Tai būtų geopolitinės krizės banga ir jos pasekmės jau ima kelti susirūpinimą Vakarų lyderiams. Įsivaizduokite tokį scenarijų: kai Europa ir JAV pradeda manyti, kad jau suvaldė koronavirusą, jis įsisiautėja besivystančiose šalyse.
Išsekusios, įsiskolinusios ir norinčios, kad jų pačių ekonomika atsigautų, turtingesnės šalys vangiai teikia pagalbą. Kyla panika. Pietų Europą, kuri vis dar stengiasi išbristi iš koronaviruso sukeltos depresijos, užplūsta migrantai. Kai kurios valstybės nebesugeba grąžinti skolų, kurias grąžinti daugiausia reikia Vakarų finansų institucijoms. Šiame chaose stiprėja autokratai. Jungtinės Valstijos, kurios jau nenori imtis iniciatyvos, palieka Kinijai užpildyti tuštumą.
Tai tik vienas išgalvotas scenarijus, keliantis susirūpinimą Vakarų valstybėms ir kurį pastarosiomis savaitėmis išgirdau pokalbiuose su daugiau nei pusšimčiu pripažintų saugumo ekspertų, akademikų ir vyriausybių patarėjų. Iš tų, su kuriais kalbėjau, nedaugelis abejojo, kad artėja antroji banga. Didžiausias klausimas buvo, kur ji smogs.
Istorija, kaip sakė Barackas Obama kalbėdamas apie Amerikos pažangą, yra zigzagas. Dideli pokyčiai nutiesia kelią grandininei reakcijai: 1929 metų Volstryto katastrofą sekė Naujojo sandorio era. Sąjungininkų pergalė 1945 metais sudarė sąlygas Šaltajam karui. Kiekvienas įvykis sukuria politinius posūkius ir tendencijas, kurias galime aiškiai pamatyti tik po tam tikro laiko.
Dešimtmetį, sekusį po 2008 metų finansinės krizės, euro zona buvo atsidūrusi ant griūties slenksčio, Didžioji Britanija balsavo dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, o Donaldas Trumpas buvo išrinktas prezidentu. Šiandien pasaulio ekonomika patyrė dar vieną staigų sukrėtimą, pasikeitus geopolitinei situacijai, nes padidėjo įtampa tarp JAV ir Kinijos, prekyba smarkiai sulėtėjo, o struktūrinė atskirtis tarp šiaurės ir pietų Europos pagilėjo. Taigi kyla klausimas, kas gali nutikti per dešimtmetį po šios krizės?
