Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 9d. 19:07

Pokalbio su Raimondu Kuodžiu II dalis: „Tai yra kenkimas Lietuvai kaip valstybei“

Raimondas Kuodis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Raimondas Kuodis

Pirmoje pokalbio su žurnalistu Ginu Dabašinsku dalyje žinomas ekonomistas, makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis konstatavo, kad 2007–2008 metų krizė buvo didysis šios paskutinės kapitalizmo stadijos išsikvėpimo ženklas. Dabar artėja naujų pokyčių laikas. Antrojoje pokalbio dalyje R.Kuodis dėsto savo mintis apie tai, kaip keičiasi Lietuvos ekonomika ir ko nedarydami politikai kenkia savo valstybei.

Pirmoji dalis: Pokalbis su Raimondu Kuodžiu. Finansų pasaulio priesakas: „Valgykite kreditą!“

Interviu su dr. Raimondu Kuodžiu buvo įrašytas 2019 m. rengiant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos metinę konferenciją „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas“.

— Kokie mūsų eksporto rinkų reikalai? Ekonomika tose rinkose irgi lėtėja. Situacija turbūt negerės ir 2020-iais. Ar tai gali paveikti mūsų ekonomikos situaciją?

— Mūsų ekonomika neblogai katapultavosi. Neaugant ar tik lėtai augant eksporto rinkoms, vis dėlto sugebam didinti tenai rinkos dalį. Tai reiškia, kad mes kažką išstumiam.

Video kadras/Ginas Dabašinskas ir Raimondas Kuodis
Video kadras/Ginas Dabašinskas ir Raimondas Kuodis

— Mažindami kainas?

— Nebūtinai. Kainų mažinimas yra prastas plėtros modelis. Turtingiausiai gyvena šalys, kurios turi vadinamąsias „prekybos sąlygas“. Kitaip tariant, mes siuvame batus ir kokie italai siuva. Bet italų batai turi kažkokią aurą. Visi kalba apie itališkų batų kokybę, dizainą ir panašiai. O batai iš principo tie patys, funkcine prasme. Bet jeigu jie sugeba juos parduoti keliskart brangiau, negu parduodame mes, tuomet jie iš to gyvens gerai, o mes turėsime ieškoti konkurencinių pranašumų. Vienas iš būdų – algų mažinimas, tačiau tai nėra perspektyvus plėtros modelis tokiai šaliai kaip Lietuva.

Mūsų ambicijos jau dabar yra pakankamai didelės, nemaža dalis ekonomikos priartėjo prie europinių pajamų vidurkio. Vilnius, beje, jį viršija, regionai atsilieka, bet iš esmės mes turime elgtis taip, kaip elgėsi ankščiau buvę mūsų vietoje — ieškoti naujos pridėtinės vertės nišų. Ar tai būtų programavimo paslaugų sektorius, ar medienos klasteriai, ar dar kas nors.

Ir prekės ženklų kūrimas.

— Taip, ir prekės ženklų kūrimas. Tai – esminis dalykas. Jeigu vien kažką siūsime, turėsime tik siuvyklą, tokią, kaip daugelis. Jei siūsime rūbus brendinius, turėsime siuvyklą su prekiniu ženklu ir visiškai kitokias perspektyvas.

Šiuolaikinės visuomenės yra tuščios, jos perka ne daiktą, o prekės ženklą. Aš studentams dažnai siūlau tokį minties eksperimentą. Iš pradžių siūlau įvertinti savo išvaizdą pinigine išraiška. Vienų vienokie „Armani“ džinsai, na, už 200 eurų, kitų kitokie – už 300 eurų. O kaip, klausiu, rengtumėtės, jeigu gyventumėte vienkiemyje? Jei niekas nematytų, kaip atrodote? Na, sako, kokiais darbo drabužiais už kelis eurus.

Šiuolaikinės visuomenės yra tuščios, jos perka ne daiktą, o prekės ženklą.

Tas kainų skirtumas tarp „Armani“ ir darbo drabužių – tai mūsų tuštybės matas. Nekviečiu dėvėti vien „Armani“ marškinėliais. Tiesiog atkreipiu dėmesį, kad tai parodomasis arba socialinis vartojimas. Šią sąvoką prieš 120 metų sugalvojo toks pankuojantis ekonomistas Torstenas Veblenas. Jis aprašinėjo nuvorišų, naujųjų turtuolių, klasę, kuri gimė po industrinės revoliucijos, tyrinėjo, kaip jie per vartojimą įsivaizduoja tikrąsias ar menamas galias. Nuo to laiko konsumerizmas, parodomasis vartojimas tik sustiprėjo.

Žmonėms būdinga kompensuoti savo kompleksus, savo menamas galias per vartojimą, tačiau tai nesprendžia problemos. Tai gerai aprašyta laimės ekonomikoje: kaimynas nusipirko „Porsche“, jis tapo laimingesnis, o jūs staiga tapote mažiau laimingas. Tuomet jūs nusipirkote „Porsche“, tačiau taip tik grįžote į ankstesnį gerovės lygį. Be to, abu įklimpote į skolas ir tas „Porsche“ abiems tapo nebe toks mielas. Reikia vėl kažką pirkti... Ir taip be pabaigos. Čia tiesioginės sąšaukos ir su klimato kaitos dalykais, ir su besaikiu vartojimu, žudančiu planetą...

— Kiek esame priklausome nuo kitų ekonomikų?

— Struktūriškai žvelgiant, kuo mažesnė šalis, tuo ji labiau priklauso nuo išorės rinkų. Tai natūralu, nes tu turi specializuotis, pats negali pasigaminti didžiosios dalies prekių ir paslaugų. Sakykim, Lenkijos gebėjimas per buvusią krizę gana gerai išplaukti buvo paremtas tuo, kad tai santykinai didelė šalis, viduje ji gerai tvarkėsi, didelę dalį ekonomikos sudaro žemės ūkis, kuris net Lietuvoj nekrito per krizę. Tokie struktūriniai dalykai tikrai yra svarbūs. Vienas iš svarbių vidinių struktūrinių dalykų yra politinio kenkimo laipsnis...

Arba idiotizmo.

— Taip, aš mėgstu šitą žodį, Leninas šnekėjo apie politinius idiotus…

 Bet idiotas nereikalauja ieškot sąmoningo subjekto, kaltininko. O kenkėjas...

— Atkreipkite dėmesį, koks subtilus kenkimas šitoj šalyje įsigalėjo per pastaruosius keletą metų valdant šitiems valdantiesiems.

Mūsų bendruomenės nariai kiekvieną mėnesį gali skaityti 5 straipsnius NEMOKAMAI!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

08:43
06:47

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:19
02:24
01:30

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "15MAX"