#37 Pagramantis
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas

Paslėptasis dygsnis. Jeigu žinote, kas yra paslėptasis dygsnis, šis „100 Lietuvų“ pasakojimas turėtų jus sudominti. O jei, kaip ir mudu su Irmantu, girdėję nesate, tuomet netrukus sužinosite. Kelionėje po tiesiųjų, zigzaginių ir paslėptųjų dygsnių teritoriją jus lydės profesionali gidė Raselė Stružeckienė.

1994 metais savo namų kieme ji atidarė siuvyklą. Dabar čia dirba 25 moterys, dygsniuojančios sukneles, palaidines, kombinezonus, kūdikiams skirtus žaislus. Ponia Raselė netrukus papasakos, kad visi siuvyklos gaminiai iškeliauja į užsienį.

map_Grey-34
map_Grey-34

Pamatysite Lietuvoje siūtą suknelę, Junginėje Karalystėje kainuojančią 140 svarų. Už jos pasiuvimą yra sumokama 5,40 svaro. Daug tai ar mažai, nuspręsite patys, nes mudu su Irmantu labiau gilinomės ne į rinkų tendencijas, o į moterų ir vyrų santykį siuvykloje – kodėl čia nėra nė vieno siuvėjo?

Tauragės rajonas, Mažonų seniūnija, jungianti pusšimtį kaimų ir vieną miestelį. Šis miestelis – Pagramantis. Šis „100 Lietuvų“ pasakojimas – apie jį. Tiksliau – apie siuvyklą jame.

Tai buvo įprasta diena Pagramantyje.

Traktoriaus vairuotojas kažkur vežė karvę.

Robertas pjovė žolę.

O ponia Raselė išėjo į kiemą atsikvėpti.

Siuvyklos vadovė pakvietė mus vidun.

Ir parodė, kas čia siuvama.

Apžiūrėjome siūlus.

Siuvimo mašinas.

Ir Loretos, Danos, Editos bei Jolantos darbus.

Pincetas darbo neturėjo.  

Kitaip nei Edita, siuvanti čia jau 20 metų.

Siuvėja Jurgita paaiškino, kas yra dvigubas dygsnis.

Su Irmantu šiek tiek pareguliavome.

Širdis reiškia, kad šiandien išgirsite ir meilės istoriją.

Palietusią tris žmones.

Taigi, paliekame trumpam siuvyklą.

Ir atsiduriame ant Pagramančio atodangos, Akmenos upės pakrantėje.

Vietoje, kur Gramančios upelis įteka į Akmeną.

Vietoje, kurioje du pamilo vieną.

Ši istorija nutiko seniai seniai, todėl nėra abejonių, kad ji tikra.

Kartą gyveno bajoras Pagramantis, turėjęs šaunią dukterį Gramančią. Beveik tokią pat šaunią, kaip ir Pagramančio siuvyklos siuvėjos. Šiose apylinkėse gyveno du galiūnai – Songaila ir Ringaila. Ir abu, be abejo, pasipiršo Gramančiai.

Tačiau tekėti už abiejų ji negalėjo, todėl tarė: „Tekėsiu už to, kuris atkakliau dirbs ir supils piliakalnį, saugosiantį Pagramančio, mano tėvo, dvarą nuo vėjo ir audros“.

Žinoma, abu jaunuoliai padarė tai, kas ir dera įsimylėjėliams, – supylė po piliakalnį.

O kas įvyko paskui, žino Mažonų seniūnijos seniūnas Jonas Samoška.

Su juo susitikome prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios.

Vėliau užlipome ant Pagramančio piliakalnio.

Apžiūrėjome atodangos šlaitą.

Akmeną.

Ir sugrįžome atgal į siuvyklą.

Čia Edita ir Jurgita valgė obuolius.

O Raselė svarstė, ko gi dar paklausime apie siuvyklą.

Siūlai nebuvo pasibaigę.

Bet mudu su Irmantu vėl šiek tiek pasukinėjome ratukus.  

Kol Jurgita rišo.

Edita siuvo.

O siūlai gulėjo.

Mudu šiek tiek pakarpėme.

Jolanta. Ji siuvykloje lygina.

Tuomet Irmantas nusprendė nufotografuoti daugiau veidų.

Tą ir padarė.

Ir jam sekėsi.

Sekėsi.

Ir dar kartą sekėsi.

Ir net tada, kai mudu su Rasele išėjome, Irmantas nenuleido fotoaparato.  

Gali būti, kad jis vis dar Pagramantyje.

Svarbiausia, kad ne vienas.

O jei rimtai, Irmantas pajuto įkvėpimą.

Ir sugebėjo padaryti tokią nuotrauką!

Todėl ir toliau ieškojo įkvėpimo.

Kol įkvėpimas jam ištarė: „Prieik arčiau“.

Be abejo, Irmantas priėjo.

Bet įkvėpimas pasakė: „Ačiū, nereikia“.

Irmantas atsitraukė, dramatiškai nupūsdamas pienių pūkus. Darbas tęsėsi.

O tada vėl sugrįžome į siuvyklą.

Ir supratome, kad jau reikia vynioti siūlus.

Tad atsisveikinome su ponia Rasele.

Ir visu siuvyklos kolektyvu.

Dygsniuojančiu paskutinius paslėptuosius dygsnius.

Pakabinančiu dar vieną suknelę.

Išjungiančiu šviesą.

Ir grįžtančiu namo. Kaip ir mes.

Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą