yra puikus daugelio tradicinių ir modernių patiekalų kompanionas – šio nealkoholinio alaus švelnus aromatas, tvirtas kūnas ir išraiškingas skonis puikiai tiks prie paukštienos, įvairių sūrių ir gaivių salotų“, – maisto derinimo rekomendacijomis dalinasi „Vilkmergės“ ambasadorius.

Džiugu, kad priartėti prie kulinarinio paveldo ir su juo susipažinti galime net neišeidami iš savo namų, - sako Laurynas.

Nenustokite ieškoti ir atraskite naujų skonių ir produktų, gimusių mūsų krašto talentingų amatininkų rankose.

Skanaus!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką