#54 Čiobiškis
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas

Tai nebus istorija apie unikalų Čiobiškio kraštovaizdį.

Apie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.

Ar apie Musę, įtekančią į Nerį.

Tai nebus istorija (kol kas) ir apie šį žalią namą.

Tai istorija apie Čiobiškio dvarą.

Nors labiau – apie tvorą, juosiančią dvaro teritoriją.

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotas, dvarininkų Šveikauskų XVIII amžiaus pabaigoje pastatytas, vėliau Pilsudskių giminei priklausęs dvaras prieš trejetą metų parduotas aukcione. Naujieji savininkai Čiobiškio dvarą ir jo teritoriją ateityje regi kaip edukacinę-kultūrinę erdvę – ketinama įkurti konferencijų salę, atidaryti viešbutį, dirbtuves menininkams.

Ir nors XVIII-XIX amžių dvaro istorija, jos palikimas vertas tyrinėjimo, atvėrimo šiandieniniams lankytojams, labiausiai šis dvaras žinomas dėl XX a. aplinkybių – 1923 m. čia įsteigta vaikų prieglauda, po karo – mokykla-internatas, o 1965-aisiais – specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, veikę iki 2011-ųjų.

Pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai diskutuojant, ar apskritai reikalingos specializuotos globos įstaigos, palengva jas uždarant ir perkeliant specialiųjų poreikių vaikus iš institucijų į globėjų šeimas ar nedideles bendruomenes, nusprendėme apsilankyti Čiobiškyje, Širvintų rajone.

Dvare, tarp kurio sienų skirtingais XX amžiaus laikotarpiais gyveno ir mokėsi karo bei pokario našlaičiai, „sudėtingesnio charakterio“ vaikai, nusikalsti linkę paaugliai (nuo praėjusio amžiaus vidurio – tik nepilnamečiai berniukai), į globos namus atsiųsti „pasitaisyti“ ar „pradėti gyvenimą iš naujo“.

Algimantas Perednis, keliolika metų dirbęs vaikų namų ūkvedžiu.

Skirtingais laikotarpiais čia vaikščiojo nuo 50 iki 300 vaikų.

Čiobiškio dvaro kumetynas.

Kuriame buvo įrengta sporto salė.

Įvairiausios vaikų globos namų spalvos.

Žodžiai, kurių ant šios sienos greitai nebeliks.

Ir žodžiai, išliksiantys čia ilgam.

1945 metais Čiobiškio dvaro kumetyne veikė partizanų štabas, kuriam vadovavo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias (1911–1949). Istorijų, kaip apie štabą sužinojo stribai, – ne viena. Bet skirtingų versijų smaigalyje – vaikų namų auklėtinis, išdavęs, kad dvaras yra priglaudęs ne vien vaikus.

Kovo 27-ąją stribams įsiveržus į dvaro teritoriją ir kulkosvaidžiais suvarpius kumetyno sienas bei lubas, žūsta trys antrame aukšte slėpęsi partizanai. Apie tai netrukus papasakos Almantas Piškinas, Čiobiškio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas.

Bet šio pašnekovo paklausime ne tik apie partizanus. 1998–2001 metais būtent jis vadovavo Čiobiškio specialiesiems vaikų auklėjimo ir globos namams. Tuometis direktorius atsistatydino po Valdo Adamkaus vizito – prezidentą šokiravo faktas, kad prasikaltę vaikai kuriam laikui atsidurdavo karceryje.

2001 metais čia gyveno apie 50 vaikų ir paauglių. Juos prižiūrėjo ir mokė panašiai tiek darbuotojų. Ponas Almantas pasakoja, kad ilgus dešimtmečius (ypač sovietmečiu) vaikų izoliavimo problema niekam nerūpėjo. Esą mokyklos būdavo suinteresuotos (tuomet dar neveikė „mokinio krepšelio“ principas) atsikratyti ūmesnių auklėtinių.

Socialinės rizikos šeimose užaugę, nusikalsti linkę, alkoholio ar narkotikų nevengę vaikai įsikurdavo dvaro teritorijoje. Ponas Almantas sako, kad ugdymo tvarka Čiobiškyje niekuo nesiskyrė nuo kitų panašaus pobūdžio įstaigų Lietuvoje. Bet pirmiausia – apie partizanus.

Almantas Piškinas, Čiobiškio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas.

Dar šiek tiek istorijos nuo sienų.

Radome žolėje. Palikome vietoje.

Buvusi vaikų socializacijos centro mokykla.

Biologijos kabinetas.

Koridorius.

Mokytojų namas, kuriame gyvena Sigita Lukaševičienė.

1961– 2001 metais ji dirbo lietuvių kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja.

„Mano auklėjamoji klasė – jau aštuntokai. Čiobiškio m-kla internatas, 1963.09.01”

Užrašas buvusiame auklėtinių bendrabutyje.

Ir užrašas buvusioje mokyklos aktų salėje.

Mokykloje tebekabantis piešinys.

Geografijos kabinetas.

Atsakymai.

Mokiniams kildavo klausimų ne tik iš geografijos.

Ponia Sigita tuos klausimus puikiai prisimena.

„Buvau jų klasės auklėtoja. Dabar jie jau baigė VII klasę. 1968 m. pavasaris”.

Istorija, likusi vidinėje spintelės pusėje.

Pusė komandos.

Laiptai į antrą aukštą.

Jais užlipęs, pamatai tvorą.

Mokytojai Sigitai Lukaševičienei tekdavo paaiškinti, kam ta tvora.

„Surinkti vaikai į dramos būrelį. 1994 ruduo”.

Mudu su Irmantu čia dar sugrįšime. Vadinasi, sugrįšite ir jūs.

Sužinosite daugiau apie Čiobiškio dvarą.

Bet dar daugiau – apie šį žalią namą.

Turintį ketverias duris.

„100 Lietuvų“ kartu su Valstybiniu jaunimo teatru pradeda bendrą projektą „Namai“. Keliaudami po Lietuvą, išgirstame daugybę unikalių istorijų, kurių pagrindu bus sukurta dokumentinė drama profesionaliems teatro aktoriams.

Pjesei pristatyti 2018 metais pasirinksime ne sostinės ar kito miesto teatro sceną, o vienus iš neveikiančių ar uždarytų Lietuvos kultūros namų – „Namai“ suteiks progą bent vienam kartui atidaryti buvusią miestelio ar kaimo kultūros erdvę.

Čiobiškyje kultūros namai – dveji. Naujieji, mūriniai, aktyviai veikiantys, pastatyti Nepriklausomybės pradžioje, ir senieji, mediniai, dabar tarnaujantys kaip šarvojimo salė. Būtent jie ir taps namai teatro „Namams“. Kodėl? Kaip? Kada? Jau greitai.

Dabartiniai Čiobiškio kultūros namai. Kartu – ir seniūnija, ir paštas.

Širvintų kultūros centro Čiobiškio filialo vedėja Vida Dambrauskienė.

Taigi, keliaujame toliau po „100 Lietuvų“, bet vieną Lietuvą.

P. S. Kaip jums atrodo, kur veda šie laiptai? Taip, visur. Iki.

Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą