Kodėl Stalinas Bulgakovą vertino kaip meistrą? O kas yra meistras? Kvalifikuotas darbuotojas. Ne individualybė.
Gydytojui Bulgakovui po revoliucijos dėl ligos nepavyksta išvažiuoti iš šalies. Bulgakovo pjesės statomos Vladikaukaze, bet jis siekia karjeros, todėl 1921 m. persikelia į Maskvą. Ten priverstas apsigyventi komunaliniame bute (komunalkėje). Bulgakovas 1923 m. įstoja į rašytojų sąjungą.
1925 m. jam neleidžiama spausdinti apysakos „Šuns širdis“. Tačiau pjesė „Turbinų dienos“ 1926 m. sulaukia didžiulio pasisekimo. Pjesę statyti nurodė pats Stalinas.
Tai nepadėjo apsisaugoti nuo kritikų, kurie 1929 m. jį apšaukia antitarybiniu veikėju. Teatrai jo pjesių nebestato. Iš nevilties Bulgakovas kreipiasi laišku į vyriausybę, prašo arba išleisti į užsienį, arba duoti darbo, nes kitaip — mirtis. Efektyviau suveikia laiškas Stalinui 1931 m., kurį diktatorius perskaito. Stalinas 1932 m. nurodo pjesę „Turbinų dienos“ vėl rodyti. Bulgakovas gauna režisieriaus asistento darbą, o naktimis rašo „Meistrą ir Margaritą“, kuri nebuvo išleista jam gyvam esant.
Kadangi genialumo iš Bulgakovo nepasiskolinsime, pabandykime išsiaiškinti, kuo pasireiškia Bulgakovo meistriškumas. Kokias formules jis taiko? (Straipsnyje neanalizuosiu romano dalių, kuriose veiksmas vyksta Judėjoje. Mane labiau domina, kaip Bulgakovui pavyksta pasiekti satyriško efekto Maskvoje).
