Tarpukariu Rozalimo vaikai kiauras dienas šmirinėdavo aplink šį geltoną namą ir elektrinį jo durų skambutį – pirmąjį ir ilgą laiką vienintelį miestelyje. Namų šeimininkas, žydų kilmės vaistininkas Baras, ilgainiui apsiprato, kad vaikai nuolat spaudžia mygtuką – dažnai net nenueidavo pasižiūrėti, kas stovi už durų. Todėl, sutiktas gatvėje, vis sulaukdavo kaimynų priekaištų – mes išsiruošiame į vaistinę, o tamstos vis nėra.
Vaistinė čia veikė nuo 1893 metų. Uždaryta jau šiame amžiuje. Šiandien geltonos spalvos name gyvena „kiti žmonės“, leidę apsižvalgyti aplinkui, paspausti jau kitą skambutį, tačiau nieko negalėję papasakoti apie vaistininką ir jo šeimą. Žodžius „kiti žmonės“ mudu su Irmantu rašome kabutėse, nes juos šios kelionės metu iš rozalimiečių išgirdome nekart:
– O kas dabar ten gyvena?
– Dabar ten gyvena visai kiti žmonės.
O štai 1868 metais iš 289 Rozalimo gyventojų – 142 žydai. 1897-aisiais – 265 iš 549. 1937-aisiais – 72 iš 674 rozalimiečių. Kodėl praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje keli šimtai žydų iš Rozalimo pasitraukė, mums papasakos viena iš trijų pašnekovių, kuri pokalbio pabaigoje primins, kodėl penkto dešimtmečio pradžioje miestelyje neliko beveik nė vieno žydo. Kaip ir aplinkiniuose. Kaip ir visoje Lietuvoje.
„100 Lietuvų“ – apie Rozalimą Pakruojo rajone. Apie kaimynus, kurie dingo. Sinagogą, kuri, apleista ir trūnijanti, taip pat veikiausiai dings. Ir Lietuvą – atsikartojančią, vieną iš šimto, vieną iš tūkstančio, vieną iš mūsų.
1928 metais Rozalime gimusi Vanda Vaidotienė su šypsena prisimena šiurpias istorijas, sklandžiusias Rozalime tarp vaikų ir paauglių. Istorijas apie žydus ir jų tradicijas. Vieną tokią – apie „baisiąją naktį“ – išgirsite ir jūs.
Ilgametė fizikos mokytoja puikiai supranta, kad miestelyje klajoję gandai, tarkim, apie katalikų kraują macų tešloje, vėliau ėmė skambėti kaip antisemitiniai mitai.
Tiesa, du trečdaliai žydų iš Rozalimo pasitraukė po 1930-ųjų birželio 12 dienos – milžiniško gaisro metu sudegė jų namai ir kitas turtas. Likusieji – apie šimtą žmonių – Rozalime gyveno iki 1941-ųjų.
Vandą Vaidotienę aplankėme neatsitiktinai. Ji – nedidelės, 1994 metais išleistos knygos apie Rozalimą autorė, po ilgesio laiko vėl atsiverčianti gimtojo miestelio istoriją. Ponia Vanda aprašė kiekvieną Rozalimo namą ir jo gyventojus iki 1940-ųjų. Kelias ištraukas pateiksime ir jums.
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
