Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 25d. 21:00

Ūkininkai prieš Smetoną: kova dėl teisingų mokesčių, Seimo ir demokratijos (I dalis)

Valstiečiai rugiapjūtės metu
Rokiškio krašto muziejaus nuotr. / Valstiečiai rugiapjūtės metu

1936 m. gegužės 23-ioji – viena niūriausių dienų Antano Smetonos „aksominio“ autoritarinio režimo istorijoje. Tądien Kauno A.Mickevičiaus slėnyje buvo sušaudyti keturi Suvalkijos ūkininkų streiko dalyviai. Dar vienas pasmerktasis po metų nunuodytas dujų kameroje.

Tik vienas iš penkių mirtininkų turėjo ryšių su komunistais, du nepriklausė jokioms organizacijoms, o du buvo... prosmetoniškų organizacijų nariai. Jie nebuvo nei kalčiausi, nei aršiausi neramumų kurstytojai.

Bet po to, kai 1936 m. gegužės pradžioje A.Smetona tautai pasiūlė „meduolį“, – naują seimo rinkimų įstatymą (ir viltį turėti demokratinę atstovybę) – prezidentui norėjosi pademonstruoti ir rimbą. Kažką reikėjo sušaudyti.

Be dvejonės pralieti kraują

„Mieliems mano tėveliams, sesutei Bronytei, Birutukei ir broliukui Ignatukui (...) mus nuteisė sušaudyti. Sprendimas bus įvykdytas 23 d. 3 val. ryto. Mes visi keturi suvirsime į vieną duobę ir niekas niekuomet nesuras mūsų kapo. Negalime jūsų atsisveikinti tiesiogiai, nė atsibučiuoti, tad atsisveikinu per šias eilutes“, – šitaip savo paskutiniame laiške artimiesiems rašė vienas iš pasmerktųjų mirti Suvalkijos ūkininkų streiko/neramumų dalyvių.

Tai buvo turtingų ūkininkų (turėjo 51 ha) sūnus, „pavasarininkas“ (katalikiška jaunimo organizacija) Alfonsas Petrauskas.*

Tą dieną – 1936 m. gegužės 23-iąją – verta prisiminti kaip liudijimą, jog A.Smetona nebuvo vien tik „aksominis diktatorius“. Kad buvo pasirengęs dėl valdžios lieti tėvynainių kraują, tegul ir saikingomis porcijomis. Ir ne tik prieš jo prezidentavimą užsimojusių politinių oponentų, kurie lyg ir turėjo suvokti, kuo rizikuoja maištaudami prieš „tautos tėvą“. Prireikus, be skrupulų buvo susidorojama ir su „žemės druska“ – didžiąją šalies gyventojų dalį sudariusiais ūkininkais, valstiečiais, kurie subruzdo tik visiškai nusivylę valstybės ekonomine ir socialine padėtimi, vyriausybės elgesiu krizės metu. Ir galbūt padarė baisią klaidą, be ekonominių reikalavimų, paminėję dar ir laisvus Seimo rinkimus...

Ko gero, šia egzekucija neverta stebėtis, juk bekraujai maištai Lietuvoje buvo pasibaigę kartu su demokratija – iškart po 1926 m. gruodžio perversmo. Jo metu prezidentas Kazys Grinius sutiko pats pasitraukti iš savo posto manydamas, kad elgiasi kilniai ir valstybiškai.

Tikėdamas, kad joks postas nevertas žmonių gyvybių ir galimo pilietinio karo šalyje, galbūt net nedraugiškos kaimyninės valstybės įsiveržimo. Liūdna, bet šį nenorą teptis krauju gruodžio 17-osios perversmo „advokatai“ neretai net šiandien jam prikiša kaip tariamos silpnybės išraišką.

*Laišką yra citavę Juozas Gaila–Gailevičius ir istorikė Sigita Černevičiūtė.

A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotr./Gruodžio 17-osios perversmininkų šarvuočiai ir tankai perversmo metu prie Lietuvos kariuomenės štabo
A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotr./Gruodžio 17-osios perversmininkų šarvuočiai ir tankai perversmo metu prie Lietuvos kariuomenės štabo

Mūsų bendruomenės nariai kiekvieną mėnesį gali skaityti 5 straipsnius NEMOKAMAI!

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:38
00:18
29:38

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai
Parašykite atsiliepimą apie "15MAX"