Tolumoje jau girdisi gausmas – tai šiurendama puslapiais, prakvipusi knygų dažais, mirgėdama skaitytojų ir rašytojų knibždėlynu atsirita Knygų mugė. Be abejo, nešina vienu kitu privalomu skandalu, neišvengiamomis intrigomis, topais ir topiukais, tradiciniais nusiskundimais ir veide sustingusia nuostaba, jog vis dar skaitome, ar bent jau – perkame ateities skaitymui (nors kartais tų pirkinių ir nespėjame suskaityti iki kitos mugės).
Įdomu, kad kaip tik prieš 87 metus, irgi vasarį, tik 1933 metais (kai jokiom knygų mugėm ir nekvepėjo), žurnalistai pašnekino Kauno knygų leidybos bendrovės „Sakalas“ direktorių Antaną Kniūkštą. Kalbino apie lietuvių skaitytojų pomėgius, leidybos sėkmes ir bėdas, apskritai apie skaitymą.
Kas tuomet buvo „Sakalas“? Matyt, pakaks žinoti, kad pagal išleistų knygų gausą (o iki 1940 metų išleido 608 leidinius) „Sakalas“ pateko į didžiausių to meto krašto leidyklų trejetuką.*
Gerai, dar pridėsiu, kad leido tokio kalibro lietuvių autorius kaip K.Boruta, B.Brazdžionis, J.Grušas, V.Krėvė, A.Miškinis, S.Nėris, V.Mykolaitis Putinas... Arba užsienio literatūros klasikinius ir pramoginius drednoutus – V.Šekspyrą, S.Lagerliof, K.Majų, E.M.Remarką, Žiulį Verną, Tomą Main Ridą.
