„Mes buvome pirmieji Lietuvoje iš tokio tipo maisto turgų. Stengiamės pasiūlyti kuo didesnę įvairovę, tad šiuo metu turime daugiausia maisto gamintojų. Mūsų išskirtinumas – natūralus ir ypatingai kokybiškas maistas, mat čia įsikūrę maži verslai ir ūkiai viską gamina patys. O tą kokybę labai vertina mūsų pirkėjai“,- sako „Uptown Bazaar“ Finansų ir plėtros direktorė Kristina Lesevičienė.
Draugiškai susiglaudusiose užeigėlėse čirška kepsniai ir pati įvairiausia šviežia žuvis, rūkomi viščiukai, kemšamos vokiškos dešrelės, skrunda kibinai ir krosnyse kyla picos, keptuvėse pūpso dailūs olandiški blyneliai. Egzotikos mėgėjai gali paragauti japoniškos virtuvės ir žvėrienos patiekalų, meksikietiškų takų ir paskanauti austrių.
Kiek gi kainuoja šie skanėstai, ar kainos nekanda atėjusiam papietauti ar pavakarieniauti su šeima valgytojui? Pasak K.Lesevičienės, yra ir pigesnių, ir brangesnių produktų, tačiau, palyginus su centru, kainos yra tikrai žmoniškos: už 5 eurus dienos pietums galite gauti netgi aštuonkojį su sriuba.
„Įvairovė yra tikrai didžiulė, nes mūsų tikslas - kad čia būtų skanu ir patogu ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Todėl kviečiame ne tik papietauti, bet ir atvykti su šeimomis vėlyvų pusryčių ar vakarienės. Esame įrengę vaikų kambarį, kad jie nenuobodžiautų, savaitgaliais jiems samdome animatorius. O tėvai tuo tarpu gali mėgautis maistu ir bendravimu. Pastebime, kad šeimos jau turi tradicijas čia susirinkti“,- džiaugėsi pašnekovė.
Pietūs kaip pas mamą
Iš paties kavinių zonos krašto sklinda naminio maisto kvapai. Čia įsikūrusio „Smoko“ direktorė Virginija Malakienė šypsosi: „Klientai sako apie mūsų dienos pietus – kaip pas mamą ar močiutę“. Ir juos žavi ne tik tai, kad pietūs čia suprantami kaip lėkštė karštos sriubos ir antrojo patiekalo, bet ir tai, kad maistas labai primena tą, prie kurio esame įpratę namuose.
„Mūsų kryptis yra patiekalai su mėsa – dešrelės, šoninė, šonkauliukai, viščiukai. Viską darome natūraliu būdu ir patys – nuo natūralaus sūdymo, patys verdame sūrymus, turime savo rūkyklą, vietoje rūkiname, patys kemšame dešreles, jos be jokių sintetinių priedų. Tai natūralus naminis maistas – mėsa, prieskoniai ir nieko daugiau“,- neslepia V.Malakienė.
Populiariausias patiekalas, anot pašnekovės, yra šnicelis - žmonės jį mėgsta ir ateina dar ir dar. Dienos pietūs čia kainuoja 5 eurus, prabangesnis ir didesnis mėsos patiekalas rimtam vyrui - iki 10 eurų.
„Smokas“ – šeimos verslas, tad Virginijos vyras - virtuvės šefas, kuris yra profesionalus mėsos technologas, prieš šventes klientus stengiasi nustebinti naujienomis ir šventiškesniais patiekalais. Šiemet šventiniam stalui buvo pasiūlyti spanguolių uogiene glazūruoti ančiukai ir dideli prabangūs vyniotiniai. Savaitgaliais norinčių sočiai pavalgyti čia taip pat laukia siurprizai ir specialūs pasiūlymai, pavyzdžiui, karkutė su troškintais kopūstais.
Pageidausite rajos sparnų ar smėlinio ryklio?
„Geriausias būdas susipažinti su žuvimi – ją ragauti“,- įsitikinęs „Žuvainės“ direktorius ir šefas Adomas Kliukas. Visą produkciją jis vežasi iš Italijos arba Ispanijos, tad čia galima paragauti dar niekada nematytų žuvų, kurių vitrinoje kartais guli iki dvidešimties rūšių.
Pašnekovas neslepia, kad kol kas jis užsiiminėja edukacine veikla ir šviečia visuomenę bei veda žuvies pažinimo keliu. Pasak jo, Lietuvoje labai trūksta žuvies valgymo kultūros, tad jo tikslas buvo praplėsti žmonių akiratį ir supažindinti su naujomis žuvies rūšimis bei jos ruošimo galimybėmis.
„Labiausiai žmonės mėgsta midijas, Londone įprastus fish&chips. Nemažai susidomėjimo sulaukia aštuonkojis, gaminamas pagal ispanišką receptą ir sevičė – žalia žuvis su daug prieskonių. Bet tai renkasi žmonės, kurie tai jau yra kažkada ragavę. Turime dienos pietus ir kažkokį išskirtinį patiekalą. Tokiu būdu apskritai bandau supažindinti žmones su žuvimi, nes siūlau labai įvairią – rajos sparnus, smėlinį ryklį. Tai, kas iš tikrųjų negirdėta ir niekada neragauta“,- vardija A.Kliukas ir prisipažįsta, kad receptus kurti yra jo hobis.
Pašnekovas paneigia mitą, kad žuvį paruošti labai sudėtinga. Anot jo, tai kaip tik vienas paprasčiausių produktų, kuriam nereikia labai daug prieskonių. „Štai jūros ešerys ir otas – dvi skirtingos ir savitos žuvys, o jų paruošimui užtenka druskos ir pipirų. Kitas dalykas yra produkto šviežumas. Niekada skaniai nesigaus, jei naudosite ne šviežią žuvį. Mėsai tai mažiau svarbu – uždėjai daugiau prieskonių, kurie užgožė skonį, o žuvies nelabai nuslėpsi, nes ji tiesiog turės blogą kvapą“,- dalinasi patirtimi šefas.
Kibinus kepa moteris, savo skanėstais vaišinusi patį popiežių
„Kepti buvo labai sena mano svajonė“,- sako kibinus meistriškai raitanti Loreta Krivickienė, prieš metus sukūrusi savo verslą ir kepyklėlėje „Geras kibinas“ kepanti daugybę rūšių šių pyragėlių.
Universitetinį ekonomistės išsilavinimą turinti moteris prisipažįsta nesanti nei konditerė, nei kulinarė, tačiau gyvenime vis susidurianti su skanėstų kepimu. 1990-ais metais pašnekovė kepė šakočius ir buvo pakviesta atstovauti Lietuvai Italijoje vykstančioje parodoje. Kadangi tai buvo priešvelykinis laikotarpis, kepti teko ir velykines bobas, o kepiniai pakliuvo ir ant tuometinio popiežiaus Pauliaus II stalo.
„Visą gyvenimą lydi toks šešėlis, pomėgis, nesigailiu tai pasirinkusi, nes gamindama medituoju, net nematau, kas aplinkui vyksta“,- sako moteris.
Tiesa, prieš pradedant verslą teko išlieti daug prakaito, kol sukūrė ir ištobulino savo tešlos receptą. Neslepia – eksperimentiniais triušiais buvo visa giminė, mat atrasti viduriuką, kuris tiktų visiems, būtų visiems skanu, nėra paprasta. Ir dabar, priimdama užsakymus, labai delikačiai stengiasi prieiti prie kliento: teiraujasi, koks jo skonis, kaip mėgsta, kas valgys. Mat, pasirodo, labai daug žmonių netoleruoja svogūnų, tad teko pasukti galvą, kuo juos pakeisti, kad mėsytė išliktų sultinga. Šį vaidmenį L.Krivickienė patikėjo kopūstams ir dabar kibinai be svogūnų yra vieni populiariausių.
Žinoma, skonis labai priklauso nuo to, kad produktai naudojami tik labai kokybiški ir švieži. „Nešaldome nei tešlos, nei įdaro: ryte viską pasiruošiame, dedame į šaldytuvą ir kepame ištisai nuo ryto iki vakaro. Tešlą gaminame sviestinę, jai nenaudojame nei cukraus, nei druskos, o įdarus darome labai įvairius – kiaulienos, jautienos, ėrienos, kalakutienos, vištienos, įdarus be svogūnų, su daržovėmis, varške. Yra ir saldžių: tai jau kaip pyragėliai su obuoliukais ir džiovintais vaisiais, bananais ir kakava, aguonomis, slyvomis, apelsinais, greipfrutų sultimis“,- vardija pašnekovė.
Takai iš Teksaso užkabina
Už „Donde Taqueria“ prekystalio stovinti Teksase, JAV gimusi Lindrė Šilėnas – Pudžiuvelienė jau dešimtmetį gyvena Lietuvoje ir kelerius metus lietuvius vaišina savo vaikystės maistu – takais. „Aš nuolat valgiau tą maistą ir atvykusi į Lietuvą labai jo pasiilgau. Tad pradėjau pati juos gaminti“,- šypsosi moteris. Lindrė takus sako daranti pagal Teksaso maisto tradicijas: vietoje kukurūzinių takų naudojanti kvietines tortilijas ir artimesnius Teksasui prieskonius.
„Kaip lietuviams šis maistas? Yra žmonių, kurie jo nesupranta, jiems nedrąsu, tai ateina ir tik pasižiūri, o kiti užsikabina nuo pirmo karto. Turime klientų, kurie ateina kas antrą dieną“,- sako pašnekovė. Prieš keletą metų su maisto vagonėliu takus pradėjusi Naujamiesčio gyventojams siūlyti moteris prisipažįsta labai palaikanti šio rajono plėtrą ir augimą, tad labai džiaugiasi galinti prie to prisidėti.
Kąsnio dydžio blyneliai – smaližių džiaugsmui
Paskui svaiginančiai saldų kvapą einanti nosis atveda prie „Holl & pancakes“: čia keptuvėje pasipūtę skrunda kąsnio dydžio blyneliai. Iškepę vorele surikiuojami į popierinį „lovelį“, apdedami sviestu, apibarstomi cukraus pudra ir apliejami uogiene.
Pakalbinus skanėstus kepančią moterį paaiškėja, kad tai olandiški blyneliai, kurie vadinasi Poffertjes blyneliai.
„Patys olandai juos valgo su daug sviesto ir cukraus pudros. Mes dar pagardiname su šviežiai trintomis braškėmis, mėlynių uogiene, truputį įdedam daugiau saldėsio, kondensuoto pieno. Tad vaikai - ištikimiausi mūsų klientai“,- kepinukus vartydama pasakoja užeigėlės vadovė Karolina Jablonskytė.
Moters teigimu, blyneliai kepami pagal olandišką receptą, o visi produktai atkeliauja taip pat iš vėjo malūnų šalies: „Norisi, kad turėtume būtent taip, kaip jie turi. Ir tie blyneliai turi kažkokią trauką, nes žmonės grįžta“,- svarsto pašnekovė. Atsisakius pasivaišinti, nusikvatoja: „Svarbu ne ką valgai, o kaip. Sako, kad jei valgai su šypsena, visi saldėsiai nueina ten, kur reikia“.
Mažesnė miniatiūrinių blynukų porcija kainuoja tris eurus, didesnė – penkis. Tiesa, šalia išsitiesusi ir didesnė keptuvė, kurioje, anot K.Jablonskytės, kepama naujiena - didelis olandiškas blynas, kuris gali būti ne tik saldus, bet ir sotesnis, su kelių sūrių, šoninės ar daržovių įdaru. Jo kaina – 4,5 euro.
Geriausi Benedikto kiaušiniai mieste
Prie „Kavos eros“ išsirikiavusi eilė niekaip neleidžia pakalbinti šio pusryčių restorano šefo. Pagaliau minutei atitrūkusio direktoriaus Laimono Bečalio teiraujamės, ką čia tokio duoda, kad eilė kaip sovietmečiu prie dešros. „Turime skaniausius mieste Benedikto kiaušinius. Per savaitę čia jų suvalgoma apie 1500“,- sako suplukęs pašnekovas.
Paklaustas, kuo ypatingas šis receptas, L.Bečalis sako dviračio neišradinėjantis. „Turime savo ypatingai atidirbtą variantą, kurį tiesiog visi mėgsta. Bandelė, sviestas, špinatai, pasirinktinai lašiša, kiauliena arba šoninė, kiaušinis, virtas ne lukšte ir hollandaise padažas. Tačiau mūsų meniu gerokai platesnis: turime ir kiaušinienių, ir omletų, ir karštų sumuštinių, ir avižinės košės, kruasanų“,- vardija vyras.
Prieš pusketvirtų metų atsidaręs restoranas nuo ryto iki vakaro siūlo tą patį meniu ir turi daugybę gerbėjų. „Kodėl būtent pusryčių meniu? Todėl, kad to dar nebuvo, kai pradėjome vystyti tą idėją. Buvome, ko gero, vieninteliai, kurie pradeda darbą nuo 7.30. Sėkmę netruko pastebėti ir konkurentai –atsirado ir daug jo restorano kopijų. Vadinasi, kažką gerai darom, jeigu mus kopijuoja,- šypsosi L.Bečalis. - Nesame kažkuom labai ypatingi, bet žmonės apie mus gerai šneka, tad stengiamės tos kartelės žemiau nenuleisti, labai kreipiame dėmesį į maisto kokybę ir aptarnavimą“,- svarbiausią kriterijų pabrėžia pašnekovas.
„Kavos era“ – taip pat šeimos verslas. Čia L.Bečalis sukasi su savo seserimi ir jos vyru. Buvę panevėžiečiai, pavalgę emigrantų duonos, sugrįžo į Lietuvą ir nusprendė išbandyti jėgas, įkurdami verslą Vilniuje. „Buvo šiek tiek nerimo, bet tikėjom savimi ir tas noras būti namuose nugalėjo. Rizikavom ir esam patenkinti“,- šypsosi pašnekovas.
Laikas picai: ne itališka, bet ne prastesnė
Kokia turi būti gera pica? Galima ginčytis, tačiau vis tiek pasirodys, kad vieniems patinka minkštas ir pasipūtęs padas, kitiems – storas pagrindas, o tretiems – kuo daugiau įdaro ir sūrio. Picerijos „Time4pizza“ įkūrėjas Egidijus Lapinskas su sūnumi tikina atradęs savo receptą.
„Mes nesimokėme pas jokį italą, o patys atradome tai, ko norime: su sūnum mėnesį minkėm tešlas ir sukūrėm savo picą. Mūsų pica nėra nei plonapadė nei storapadė, ji yra toks „miksas“, bet ji nėra itališka pica, todėl sakome, kad tai yra mūsų pica. Man picoje svarbiausia yra padas ir kokybiški ingredientai. Mes viską kuriam patys, stengiamės nenaudoti jokių pagamintų iš anksto produktų – nuo padažų iki dekoracijų ir papuošimų. Mūsų gaminimo būdai yra tokie, kad stengiamės žmogui pateikti tik aukščiausios kokybės produktą“,- savo išskirtinumą pabrėžia šios srities verslo sėkmę perpratęs E.Lapinskas – jam su bendrasavininkiu A.Darasevičiumi priklauso restoranai „Time“, Somm“, „Dine“, „Rise“.
Anot pašnekovo, valgytojai mėgsta visas jų kepamas picas, o ypač – pagardintą triumais. Išskirtinė produktų kokybė kalba pati už save, mat dauguma jų atvežama tiesiai iš Italijos. „Jeigu tai pica su saliamiu, pepperoni ar tikru kumpiu, tai viskas yra atsivežama iš Italijos, nežiūrint į tai, kad būtų kuo pigiau, o žiūrint į kokybę. O jeigu darome picą su rūkyta vištiena, tai tą vištieną marinuojame ir rūkiname patys“,- virtuvės subtilybes atskleidžia picerijos vadovas.
Pasiteiravus, ar itališkų produktų kainos nekanda valgytojams, E.Lapinskas neslepia: „Kanda labiau mane, negu žmones, kurie perka. Nes palyginus kokybišką picą bet kurioje kitoje geroje picerijoje, mes esame mažų mažiausiai dviem eurais pigesni. Pas mus nėra nei vienos picos, kuri siektų 9 eurus, o mieste tam tikrose gerose vietose pica kainuoja ir 14 eurų. Todėl sakyčiau, kad mūsų kainos yra adekvačios ir labai sąžiningos, nes man pica už 14 eurų yra visiškai nenormalu“.
Šviežios japoniškos improvizacijos
Japonija neįsivaizduojama be ryžių ir žuvies, o šių produktų derinį skambiu pavadinimu donburi siūlo restoranas ne mažiau intriguojančiu pavadinimu „Kaskasake“. Tiesa, donburi gali būti ir su mėsa, pagardintas daržovėmis ir japonišku padažu. Šio restorano savininkas – taip pat Egidijus Lapinskas, jį įkūręs su restorane „Rise“ dirbusiu virėju.
„Mes nesakome, kad esame visiški japonai. Tai yra japoniška vieta, kuri yra mūsų improvizacija. Visus ingredientus stengiamės naudoti tik labai kokybiškus ir be jokių pridėtinių skonių. Ir jeigu kažkas verdasi Lietuvoje Teriyaki, tai mes tikrai tą darome, nes tai yra tiesiog smagu. Kaip ir viskas, ką darome, stengiamės daryti maksimaliai gerai“,- pagrindinį savo darbo principą atskleidžia E.Lapinskas. Anot jo, didelė dalis sėkmės priklauso nuo naudojamų produktų šviežumo, o tai stengiamasi užtikrinti maksimaliai.
Smaližių rojus
Šiltos, minkštos, pasipūtusios ir lengvos kaip debesėliai – tokios spurgos dažniausiai lydi mūsų vaikystės prisiminimus. Kur tokių gauti dabar? „Uptown bazaar“ įsikūrusi „Čiūrerija“ – spurgų karalystė, kurioje ant vieno prekystalio kasdien rungiasi lietuviškos varškės ir pailgos ispaniškos spurgos – čiūros. Iš čia ir tas keistas pavadinimas.
Spurginės savininkas Povilas Stonkus, paklaustas, iš kur kilo idėja sukurti tokią smaližių vietą, sako prieš keletą metų tiesiog pastebėjęs nišą.
„Ta mintis kilo tada, kai supratome, kad Lietuvoje nėra specializuoto spurgų baro ar kepyklos, kur būtų kepamos ispaniškos spurgos. Dažniausiai jas pavieniai kepdavo kažkur restoranuose. Pamanėme, kad šalia ispaniškų spurgų puikiai tiktų ir lietuviškos. Tas spurgas patys maišome ir kepame. Pakeitėme ir šiek tiek ištobulinom receptūrą, kol išgavome rezultatą tokį, koks yra dabar“,- dalinasi P.Stonkus.
„Čiūrerijos“ darbo principas toks pat, kaip ir kitų „Uptown Bazaar“ turguje įsikūrusių barų ir restoranėlių – naudoti kokybiškus ir kuo natūralesnius produktus. Pašnekovas juokiasi, kad dabar plinta tinginių mada – tešlai naudoti gatavų miltelių mišinį, tačiau iš jo kokybiško produkto tikėtis nevertėtų.
„Lietuviškoms spurgoms naudojame labai daug varškės ir japoniškus panko džiūvėsėlius. Naudojame kuo natūralesnius produktus, kaip ir čiūroms – natūralų sviestą. Mūsų darbo laikas yra nuo 11 iki 6-7 vakaro, tai į darbo pabaigą spurgų nebelieka. Prekiaujame tik tą pačią dieną ryte iškeptomis spurgomis ir jas rekomenduojame valgyti iš karto, nes be sintetinių priedų iškeptų spurgų skonis paskui prastėja,- neslepia „Čiūrerijos“ vadovas. - Varškės spurgose naudojame pačių pagamintus įdarus – karamelės, citrinų ir bruknių. Dar patobulinome spurgas glazūruodami jas belgišku baltu arba juodu šokoladu“.
Kas laimi šioje saldžioje dvikovoje – ispaniškos ar lietuviškos spurgos? Anot pašnekovo, dėl pirmosios pozicijos jos nuolat kovoja, nes ir vienos, ir kitos turi pakankamai daug gerbėjų.
Didelis kąsnis palaimos
Kai pilvas groja maršą, greitoji pagalba yra burgeris, o tikri meistrai jį taip ištobulino, kad šis jau seniai nebeprimena savo tolimojo giminaičio sumuštinio. Šviežutėlė speciali sviestinė bandelė, sultingas griežinėlis mėsos, traškus salotos lapas, gaivūs marinuoti agurkėliai ir minkštas sūris.
„Burger Kiosk“ vitrinoje - 6-7 rūšių burgeriai, kuriuos vienija ne tik produktų šviežumas, bet ir ypatingas padažas. „Mūsų burgeriai išskirtiniai tuo, kad juos darome su įvairiais džemais. Mūsų legenda, dėl ko žmonės dažniausiai grįžta - tai viskio, šoninės ir raudonojo vyno džemas. Jis verdamas apie pusantros paros, kol išgaruoja visas skystis ir lieka tik džemukas“,- atskleidžia užkandinės savininkas P.Stonkus.
Sutrikusius dėl ypatingos padažo sudėties pašnekovas nuramina - džemas yra nealkoholinis, nes gamybos procese visas alkoholis išgaruoja, tad šiuos burgerius gali valgyti ir vaikai, ir vairuotojai.
Merginų favoritas – poke bowl
Vieta, kur, ko gero, būriuojasi daugiausia lieknų merginų – „Jūros bjaurybių“ baras. Mėgstamiausias jų patiekalas – poke bowl, kuris yra ir sotus, ir labai palankus figūrai. Iš Havajų kilusio užkandžio pagrindinis ingredientas – šviežia žuvis. Ji, kaip ir kiti produktai, turi būti ypatingai šviežia. Žuvytei kompaniją palaiko ryžiai ir šviežios daržovės.
„Tai nekaloringas ir sveikas patiekalas. Populiariausias tarp merginų, kurios žiūri figūros ir sveikatos, puikiai tinka pietums ir vakarui“,- mėgstamą pasirinkimą komentuoja baro savininkas Renatas Vainys.
Pašnekovas džiaugiasi ir populiarėjančiomis jūros gėrybėmis – ypač austrėmis, kurias prieš šventes pirkėjai tiesiog nušlavė nuo prekystalio – valgė ir vietoje, ir į namus šventiniam stalui nešėsi.
O jūs ar visų šių skanumynų jau ragavote? Jei ne, metas plėsti kulinarinį akiratį – juk nauji metai – atradimų laikas.
