Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išbandyta: apie kavos ruošimą kavinėje, kuriam magistro diplomo neužtenka

Išbandyta: darbas kavinėje
Strelkabelka nuotr. / Išbandyta: darbas kavinėje
Šaltinis: 15min
0
A A

Studentavimo laikais esu praleidusi vieną etapą – neteko dirbti studentams įprastoje aptarnavimo sferoje, nes nuo pat pirmo kurso rasdavosi darbų pagal specialybę. Išsivadavusi iš darbo biure rutinos, nuolat sėdėdavau su kompiuteriu vienoje kavinėje prie Vilniaus Rotušės, kur rinkdavosi nuolatinis – kaip aš sakydavau – „bedarbių“ būrelis.

Daugiau 15min Maistas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kai žmonės pasakoja apie užsienietiškas kavines, kuriose renkasi nuolatiniai lankytojai, nevengiantys paplepėti su baristomis ir kitais lankytojais, aš sakau, kad ten ir buvo kaip tik tokia vieta. Jau tada galvojau, kad visai norėčiau padirbėti bariste.

Kai mano name atsidarė Elska coffee nudžiugau, kad galėsiu ateiti vos ne su šlepetėmis, ir pradėjau lankytis kone kasdien bei bendrauti su darbuotojais, kurie pasirodė ne mažiau komunikabilūs. Vėl kažkas patraukė už liežuvio, kad visai padirbėčiau bariste – tai ir prisišnekėjau, šefas Donatas pasiūlė – „tai ok, ateik pirmadienį, pasimokysi“. „Wait a min, – nuščiuvau, – juk aš čia tik teoriškai svarsčiau... – bet tuo pačiu metu vidinis balsas replikavo, – taigi svajojau pabandyt, kur ir kada pasitaikys geresnė proga?“

Aišku, nesijaučiau labai drąsiai, nes mano santykiai su kava paprasti – pradėjau nuo latės su cukrumi, jau nebeveikianti kavinė „No sugar“ išmokė gerti be cukraus, po to perėjau prie sojų pieno, tada įvedė eurą, ir vienoje tinklinėje kavinėje už tokią latę ėmė lupti 3.30 euro (1 Eur už soją atšaukė vėliau), tada spjoviau ir ėmiau gerti americano be cukraus, desertui kartais kapučino su įprastu pienu. Kadangi eidavau ne tiek kavos, kiek pasėdėti su kompiuteriu ne namų aplinkoj, man norėdavosi didesnio kiekio gėrimo.

Strelkabelka nuotr. /Kavinė
Strelkabelka nuotr. /Kavinė

Be to, mėgdavau keisti vietas – ne paslaptis, kai kuriose iš jų net ir mano neišlavintam gomuriui americano atrodė kaip visiškos nuoplovos, t.y. išgręžta mazgotė, su kuria valytas kava aplaistytas stalas. O kitose – puodelis man gerokai per mažas ir baristė dar paklausia, ar noriu rūgštesnės, ar kartesnės kavos – aš ir dabar nesugebėčiau pasakyti, kuri man labiau patinka.

Taigi, nors niekad nebuvau caramel machiato girl, mano žinios apie kavą menkos – žinau, kad braziliška turi mažiau rūgštumo, todėl tinka su pienu, kad flat white yra su karštu pienu bet be putos, o latėje pieno su puta dvigubai daugiau nei kapučine. Dar esu porą kartų gėrusi cold brew ir Chemex inde paruoštos kavos, bet nuo pastarojo kofeino koncentracijos man kone pradeda kratytis rankos.

Nors pirmus kelis kartus mane ištinka pradedančiojo sėkmė, tačiau kuo labiau stengiuosi kontroliuoti procesą, tuo prastesnis rezultatas.

Kaip sako Donatas, „be visų dalykų, kuriuos baristas turi žinoti, reikia mokėti pagaminti tobulą pieno putą“. Jis tvirtina, kad tai daryti stabiliai išmokstama po 3–6 mėn. Bet juk atrodo, kas čia tokio? Ogi tai, kad netinkamai plakant, vietoj tankios putos blizgiu paviršiumi gaunasi burbulinis fairy. Brokas – pilam lauk. Darant putą, svarbiausia ąsotėlio laikymo kampas ir garo purkštuko skleidžiamas garsas. Nors pirmus kelis kartus mane ištinka pradedančiojo sėkmė, tačiau kuo labiau stengiuosi kontroliuoti procesą, tuo prastesnis rezultatas. Kartais ir purslais aptaškytas veidas, nekalbant apie aparatą.

Strelkabelka nuotr. /Kavos aparatas
Strelkabelka nuotr. /Kavos aparatas

Pradedu juokauti, kad kai tik prisiliečiu prie аparato, jis žviegia, kaip skerdžiamas. Beje, bendraujam lietuvių-anglų-rusų kalbų mišiniu, nes kartu baristės darbo mokosi mergina iš Baltarusijos – kaip vėliau pasirodė, labai talentinga, nes tai, ką kiti įvaldo per 3 mėn., jai gerai pavyksta jau 3-ią dieną.

Pirmą dieną vėjais paleidžiam turbūt beveik 10 litrų pieno ir kuo toliau, tuo man išeina blogiau. Antrą dieną nematau jokio proveržio. Ir tai proga prisiminti, kad ne kartą kavinėse gavau gerti fairy ir net nesupratau, kad taip neturi būti. Reikalai pasitaiso tik trečią dieną – kartais puta išeina tokia, kaip reikia, tačiau iki stabilumo dar toli.

Pradžioje apie kiekvieną sudedamąją veiksmo dalį turi galvoti, kol neįaugs į galvą tarsi automatinė programa: įsipili reikiamą kiekį pieno (dirbti be atliekų irgi meistriškumas), sumali kavą (pasirenki malūną su tinkama rūšimi), kiekį ir rupumą taip pat reikia reguliuoti, bet tai daro labiau patyrę, suspausti irgi negali bet kaip, nekalbant apie tai, kad negali ilgai laikyti įstatyto portafiltro (naujas man žodis) su kava aparate, nes ji dega.

Strelkabelka nuotr. /Kavinėje paruošta kava
Strelkabelka nuotr. /Kavinėje paruošta kava

Nuleidi vandenį, įstatai portafiltrą, paimi puodelius, patikrini, ar tikrai švarūs, pastatai, kartais reikia pagauti srovę, kad neapsitaškytų, nuleidi garą, kad nebūtų vandens likučių, atsuki patogiu kampu purkštuvą, įleidi tinkamu kampu į pieną, atsuki garą, keiti purkštuvo padėtį taip, kad „pienas suktųsi ir girdėtum malonius putinimo garsus“, kita ranka „seki“ temperatūrą, kad pienas pernelyg neužkaistų – kai jau gana, stengiesi nesujudindama ąsotėlio užsukti garą, trinkteli ąsotėliu į darbastalį, kad „panaikintum nepiktus paviršinius burbuliukus“, nuvalai ir nusuki purkštuvą, nuleidi garą su pieno likučiais, suki pieną ąsotėly ir tik tada pili į kavą. Štai toks tas procesas.

Atskira kalba yra latte art: nors prisiekusiam kavinių lankytojui gali pasirodyti, kad ta širdutė tai visai easy-peasy. Tai turiu pasakyti, kad net klasikinio kapučino padanga, t.y. tamsus kavos apskritimas apie pieno putą, pavyksta ne iš karto, o tik atkalus ranką. Apskritai tas procesas reikalauja įgūdžių – taigi juokauju, kad baristo amato įvaldymui magistro laipsnio neužtenka.

Beje, labai džiugina galimybė vasarą darbus pradėti ankstų rytą – „Elska coffee“ atsidaro 7 val. Pirmiausia nešame ir valome lauko baldus, tada visus vidaus paviršius valome su spiritiniu purškalu. Iš kepyklos atveža visokius saldumynus ir kruasanus (vakarykščius išimame, naujus išdėliojame), granolą su jogurtu ir chia pudingą su uogomis gaminame vietoje. Prieš pietus atveža sumuštinius ir salotas.

Strelkabelka nuotr. /„Chia“ pudingas
Strelkabelka nuotr. /„Chia“ pudingas

Per pietus vyksta antplūdis ir susiformuoja šiokia tokia eilė, taigi vienas gamina kavas, kitas „muša“ į kasą. Kyla šiokia tokia įtampėlė, kad žmonėms reikia laukti, kad ne visi užsakymai greitai pasidaro, ypač jei užsako kažką iš brew baro (pvz., kavos be kofeino arba paruoštos su aeoropressu ar chemex), o tu, žmogus, dar nemoki ir negali padėti su paprastom kavom.

Visą dieną „tarnauju bliūdneše“ – nurinkinėjame indus, krauname ir iškrauname indaplovę, tikriname, ar išsiplovė, papildomai blizginame, dėliojame į vietas.

Trečią dieną su kolega pereiname per visus baro gėrimus ir bandau įsiminti, ką kaip reikia daryti. Nors pirmą ir antrą dieną darbe prabuvau 10–12 val., laisvo laiko nebuvo – visą laiką kažką darai, jei nėra klientų – treniruojiesi su aparatu. Trečia diena buvo lietinga – klientų mažiau, taigi buvo laiko net žvilgtelėti į kompą.

Baristės darbas mane traukia, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis, tačiau, kai tau nebe 20, nebesitiki, kad batareikos ilgai laikys.

Apibendrinus, buvo smagu, nes teko ir mokytis naujų dalykų, ir dirbti ypatingų įgūdžių nereikalaujančius darbus. Tačiau beveik neliko nei laiko, nei jėgų asmeniniams dalykams. Baristės darbas mane traukia, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis, tačiau, kai tau nebe 20, nebesitiki, kad batareikos ilgai laikys; kita vertus, norisi dalį dienos skirti kūrybiniams darbams, kitiems būreliams ir sportui, nekalbant apie santykius.

Mano idealus variantas būtų 4 val. per dieną „formai palaikyti“ ir be savaitgalių, tačiau pašnekėjus su šefu (kuris – tikrai yra beprotiškai fantastiškas, nes, nepaisant nuovargio ir mūsų klaidų, nė karto nesusierzino ir turi puikų humoro jausmą) paaiškėjo, kad standartiškai kasdien reiktų dirbti 10 val. su valandos pertrauka, kuri, aišku, negali būti per pietų piką. Laisvadienis būtų kas kelias darbo dienas, taigi, tektų dirbti ir savaitgaliais. Apsvarsčiusi supratau, kad nors ir labai noriu, gyventi tokiu grafiku ir atsiduoti šitam reikalui 100% negaliu.

Strelkabelka nuotr. /Vaizdas pro kavinės langą
Strelkabelka nuotr. /Vaizdas pro kavinės langą

Pirmadienio rytą turėjau susitikimų ir gėriau kavos poroje kavinių. Pirmoje stebėjau, kaip sklandžiai dirba „kolegos“ – rezultatas puikus. Antroje vietoje kava baisi, karti – kaip galėjau ją anksčiau gerti ir dar už tai mokėti? Po jos burnoj skonis tarsi peleninėj – čia jie turėtų primokėti, kad tokią gerčiau.

Taigi, grįžau į klientės pareigas, nors vis tiek knieti pagelbėti. Galėčiau gailėtis, kad tokių kavinių nebuvo mano studentavimo metais, bet iš tiesų tuomet tikrai nebūčiau dirbusi tokio darbo – mokslai ir profesiniai pasiekimai tuomet man buvo visiškas prioritetas. O dabar iš tiesų toks laikas, kai norisi dirbti dėl malonumo, lengvai ir žaismingai. Su pridėtine verte, kurią duoda patirtis bei polinkis veikti out-of-the-box. Gal net kažkokioje naujoje keistoje srityje. Pavyzdžiui, pašte, kaip Bukowskis. Arba oro linijose. Arba nekilnojamojo turto agentūroje. Arba velniai žino kur.

Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų bei kitų dalykų apžvalgas. Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose: Facebook ir Instagram

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Pienas Kava
Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką