Tai yra tiesiog apsnigtas laukas.
Jo krašte stovi sodyba.
Šioje sodyboje gyvena Albertas.
Prieš pusę amžiaus sėdėjęs rogėse. Vidury.
69-erių Albertas Rimšelis vienišiumi savęs nevadina. Bet jis kiek nustemba suskaičiavęs, kad jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena vienas: 1976 metais mirė jo tėvas Kazimieras, 1987-aisiais – mama Cecilija, 1996-aisiais – sugyventinė Janina. Pastaraisiais metais vyro namuose šmirinėja du katinai – Pūkis ir kitas, kuriam Albertas vardo nedavė, todėl vadina tiesiog Katinu.
Penkis kartus per savaitę Albertą aplanko slaugė Stasė, atvežanti maisto, vaistų, padedanti susitvarkyti buityje – prieš kelerius metus vyras neteko dalies kairės kojos. Iš pradžių neapsieidavo be vaikštynės, dabar jau išmoko judėti su ramentais.
Albertas niekuo nesiskundžia (retokas atvejis mūsų istorijose) – „prie ruso buvo blogiau“. Per mėnesį gaudamas 123 eurus pensijos, žiemos metu jis kiaurą dieną sėdi prie krosnies arba žiūri televizorių, ant galvos užsimaukšlinęs kepurę su užrašu „Lietuva“, o atšilus kuo dažniau išeina į lauką, kartais nutipena iki kaimynų, kurių Švenčionių rajono Poškonių kaime – apie dešimt.
Šįkart „100 Lietuvų“ – neliūdnas pasakojimas apie pusdienį pas Albertą, kuris šios istorijos greičiausiai nepamatys. Bet jis nė neįtaria, kiek bus jūsų, keliolikai minučių užėjusių pasišildyti prie krosnies. Poškonių kaime sakoma: jei kas pritupia prie tavo krosnies, tu tikrai nesi vienišas. Ir nors Poškonyse niekas taip nesako, vis tiek – malonaus žiūrėjimo.
Alberto namai.
„Užeikit vidun, nes lauke šaltoka“.
Katinas Pūkis.
Katinas, kurį Albertas vadina Katinu.
Alberto patirtis.
1960-ųjų mokykla. Albertas – trečioje eilėje pirmas iš kairės.
„Čia aš, kairėje, su draugu Edziku. Gal prieš 30 metų.“
Alberto tėvas Kazimieras Rimšelis.
Televizoriai – du. Vienas rodo, kitas „nelabai“.
Alberto stalas.
Palangė.
Trumpam išeisime į lauką.
Viskas, ko užtenka.
Malkų irgi užtenka.
Pūkis džiaugiasi, kad Katinas liko lauke, nes netrukus pietūs.
Pietūs.
„Man skanu viskas, ką turiu“, – sako Albertas.
O po to kurį laiką jis nesako nieko.
Tiesiog sėdi ir žiūri pro langą.
Albertas draugų vestuvėse. Stovi pirmas iš kairės.
Prieš ketvirtį amžiaus šiuose namuose jis gyveno ne vienas.
Albertas ir jo draugė Janina.
„Jeigu tikrai rašysite, tegul jūsų straipsnis nebūna liūdnas.“
„Parašykite, kad gyvenu vienas, bet mane aplanko Stasė.“
„Parašykite, kad esu Albertas, kuriam visko užtenka. Ačiū.“
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
