Turbūt jau pripratote, kad priežastys, dėl kurių pasirenkame važiuoti ten, o ne kitur – neaiškios. Kaip ir mes jau baigiame priprasti prie jūsų laiškų ir „Facebook“ žinučių, kuriose draugiškai siūlote maršrutus arba piktinatės, kad, netikėtai atvažiavę į jūsų kaimą ar miestelį, nenufilmavome „tos bažnyčios“, „to žmogaus“, „tų ąžuolų“.
Taip, nesiginčijame, kad šios kelionės – fragmentiškos, kartais pernelyg panašios viena į kitą, kartais per mažai motyvuotos, ne visada pavykusios – kaip ir mūsų kasdienybė, apie kurią mudu su Irmantu ir norime pasakoti. Bet vieną detalę visgi norime garantuoti – mes visada žinome, kodėl važiuojame būtent į tą vietą. Todėl žinome ir šįkart, būdami Užusalių kaime, Jonavos rajone.
O priežastis yra bebras – didžiausias Lietuvos graužikas, pamėgęs vandeningas Užusalių apylinkes, kaime esantį tvenkinį, šalia tekančias Šešuvą ir Pravartą, pelkėtus miškus. Tas bebras užsiropštė ant seniūnijos herbo ir tapo Užusalių simboliu. Susipažinkite ir su juo, ir su kitais dviem pašnekovais, kuriuos šiandien regėsite ir girdėsite.
Bebras sausumoje.
Kęstutis lietuje.
Kęstutis pelkėje.
Užusaliuose susitikome su dviem Kęstučiais. Pirmasis – buvęs profesionalus dviratininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas, dabar – bendrovės „Plankmara“ vadovas Kęstutis Stakėnas. Jis pasakojo apie ąžuolines grindų lentas ir parketlentes.
Apie prekės ženklą „Staki“, Europoje žinomą labiau nei Lietuvoje. Taip pat apie medieną ir medžius, už kuriuos šiose apylinkėse atsakingas Kęstutis Kakanis – Svilonių girininkijos girininkas, nusivežęs mus prie bebrų užtvankos ir paaiškinęs, kodėl bebrai graužia medžius.
Poetas Donaldas Kajokas naujausią savo eilėraščių knygą pavadino „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Skolinamės iš jo šį gūsį, savąjį pasakojimą pavadindami „Apie vandenis, medžius ir medieną“.
Užusaliai – tarp Kauno ir Jonavos. Bebrai – tarp medžių ir vandens. „100 Lietuvų“ – tarp jūsų.
Ar medį, iš kurio išdrožtas šis bebras, nugraužė pats bebras? Ne.
Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė – irgi prie vandens.
Namas – taip pat prie pat.
Vasia sukinėjasi aplink malkas.
Skambutis.
Įrodymas, kad Užusaliuose yra ne tik bebrų, bet ir žuvies.
Ir vandens sporto entuziastų.
Ir vandens.
Vėjo.
Ir medžių.
Lentos kelionė.
Išpjovus lentas.
Būsimos grindys.
Nuotaika pamačius lentą.
Nuotaika pamačius mudu su Irmantu.
Katinas, skelbiantis apie antrąją pasakojimo dalį.
Bebrai čia niekuo dėti.
Kad ir pusė, bet vis tiek – dar medis.
Kelias, kuriuo pas bebrus nepateksite.
Kaip jums atrodo, kodėl, kertant mišką, kirtavietėje yra paliekama šiek tiek medžių? Ne, ne bebrams.
Jei žinote atsakymą, dalinkitės mūsų „Facebooke“. Šįkart – tiek. Iki.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
