Kad ir kaip restorane bebūtume susitelkę į maistą, jo laukiant ar lėtai mėgaujantis, žvilgsnis bėgioja po sienas, krypsta už lango. Restoranas „Apvalaus stalo klubas“ Trakuose neabejotinai yra vienas privilegijuočiausių Lietuvoje dėl atsiveriančio karališko vaizdo pro langą – Trakų pilies visoje jos didybėje ir gražume. Hipnotizuojantį vaizdą gali sudrumsti nebent žvejys su ledo gręžimo įranga ant užšalusio ežero, o gal japonų turistų grupė su spalvotais skėčiais (nes tuo metu sninga), traukianti į pilį.
Dvi turistinės vietos pusės
Pastatai, kuriuose įsikūręs restoranas, iškilo prieš gerus porą dešimtmečių, tačiau kompleksas ilgainiui kito – dabar čia veikia viešbutis, picerija ir restoranas. Restoranas taiko į aukštąją maisto kultūrą, o štai picerija – duoklė greitam, visiems suprantamam maistui.
Tokioje turistinėje vietoje, atrodytų, užtektų ir picerijos – juk daugelis esame įpratę, kad šalia žymių objektų gero maisto verčiau neieškoti, tačiau komplekso savininkai užsispyrė įrodyti priešingai.
-
Besigėrintiems rudeniu Palangoje: 2 restoranai-naujokai, kviečiantys ne tik vasarą
-
15min gidas: nauja maisto vieta Vilniuje, kur verta užsukti bent 14 kartų
-
Išskirtinis leidinys: R.Daskevičius pristatė maisto ir fotografijos idėjų knygą „52 kartai“
-
„Stikliai“ tęsia atsinaujinimą: naujas Aludės meniu, cepelinai išlieka, kvies vėlyvųjų pusryčių
Beje, „Apvalaus stalo klubas“ sėkmingai įsitvirtino Lietuvos geriausių restoranų 30-uke, 2018-aisiais jis pasižymėjo didžiausiu šuoliu reitinge – iš 30-osios pozicijos 2017-aisiais į 12-ą vietą praėjusiais metais. Restorano kolektyvas net neslepia, kad turi ambicijų kilti dar aukščiau – kodėl ir ne į garbingiausias pozicijas?
Šefų mentorių programa ir bendras meniu
Lietuvoje jau yra vienas kitas restoranas, į kuriuos svečiai traukia dėl ten dirbančio konkretaus virtuvės šefo, tačiau tituluočiausias Trakų restoranas pasirinko kitą kelią – rizikingą, neįprastą, panašu, kiekvienam valgytojui teks pačiam nuspręsti, kiek jis sėkmingas.
Jau ne pirmus metus restoranas vykdo vadinamąją mentorystės programą, kai iš užsienio kviečiamas virtuvės šefas ir čia jis sukuria kelis restoranui skirtus patiekalus ar net radikaliai atnaujina visą meniu.
Iki šiol restorano mentoriais yra buvę šefai iš Islandijos, Ispanijos, Prancūzijos. Dabartiniame a la carte meniu galima rasti slovakų kilmės šefo Rado Mitro kurtų patiekalų bei naujausio mentoriaus iš restorano „Indaco“ Italijos Iskijos saloje šefo Pasquale Palamaro kūrinių. Šių šefų vizijas restorano virtuvėje įgyvendina ir, žinoma, savo kūrybą meniu įkomponuoja dabartinis restorano šefas Artūras Naujokas, savo laiku dirbęs su vienu žymiausių virtuvės šefų Lietuvoje Martynu Praškevičiumi.
Ko ragauti: nuo užkandžių iki saldėsių
Trakų restorano meniu nėra trikdančiai platus ir tai geras ženklas, tačiau vienu kartu visų patiekalų vargiai pavyks paragauti. Kurie patiekalai galėtų nusipelnyti didžiausio dėmesio?
Vykęs pasirinkimas pirmam užkandžiui – „Pusryčiaujanti krevetė“, o tai yra elegantiškas, ekstravagancija nešokiruojantis, puikiai paruoštas nedidukas patiekalas, kurio komponentai – krevetės, burokėliai, migdolų kremas bei burokėlių su kava ir balzamiko padažai.
Meniu antrųjų užkandžių dalyje karaliauja mentoriaus iš Italijos Pasquale Palamaro kūryba, čia teks šiek tiek rizikuoti – gali patikti, gali nelabai, nes, rodos, tipiškiems itališkiems ingredientams pabandyta įkvėpti bent šiek tiek lietuviškos dvasios. Pavyzdžiui, ryškiaspalvis daugiaryžis skanintas konjake marinuotų ančių kepenėlių paštetu, burokėlių padažu, mėlynojo pelėsinio sūrio padažu bei džiovintų tunų drožlėmis. Kitame tokiame pat ryškiame karštajame užkandyje ir vėl lietuviškasis burokėlis – jo sultyse virti spagečiai, paskaninti baltajame vyne troškintomis midijomis bei petražolėmis. Beje, skanaukite šio patiekalo ilgai nelaukdami, nes spagečius būtina valgyti dar neatvėsusius, o vėsta jie itin sparčiai!
Sriubų pasirinkimai du, ir čia akys krypsta į baravykų, kuri, kaip galima spėti, turėtų vilioti užsukančius svečius iš užsienio – juk kvapnūs grybai, vienas iš mūsų virtuvės išskirtinumų. Tiesa, grybų sultinys gardintas enoki ir shimeji grybais, baravykų putėsiais bei porų aliejumi, tad sriuba taip pat gali įžiebti diskusijas, kiek lietuviški grybai dera su tolimais atvykėliais.
Karštųjų patiekalų dalyje verta atkreipti dėmesį į du patiekalus, kurie, ko gero, nusipelno geriausių įvertinimų šiame meniu. Ne tik nevalgantiems mėsos patiks patiekalas, paprastai pavadintas „Keptas lietuviškas sūris su kmynais“, sūris čia derinamas su moliūgų ir bulvių gratinu, šafrane marinuotais obuoliais, silpnai sūdytais agurkais ir kitais priedais.
Negalintys be mėsos turėtų atkreipti dėmesį į patiekalą „Stirnienos nugarinė“, puikiai iškepta mėsa lėkštėje patiekiama su saldžiųjų bulvių tyre (puikia!) bei saldžiųjų bulvių ir stirnienos cepelinuku (šiek tiek trikdanti cepelinų interpretacija). Įdomu, kad būtent stirniena pastaruoju metu vis dažniau atsiranda skirtingų restoranų meniu ir keičia daugelio jau ragautą, nieko nebestebinančią ėrieną.
Į restoraną „Apvalaus stalo klubas“ galima užsukti ir kavos su desertu, o pastarųjų čia ketvertas ir visi itin skirtingi. Mentoriaus iš Italijos kurtas picos gabalėlį atkartojantis desertas verčia šyptelti dėl kuriamos mažos apgaulės, tačiau skoniu nenustebina – plikyta tešla, šiek tiek gana plokščio saldumo ir ryškūs bazilikai.
Kur kas įdomesni kiti saldumynai – „Saldi srovė“ ir „Citrina“. Įmantriai sukomponuotame pirmajame labiausiai sužavi traškūs valgomi „akmenukai“, savyje slepiantys skirtingo skonio įdarus, o antrasis, primenantis sniego gniūžtę, pamalonina gaivumu ir vykusiu saldumo-rūgštumo balansu.
