- Į Austriją išginė meilė? Buvai įpratusi gyventi aktyviai, o ką dabar veiki?
- Taip, meilė kalta! Aš buvau iš Vilniaus, jis – iš Linco... Su vyru Renė beveik metus svarstėme, kurioje šalyje geriau apsistoti. Galiausiai nusprendėme, kad gyvensime Austrijoje. Lince gimė abi mūsų mergytės – Mija ir Tėja. Vienai tuoj sueis ketveri, kitai – dveji. Taigi kol kas jas auginu. Mokausi vokiečių kalbos, šiek tiek užsiimu visuomenine veikla, šį bei tą vis dar pranešu LRT radijui apie austrų gyvenimą ir, žinoma, išbandau vis naujus kepinių receptus.
- Pažįstamiems atrodei kaip mergina, kuriai nereikia viryklės. Kada įvyko ta metamorfozė, kai virtai konditere?
- Cha cha cha! Reikėjo man tos viryklės, specialiai net naują virtuvę kažkada įsirengiau! Kai likdavo laiko po darbų, gamindavausi vakarienę sau vienai, pavyzdžiui, išsikepdavau žuvį, dailiai pasiserviruodavau stalą, užsidegdavau žvakes ir sėsdavau viena valgyti. Tikrai! Iš tiesų neužsibūdavau virtuvėje, nors visada magėjo išsiaiškinti, ar tikrai neįmanoma iškepti biskvitų tiems grietininiams braškių tortams. Kodėl reikia pirkti biskvitus? Tačiau man paaiškindavo, kad tai per sudėtinga, ir likdavau rami. Ilgai neturėjau laiko rimtesniems eksperimentams. Aišku, kartais iškepdavau kokį neįmantrų pyragą, bet tik tiek. Kai susipažinau su būsimu vyru, kartą atvažiavau pas jį iškart po Kalėdų. Tėvų namuose man jis atidarė tokią didelę dėžutę – negalėjau patikėti, kad joje buvo namuose kepti sausainukai. Jie taip skaniai kvepėjo, taip gerai atrodė ir buvo tokie gardūs!.. Iki tol maniau, kad sausainis – tai sausainis „Gaidelis“ ar „Žibutė“, ir tiek. Šie nauji man nedavė ramybės...
- Knygos pratarmėje rašai, kad saldėsius pradėjai kepti paragavusi anytos kepinių. Tai tavo austrė anyta – velnio nepramanyta? Nežvelgė kritiškai į tavo baltas rankeles, nemokančias minkyti tešlos?
 |
| Knyga „Kvepiantys“ |
- Ji žiūrėjo kritiškai, bet geranoriškai. Kai apsigyvenau Austrijoje, prašydavau anytos pamokyti kepti tų nuostabių gardėsių. Pamenu, minkėme su ja meduolių tešlą, kurią ne juokas gerai išminkyti rankomis: jei tešlos gabalą padėsi ant stalo ir mėginsi išlyginti kočėlu, ji prilips ir prie kočėlo, ir prie stalo. Gudrybė – iš abiejų pusių reikia patiesti celofaną. Išspausti formeles nesudėtinga, bet suriesti vienodus vanilinius ragelius... Mano pirmieji rageliai dabar ir man būtų juokingi iki ašarų, nes tada juokėsi ir anyta, ir uošvis. Vėliau iš vyro gavau paprastų sausainių receptų knygutę. Kepiau vienus, kitus, pasižymėdavau, kas tiko, kas ne, taip po truputį kaupiau patirtį.
- Lietuvoje madinga kepti duoną, pyragus – na, kažką didelio ir nesunkiai sukuriamo. Moterys teigia, kad neturi kantrybės cackintis su visokiais tortais, sausainiais, saldainiukais. Austrijoje yra kitaip? Ar šiuolaikinės jaunos moterys ten dar užsiima kepiniais?
- Kepti sausainukus – malonus užsiėmimas. Jis netrunka ilgiau nei pyrago kepimas, o kepiniai greitai nepasensta. Tačiau man patinka kepti ir pyragus, ir tortus, ir sausainius. Austrijoje ir apskritai germanų šalyse yra gili kalėdinių sausainių kepimo tradicija: lapkričio pabaigoje, paskutinę savaitę prieš adventą, pradedami kepti kalėdiniai sausainiai kiekvienoje šeimoje, kiekvienuose namuose, iš kartos į kartą. Taip, yra ir to nedarančių šeimų, bet kur kas daugiau kepančiųjų. Šiuo metu ypač madinga viską pačioms daryti namuose. Taigi Kalėdoms turi būti patiekta ne mažiau nei dešimt, o įprastai apie 15–17 skirtingų rūšių sausainių. Užtat ir kepama visą adventą. Tiesa, maždaug nuo XX a. vidurio, nepaisant pasninko, jais iškart ir vaišinamasi. Įprastai visus metus austrai nevalgo sausainių – jie tik Kalėdoms, bet saldumynų tikrai pakanka. O tortai, mūsų supratimu, pyragai, nes yra sausoki, bet labai gardūs, ypač mėgstami austrų namuose ir kavinėse. Svečiams visada stengiuosi pati iškepti jį, mat žinau, kad pirmas klausimas bus: „Ar pati kepei?“ Kai einu į svečius, pati dažniau gaunu namuose keptų pyragų ar sausainių. Tuo didžiuojamasi.
- Per kiek laiko taip patobulėjai, kad ėmei ir parašei knygą?
- Saldumynai užvaldė! Mano požiūris į juos nuo pat pradžių buvo kiek kitoks. Man tai ne šiaip sausainiai, man jie – meno kūrinėliai. Užtat tas žaidimas su jais niekada nebuvo veltui praleistas laikas ar nuobodi veikla. Dabar kas savaitę vis ką nors kepu. Kai sumąsčiau parašyti knygą, kepiau kasdien, kartais ir po kelias rūšis sausainių. Dirbau kalbindama austres, kurios mėgsta kepti, skaitydama profesionalų konditerių knygas. Būdavo, kad pasiimu receptą, ieškau penkiose knygose, lyginu, kas ir kodėl vienur ar kitur padaryta, tada išbandau vieną receptą, paskui kitą... Kartais receptą pakeisdavau, o kartais puikiai tikdavo tas, kurį gaudavau. Taip ir dėliojau knygą. Konditerinės istorijos atsirado iškilus daugybei klausimų ir apie riešutus, ir apie miltus, ir grietinėlę, ir pistacijas... Ieškojau atsakymų knygose, kuriuos po trupinėlį surankiojau ir dėjau į tekstukus šalia receptų. Viskas per mėnesį buvo nufotografuota Lietuvoje, iškepta Lietuvoje iš Lietuvoje užaugintų ar pirktų produktų. Kepti yra kur kas paprasčiau nei atrodo dar nepradėjus. Ir kai pavyksta vieną kartą, tada norisi kepti vėl ir vėl!
Tekstas Dovilės Štuikienės
Išbandykite keletą Daivos siūlomų austriškų skanėstų!
|
||
|
