Vytautas Karpis pats pasidarė „nedidelę operaciją“, todėl kaimynė Julė, buvusi felčerė, jį vadina Chirurgu. Tačiau Vytautas sako, kad tikroji jo pravardė – Mekšras. Tiesa, yra kaimynų, vadinančių jį ir Ešeriu. Arba Karosu. Visą gyvenimą elektriku dirbęs vyras numoja ranka, nusišypso ir ištaria: „Čia visi tokie.“
Nedzingė, trijų šimtų žmonių kaimas Varėnos rajone. Jei kur nors išgirsite kitą pavadinimą – Nedingė – būkite tikri, kad tai – tas pats kaimas. Tačiau nesugalvokite vietiniams užsiminti, kad Nedingė jums skamba geriau (ar taisyklingiau) už Nedzingę. „Dz“ čia reiškia ne tik Dzūkiją, bet ir dziedus.
O apie dziedus ir jų palikimą – iki šių dienų išlikusias pravardes – mes ir atvykome pasikalbėti. Nes Nedzingėje ne visi kaimynai iškart pasakytų vienas kito pavardę. O štai pravardes žino puikiai. Ir net ne po vieną.
Priežastis, kodėl šių platumų dzūkai prasivardžiuoja – daug tokių pačių pavardžių, pavyzdžiui, Juškevičių ir Makaravičių. Plačių giminių vaikai čia vadinti tėvų ir senelių vardais arba pavardėmis, o norint juos atskirti, prilipdavo ir dar šis tas.
Kadaise Nedzingėje gyveno tokia ponia Mikailionienė. Vietiniai pasakoja, kad būtent ji kaimo gyventojams yra sugalvojusi daugiausiai pravardžių. Už tai, kad ji visus „apdergdavo“, kaimynai ją vadino Šikailiene.
Ruduo prie kultūros namų.
Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčia.
Žilinskų dvaro ruduo.
Nijolė Maceikienė, Nedzingės seniūnaitė, bendruomenės pirmininkė.
Rudens šešėliai.
Rudens gėrybės.
Ruduo maišuose.
Ponia Julė ir pupelės. Ir istorija apie kaimyną.
Ar šiandien pamatysime Chirurgą?
Tikrai taip.
O dabar matome poną Valdą. Nedzingėje jis vadinamas Ūkininku.
Nedzingėje teka upė pavadinimu Nedzingė.
Vaikai eina link užrašo „vaikai“.
Nedzingės arklys, pravardės turbūt neturintis.
Ir Nedzingės Algis, kurio pravardė – Yla.
Tiesa, kiti kaimynai Algį vadina Kūlverstuku.
Dvarininkai Žilinskai čia nebegyvena.
Nes čia gyvena ponia Marijona ir katinas Micius.
Bet ar šiandien dar pamatysime Chirurgą?
Tikrai taip.
Chirurgas gyvena viename iš šių namų.
Dairomės jo pro langus.
Ten, kur užrakinta.
Kol galiausiai surandame.
Vytautas Karpis – Mekšras, Ešerys, Karosas ir Chirurgas.
Viskas.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
