Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 10d. 18:59

Iš 250 eurų per mėnesį gyvenantis benamis Aleksandras: „Iškentėti tiek, kiek teko man, ne kiekvienas gali“

Aleksandras Nikolajevas
Aleksandras Nikolajevas

Be žinios dingusi žmona, aštuoniolika metų sovietų armijos jūrų laivyne, o paskui gyvenimas miškuose, pakrūmėse ar palapinėje. Didžiulis nusivylimas Lietuvos įstatymų leidėjais. Vilniečiui Nikolajevui nepakanka 250 eurų per mėnesį, mat tokios yra jo pajamos, todėl tenka prašyti išmaldos. „Dabar kišenėje turiu 20 centų“, – sako jis.

Prieš daugelį metų pats Aleksandras norėjo užbaigti savo gyvenimą – iš nevilties. Neviltis, sako jis, būna labai didelė. Ji veikia žmones.

Kartais jis jaučiasi žmogumi, kurio nėra. Žmogumi, kurio niekam nereikia. Be artimųjų, be meilės, be skanesnio maisto kąsnio ir su ištiesta ranka prie bažnyčios. Menkesnis už šešėlį. Tarsi gimęs ne savu laiku, ne sau. Tarsi numestas į šitą Žemę, tačiau paliktas joje be vietos.

Dažnai tokių žmonių istorijos yra tarsi išplėšyti knygos lapai, tarsi mokykliniai sąsiuviniai, kuriuose mokytojo ranka raudonu rašikliu būtų sužymėjusi klaidas. Tačiau mes visi turime ir savų kalčių, ir savų klaidų. Kiekvienas – savo klaidų ir pamokų sąsiuvinius, taip pat nužymėtus raudonai. Jei sustatytume savo kaltes kartu su klaidomis kaip žmones, nusidriektų ilgesnė eilė, nei iš anksto laukiančiųjų balsuoti Lukiškių aikštėje.

Tačiau Aleksandras man nepasirodė iš tų, kurie savo gyvenimus taip – iki benamystės – sugriovę ar iššvaistę patys. Gal todėl ši istorija nepaleido grįžtant namo, ji kabojo kažkur ties širdimi, aptraukė lyg tirštas rudeninis rūkas, buvo sunki, lyg nepasakyta tiesa.

Aleksandro gyvenime tiesiog taip nutiko. Nutiko taip, kaip kartais ima ir nutinka stiprus lietus. Ar eismo įvykis, nors važiuoji sava eismo juosta ir neviršydamas greičio. Kaip kartais krenta lėktuvai. Lygiai taip pat būna ir su žmonių gyvenimais. Jie krenta, dūžta, skyla.

Tad ši istorija ir yra apie tai.

***

Su Aleksandru susitinkame Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Čia, ant suoliuko, ir kalbamės. Jo atmintis neištrynė įvykių ir datų. Prisimena viską – nuo pat vaikystės, kurios patyrimai greičiausiai ir užrakino Aleksandro ateitį.

– Aleksandrai, gimėte ir augote Vilniuje?

– Esu rusų kilmės, bet gimęs Lietuvoje, Vilniuje. Gimiau kurčnebylių šeimoje. Nė vienas iš tėvų negirdėjo ir nekalbėjo.

Mane augino bobutė, tėvo mama. Gyvenome S.Konarskio gatvėje, priešais televizijos ir radijo centrą. Ten buvo mediniai namai. Bobutė išmokė mane kalbėti. 1964 metais ji mirė.

– O kiek metų jums pačiam?

– Esu gimęs 1955 metais.

– Kai mirė močiutė, buvote dar vaikas.

– Taip. Po to, kai palaidojome bobutę, maždaug po mėnesio avarijoje žuvo abu mano tėvai. Kai likau vienas, mane išvežė į vaikų namus, į internatą. Augau Naujojoje Vilnioje.

Tais laikais gabius vaikus imdavo į meno ar kitas mokyklas. Taip mane paėmė į Šiaurės miestelį, į karinį orkestrą. Išmokė groti triūba. Grojau ten septynerius metus. Buvo toks vadovas Tiškus, trumpą laiką jis dirigavo „Trimitui“. Tad pakvietė ir mane į šį orkestrą.

Kai suėjo 18 metų, nuvažiavau pas tokį pulkininką Sergejevą, tada jis vadovavo Šiaurės miestelyje buvusiai tankų divizijai. Paprašiau jo rekomendacijos. 1973 metais įstojau į jūrų karininkų mokyklą Azerbaidžiane, Baku.

1979 metais baigiau, gavau leitenanto pagonus, lietuviškai būtų – antpečius. Mane išsiuntė tarnauti į Šiaurę, tarnavau Murmansko srityje, Prano Juozapo žemėje. Viename iš salynų.

Iki Šiaurės ašigalio nuo mūsų buvo lygiai 400 kilometrų. Tame salyne karo metais buvo vokiečių povandeninė bazė, o po to ją perėmė rusai. Tai ten ir buvo mūsų povandeniniai laivai. Praleidau taip aštuoniolika metų.

Mes, karininkai, buvome gavę butus Murmanske, kur grįždavome laisvomis dienomis. Gyvenau su šeima – žmona ir sūnumi.

Aleksandras Nikolajevas
Aleksandras Nikolajevas

– Susituokėte Rusijoje?

– Ne, dar Lietuvoje. Išvykome kartu su žmona. Ji buvo baigusi tuometinį medicinos technikumą Vilniuje. Murmanske dirbo centrinio jūrų laivyno ligoninėje, buvo chirurginio skyriaus vyr. seselė. 1977 metais mums gimė sūnus.

O 1984 metais žmona dingo be žinios. Ji buvo gavusi nukreipimą iš darbo pailsėti Kaukaze. Išvažiavo į poilsio namus ir dingo. Trejus metus ieškojome. Ir milicija, ir armija, ir patys.

– Buvo kokios nors versijos?

– Nežinau, gal nelaimė kalnuose, o gal pagrobė čečėnai. Gal dar kas nors. Po trejų metų ji paskelbta mirusia, o aš – našlys. Taip ir nevedžiau daugiau.

– Po žmonos dingimo kas augino sūnų?

– Sūnus jau ėjo į mokyklą, teko prašyti vadovybės, kad galėtų mokytis Nachimovo mokykloje. Ji sukarinta, kaip kad dabar kadetų mokykla. Ten juos ruošdavo jūrų laivynui. Sūnus vėliau baigė jūrų laivyno studijas, ir buvo nukreiptas į Fidžio salą. Ten reikėjo padėti sukurti jūrų pasienio tarnybą. Jis ten ir liko, gavo pilietybę. Dabar ten gyvena su žmona, vaikais.

– Jūs nebendraujate?

– Jis man kartais paskambina. Pinigų, kad nuskrisčiau pas jį, neturiu. O prašyt iš jo... Pats turi šešis vaikus. Beje, visi dvynukai.

Kalbant apie jūsų tarnybą, kokia ji buvo, ką jūs darėte?

– Išeidavom į atvirą jūrą, po visą pasaulį keliaudavom. Ir Nikaragvoj, ir Pietų Jemene, ir Salvadore esu buvęs.

– Tai daug pasaulio esat matęs?

– Ne. Ką ten matysi iš povandeninio laivo. Mes aprūpindavome karštus taškus visame pasaulyje, kur buvo rusų kariai. Visame rutuliuke. Mūsų padalinys vadinosi spec. jūrų padalinys. Aprūpindavom ginkluote ir mokymus organizuodavome. Pats aš buvau jūrų diversantas, sprogdindavau laivus.

Išeidavom į atvirą jūrą, po visą pasaulį keliaudavom.

Ketverius metus man teko tarnauti Angoloje. Iš 500 žmonių gyvi grįžo tik 36. Tada ten vyko pilietinis karas. Viena pusė norėjo kapitalizmo, kita – socializmo. Brežnevas mus siųsdavo ten.

Tarnybos metu patyriau sunkią kojos traumą. Perskrodė koją kiaurai. Pasekmes jaučiu iki šiol.

Dabar nauji metiniai prenumeratoriai gauna 50 EUR dovanų kuponą.

Komentarai: 36
Temos: 2 Skurdas Benamis

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "15MAX"