Žinoma, jas šiek tiek sušvelninau, kad tiktų „spaudai“, anaiptol ne visos jos buvo tokios naiviai nekaltos. Žmonės pyksta ir suprantama, kodėl.
Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, jog beveik 80 procentų gyventojų save priskiria Romos katalikų religinei bendruomenei, turime per 800 kunigų ir daugiau nei 1000 bažnyčių. Ir visa tai, ir visi jie turi kažkaip išsilaikyti. Žinoma, ne be mūsų visų pagalbos.
Dvasingumas ir pinigai jau seniai vienas su kitu labai suderinami dalykai, ypač Lietuvoje, kur Bažnyčios ir valstybės santykių modelis įvardijamas kaip bendradarbiavimo modelis. Kas yra bendradarbiavimas, nereikia niekam aiškinti, anot žodynų, tai paprasčiausiai reiškia „dirbti vienam su kitu“.
Kitas žodis, tapatinamas su Bažnyčia, yra tarnystė. Su šiuo žodžiu mes apskritai turime nemenką problemą. Lietuviui žodžio šaknis „tarn-“ visų pirma asocijuojasi su nuolankia, beteise tarno pozicija – iki šiol mes save su dideliu malonumu įvardijame kaip nuolankią vergų tautą, žodžių junginys „vergo mentalitetas“ Lietuvoje yra tiek pat populiarus, kaip ir krepšinis.
