Taigi, pietauju aš sau ramiai, besimėgaudama ir nutinka toks nemalonus dalykas – tolėliau prie stalelio atsisėda motina su neįgaliu sūnum. Užaugęs tas sūnus, bet visiškai be jokių manierų, o ir motina jo nė kiek nevaldo.
Na, ir prasideda. Vaikinas absoliučiai neišauklėtas (o gi – suaugęs), rėkauja, normaliai elgtis nemoka, mostaguoja rankomis, dar galiausiai ir garsiai raugėti pradėjo. Mano malonūs pietūs ir gera nuotaika – šuniui ant uodegos, nemoku paaiškinti, kaip sunervino.
Mano rašymas yra tiesiog toks, koks yra lietuviškasis supratimas apie neįgaliuosius XXI amžiuje
Tarsi to negana būtų – na, negaliu aš greituoju būdu kažkaip susikimšt savo visų pietų ir išeit, žodžiu, tarsi to būtų negana, ateina kiti tėvai ir neįgaliojo vežimėlyje atsiveža ūgtelėjusią mergaitę. Ne, rimtai kažkokia nesąmonė, galiausiai jau nelabai suprantu ir pati, kokioje paralelinėje realybėje atsidūriau ir kas čia aplinkui mane vyksta. Nusprendžiu kuo greičiau dingti iš ten, nes, na, patys suprantate, pinigai kaip į balą išmesti.
