Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 9d. 18:00

Kulinarijos aistruolė – apie „šaldytuvo vadybą“: kaip jame nepamesti maisto ir pinigų

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova
Asmeninio albumo nuotr. / Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Grįžtate iš darbo ar mokslų peralkę, skubiai lendate į šaldytuvą sviesto ir sūrio greitam sumuštiniui, o ten – puodas su užvakar virta sriuba (nes padauginote, užtat kitą dieną tos pačios nebesinorėjo), keli po savaitgalio viešnagės mamos įdėti balandėliai, kažin ar dar tinkamas valgyti gabalas arbūzo (nes viso vienu ypu neįveikėte), porą apdžiūvusių dešrigalių, maišas apvytusių špinatų (buvo nuolaida, o ką iš jų gaminti, nesugalvojote)… Sumuštinis lieka kitam kartui, nes sūris paslėptas už šių gėrybių, o viską iškrauti ir sudėti atgal tingisi.

Jei paskutinėmis dienomis prieš algą nereikia skaičiuoti kiekvieno cento, jei neturite gausios šeimos ir jei nespjaunate į prekybos centrų akcijas, tokia situacija tikriausiai pažįstama. Psichologai, finansininkai ir ekonomistai mielai dalijasi patarimais, kaip pasiruošti kelionei į parduotuvę ir negrįžti su nereikalingų maisto produktų pilnu maišu. Kita vertus, pasinaudoti akcija ir neplanuotai, bet pigiau įsigyti mėgstamų ar ilgiau galiojančių produktų juk nebūtinai kvaila.

Kaip elgtis, jei taip atsitiko, tačiau nesinori pasiklysti šaldytuve ar kaskart viską iškrauti ir dėlioti atgal į lentynėles, net jei tereikia grietinės, kurios nusipirkote vakar ir šį rytą ji tikrai buvo lengvai pasiekiamoje vietoje durelėse? Bulgarijos sostinėje Sofijoje gyvenanti Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, kuri ne tik mėgsta sukiotis virtuvėje, bet ir lanko kulinarijos studijas bei rašo tinklaraštį „Tekstoranas“, turi nemažai patarimų šia tema.

Asmeninio albumo nuotr./Virginija Pupeikytė-Dzhumerova
Asmeninio albumo nuotr./Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Virginija iškart įspėjo nevadinti jos šefe, esą netgi būsimąja šefe vadintis būtų per drąsu, nes neturi jokios profesionalaus darbo virtuvėje patirties. „Mėgstu gaminti ir rašyti apie maistą, studijos leidžia tai daryti daug giliau ir profesionaliau, – pasakojo pašnekovė. – Esu laisvai samdoma žurnalistė ir tekstų kūrėja, o kulinarijos studijos kol kas yra antras didžiausias gyvenimo nuotykis (pirmas buvo sprendimas gyventi Bulgarijoje). Dabar dar nėra aišku, kas iš šito nuotykio išeis.“

Bulgarijoje išmoko pirkti saikingiau

Šiandien, kai kone kiekvienas kvartalas turi po parduotuvę, o jos dirba nuo ankstaus ryto iki vakaro net savaitgaliais, kai nusipirkti gali ko širdis, akys ir skrandis geidžia bei piniginė leidžia, žmonės vis tiek mėgsta apsipirkti bent savaitei ar dar ilgesniam laikui. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie apsilanko Lenkijoje, susigundo nuolaidomis ar turi gausesnę šeimą. Būna ir tokių, kurie kiekvieną savaitgalį kruopščiai peržiūri prekybos centrų pasiūlymus, nemaža dalimi jų pasinaudoja, o paskui sandėliuoja kruopas, makaronus ir begalę kitų produktų, kur randa erdvės, netgi sofoje. Tuomet šaldytuve pelė ne pasikartų, kaip kartais juokaujama apie studentų šaldytuvus, o nosies ten neįkištų.

Virginija neslėpė, kad persikrausčiusi į Bulgariją suprato esanti „natūrali kaupikė“. Jos manymu, kaupimo poreikis tiesiogiai susijęs su šaltu klimatu ir tam tikru nesaugumo jausmu. „Lietuvoje niekada nežinai, ar gerai užderės derlius, maistas ne taip greitai sugenda (turiu minty baltų mišrainių prikrautus balkonus per šventes), dažnai dėl prasto oro eiti į parduotuvę paprasčiausiai tingisi. Iki galo neišnykę ir sovietinių laikų įpročiai, kai vos pamačius geresnę prekę reikėdavo ją kuo greičiau griebti“, – svarstė pašnekovė.

Nors dabar situacija visai kitokia, ilgamečius įpročius pakeisti ne taip lengva: „Būtent dėl to gyvenimo Bulgarijoje pradžioje vyras nuoširdžiai stebėdavosi, kodėl noriu pirkti bent du litrus šviežiai spaustų apelsinų sulčių (nors vargiai išgersiu vieną) ar tris kilogramus arbūzo („Taigi tik levą tekainuoja!“). Prireikė laiko persiorientuoti, kad sultys akimirksniu surūgsta, arbūzai iš turgaus niekur nedingsta, o ankstų rytą nueiti nusipirkti šviežiai keptų kruasanų yra smagu, nes lauke šilta ir saulėta.“

Iš lėto lietuvė perėjo prie daug ekonomiškesnio ir sveiku protu grįsto maisto krepšelio planavimo arba, kaip ji su vyru juokauja, šaldytuvo vadybos (angl. fridge management). Pora turi keletą taisyklių, kurių abu stengiasi laikytis. Pavyzdžiui, pirkti, kiek tikrai suvalgys, niekada neleisti maistui šaldytuve sugesti, o spintelėse – neužsistovėti, kuo kūrybingiau panaudoti maisto likučius ir nieko niekada neišmesti.

Visos taisyklės glaudžiai viena su kita susijusios: jei nepriperki per daug, niekas nespėja sugesti, nelieka ko ir išmesti. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kaip kuo gudriau viską šaldytuve ar spintelėse sudėlioti: paprasčiausiai neleisti maistui ten atsidurti, neprikaupti per daug, tuomet ir galvos sukti nereikės, kur viską dėti.

Anot pašnekovės, dažnai tikrą chaosą šaldytuve gali sukelti kiti žmonės su savo „neva dovanomis“. „Aš tau slyvų pintinėlę pririnkau“ arba „Oi, kokios skanios obuolių sultys, labai daug išspaudėm, va, ir jums bidonėlį atvežėm“... Žmonės šypsodamiesi tokias neplanuotas gėrybes priima, o paskui neišmano, ką su jomis daryti.

Kiaušiniai – apačioje, tortai – viršuje

Neseniai tinklaraštyje autorė pasidalijo patarimu, kaip nepaklysti tarp maisto atsargų ir sutaupyti gerokai laiko. Tokį įprotį ji perėmė iš mamos, o galutinai įtvirtino akademijoje, kur kiekvienas studentas uniformos kišenėje privalo turėti po rašiklį ir pažymėti, kur kieno tešla ar kiti produktai, kad po to didžiuliame šaldytuve nereikėtų užtrukti.

Esu mačiusi, kaip žmonės vargsta šaldiklyje ieškodami jautienos, o ne kiaulienos, bandydami atskirti, ar užšaldytas raudonas skystis yra pomidorų tyrė, ar trintos avietės.

„Esu mačiusi, kaip žmonės vargsta šaldiklyje ieškodami jautienos, o ne kiaulienos, bandydami atskirti, ar užšaldytas raudonas skystis yra pomidorų tyrė, ar vis dėlto trintos avietės. Ieško, šąla rankas, traukia viską iš eilės, kuičiasi, dūsauja ir gadinasi nervus, – rašė Virginija. – Pavyzdys galėtų būti mano šios vasaros pats turtingiausias grybavimas, kai miške aptikome voveraičių plantaciją. Iš godumo susirinkome visas, išvalėme, apvirėme. Tada išdalijau į mažutes porcijas, tvarkingai užrašiau, kur voveraitės, kur – baravykai, ir užšaldžiau.“

Tiesa, pašnekovė patikino šaldytuve gausių atsargų nesauganti, jame telaiko produktus, kuriuos planuoja suvalgyti per artimiausias kelias dienas. Spintelėje laiko miltus, ryžius, makaronus, cukrų, kavą, bet ir tai – ne atsargos, o kasdien vartojamas maistas.

Atsargomis ji vadina šaldiklyje laikomą maistą, nes jį ketina išlaikyti ilgiau ir suvartoti negreitai. „Deja, ir šaldiklyje tų atsargų turiu labai nedaug, vos kelias porcijas užšaldytų grybų, – prisipažino aistringa grybautoja. – Taip pat stovi indelis su smulkintais krapais, kartais užsišaldau baziliko arba mėtų lapelių, bet taip pat labai nedaug.“

Asmeninio albumo nuotr./Užšaldyti baravykai
Asmeninio albumo nuotr./Užšaldyti baravykai

Tikriausiai kyla klausimas, kam žaisti su tais lapeliais-etiketėmis, jei pasiklysti tarp keturių maišelių vargiai įmanoma. Virginijos atsakymas – įprotis. Iš vaikystės ji prisimena savo mažą, bet svarbų darbą: prikarpyti popierėlių, ant jų užrašyti kompoto, uogienės ar konservuotų agurkų pavadinimą ir priklijuoti ant stiklainių. Jos šeimos rūsys visuomet būdavo sistemingai sutvarkytas. Už šiuos įpročius ji dėkinga mamai.

Iš jos pašnekovė išmoko ir tinkamai paruošti maistą šaldymui. Pavyzdžiui, faršą šaldyti ne kilogramais, o tokio dydžio porcijomis, kokių reikės patiekalams gaminti, jei įmanoma, šaldyti maistą kuo ekonomiškiau panaudojant vietą: to paties faršo rutulys ir plokščias lakštas šaldiklyje užima tikrai ne tiek pat vietos.

Kulinarijos akademijoje Virginija išgirdo, ne kaip tvarkyti nedidelių šeimos ūkių virtuves, o kaip palaikoma tvarka didžiuliuose viešbučių ar restoranų šaldytuvuose, į kuriuos kasdien užeina daugybė skirtingų žmonių ir reikia kažkokiu būdu visiems palaikyti tvarką. Maistas ten ruošiamas ne keliems, o šimtams ir tūkstančiams žmonių. Todėl svarbiausia maistą laikyti saugiai, kad niekas iš tų daugybės būsimų valgytojų nepasijustų blogai.

Ta tvarka sutrumpintai vadinama FIFO ir nusako pagrindinį šaldytuvo tvarkymo principą: first in – first out (angl. pirmas į – pirmas iš), kitaip tariant, kas pateko pirmiau, tas turi būti išimta anksčiau. Šaldytuvo lentynose maistas sudedamas pagal jų termiškam apdorojimui reikalingą temperatūrą, kad produktams netyčia nukritus vieniems ant kitų būtų patirta kuo mažiau nuostolių. Pavyzdžiui, kiaušiniai visuomet laikomi tik apatinėje lentynoje, o valgyti paruošti tortai ir pyragai – viršuje. „Įsivaizduokite nuostolius, jei ant apačioje sudėtų pyragaičių iš viršaus nukristų ir sudužtų kiaušiniai“, – siūlė pašnekovė.

Asmeninio albumo nuotr./Virginija Pupeikytė-Dzhumerova su blyneliais „Crepe Suzette“
Asmeninio albumo nuotr./Virginija Pupeikytė-Dzhumerova su blyneliais „Crepe Suzette“

Akcijos: pasinaudoti protinga, bet nebūtina

Net jei susikuri taisykles, kaip nepamirši ir nesugadinti maisto, ar prasminga pasiduoti nuolaidų vilionei, prisiuogauti, prisigrybauti ir prisigaminti virtinukų iki Kalėdų? Žinoma, mėsą ar daržoves galima užšaldyti, jogurtą ar sūrelius – suvalgyti per savaitę–dvi, ypač jei šeimoje esama smaližių. Bet žmonės prisiperka ir kitų greitai gendančių, bet nebūtinai reikalingų produktų (pvz, sviesto – juk viso gabalo neprarysi vienu ypu), arba priešingai – ilgo galiojimo, bet per ilgą laiką pamiršta ir galiojimas vis tiek baigiasi. Gal verčiau kartais spjauti į akcijas ir taupyti pagal principą „tegul ir brangiau, bet mažiau“?

Virginija sutiko, kad pirkti ir kaupti beveik visais atvejais nėra jokios prasmės (daržovių konservavimas, anot jos, yra kitas reikalas). Kaip išimtį ji nurodė jau minėtus grybus. Bulgarijoje jų rasti daug sunkiau nei gimtinėje, todėl lietuvė ir turi keletą maišelių atsargų. Pašnekovė supranta ir tautiečius, kurie šaldo uogas – šių sezonas trumpas, o skanauti norisi dažnai.

Tos akcijos juk reguliarios ir niekada nesibaigia, į jas pati žiūriu ir kitiems siūlau žvelgti kaip į idėjų pigesniems pietums bankus.

„Prekybos centrų kas savaitę skelbiamų akcijų nesibaidau – visada smagu sutaupyti ir ką nors įsigyti pigiau. Tačiau stengiuosi į tuos pasiūlymus ir reaguoti kaip į pasiūlymus, o ne įpareigojimus pirkti tai, kas pigu, bet man nereikalinga, arba užsipirkti į priekį. Pavyzdžiui, Sofijoje gana brangi žuvis, tad aną savaitę priėmiau vieno prekybos tinklo pasiūlymą jos įsigyti gerokai pigiau. Nusipirkau kartą, buvo skanu. Kitą savaitę turbūt sulauksiu itin gero pasiūlymo vištienai. Tos akcijos juk reguliarios ir niekada nesibaigia, į jas pati žiūriu ir kitiems siūlau žvelgti kaip į idėjų pigesniems pietums bankus.“

Nors tėvai dukrą išmokė daug gerų maisto sandėliavimo įpročių, gyvendama atskirai ir visai kitoje aplinkoje ji mato ir nepasiteisinančių praktikų. Jie šaldytuvą tvarko jau minėtu FIFO metodu, bet, kadangi visko prikaupia per daug, nuolat valgo pasenusį maistą. „O juk galėtų pirkti mažiau ir valgyti šviežiau. Bet įpročius ne taip lengva pakeisti“, – apibendrino pašnekovė, savo elgesį vadinanti „tykiu gyvenimo būdu saugant aplinką“.

Asmeninio albumo nuotr./Virginija Pupeikytė-Dzhumerova su tradicine žydų duona chala
Asmeninio albumo nuotr./Virginija Pupeikytė-Dzhumerova su tradicine žydų duona chala

Išeitis – planuoti valgymą

Žmonių, kurie apsiperka dažnai, šaldytuve tikriausiai nemažai laisvos vietos, bet jie sugaišta daugiau laiko ir tikriausiai išleidžia daugiau. Kaip elgtis tiems, kurie nori apsipirkti ilgesniam laikui, bet nepadauginti – susiplanuoti savaitės meniu, patikrinti, ko padaugino aną kartą, ir nebekartoti tos klaidos, prieš kelionę į prekybos centrą patikrinti, ko dar yra šaldytuve?

„Planavimas ir veiksmų numatymas į priekį šiuo atveju tikrai nepakenktų, – pažymėjo Virginija. – Aš pati maisto pirkimą planuoju kelioms dienoms į priekį ir stengiuosi, kad patiekalai būtų kaip nors susiję. Pavyzdžiui, jei šiandien perku kilogramą pomidorų ir gaminu salotas, rytoj iš likusių išvirsiu sriubą. O jei sriubos nenoriu, pomidorų reikia pirkti mažiau. Namuose jau atsidūrusius produktus stengiuosi kuo maksimaliau išnaudoti, vienas geriausių pavyzdžių tikriausiai būtų šią vasarą mano „išrasta“ oranžada, apelsinų ir citrinų limonadas. Anksčiau, būdavo, nusiperku lašišos ir citriną, kurios visos paprastai nesuvalgydavau. Spintelėje ilgai liūdėjo ir stiklainis medaus. Pradėjusi virti limonadą ir citriną, ir medų išsyk sunaudojau.“

Asmeninio albumo nuotr./Oranžada
Asmeninio albumo nuotr./Oranžada

Būsimieji šefai kulinarijos akademijoje visapusiškai skatinami maistą panaudoti maksimaliai, išmesti kuo mažiau. Dabar net vyksta stipendijos konkursas, kurio tema – zero waste cooking (liet. – maisto gaminimas nieko neišmetant).

Tiems, kurie nori apsipirkti ilgesniam laikui, pašnekovė siūlo pirmiausia nuoširdžiai atsakyti į klausimą, kiek kartų jie planuoja gaminti namie. Gal sekmadienį laukia pietūs pas tėvus, o pirmadienį numatytas boulingas su draugais ir vakarienė kavinėje? Jei taip, gal nelabai protinga šeštadienį įsigyti kalną šviežios mėsos.

Nemažai žmonių, taupydami laiką, prisigamina maisto vienai ar porai dienų į priekį. „Skirtingi žmonės, skirtingi ir jų įpročiai. Jei kas nors jaučiasi gerai valgydamas kotletus trečią dieną, kur bėda? – retoriškai klausė pašnekovė. – Aš mėgstu valgyti šviežią maistą ir gaminu kasdien tik tiek, kiek tą dieną suvalgome. Paprastai išplovus indus nelieka net žymės, kad buvo karališka trijų patiekalų vakarienė. Įprotį tinkamai įvertinti porcijas išsiugdžiau akademijoje – ten atsiskaitymams ruošdavome vieną patiekalo porciją. Kartais gaminant gali atrodyti: „vaje, kiek mažai ryžių, reikia į puodą įberti daugiau“, bet tikrai ne. Pavyzdžiui, porcijai risotto tereikia 50 g ryžių. Iš pradžių atrodo labai nedaug, tačiau verdant jie juk išbrinksta, o jei dar pridedi grybų ar kokių nors daržovių, tų 50 g visiškai pakanka.“ Savo receptų užrašinėje Virginija visada pasižymi, kokia patiekalo išeiga – tai praverčia vėliau planuojant pietus.

Šiais laikais, jei tik finansai leidžia, turbūt apskritai būtų galima apsieiti be šaldytuvo ir gyventi tvarkingai. Namie pakaktų turėti duonos, arbatos, užkandžių, pietauti kavinėse, vakarienei prekybos centre pagriebti kokį pusfabrikatį… Studijų metais, gyvendama viena, pašnekovė įsitikino, kad labiau apsimoka valgyti kavinėse, juolab kad universiteto valgykloje, anot jos, būdavo tikras rojus. Pagaminti tik vieną porciją maisto ne tik reikia įgūdžių, bet dažnai tai ir daug brangiau – juk nenusipirksi pusės žuvies ar 100 g ryžių.

„Nesu prieš tokį gyvenimo būdą, jei tik žmogus jaučiasi gerai valgydamas ne namuose ruoštą maistą, – kalbėjo Virginija. – Manau, visur reikia pusiausvyros. Aš, nors ir labai mėgstu gaminti, dažnai valgau ne namie. Kartais norisi ko nors prabangaus restorane, kartais nėra laiko ir gerai būna pica gatvėje.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:47
19:28
00:40

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką