Janinai Bikinienei kovo 21-ąją sukako 90 metų. Tačiau į Panevėžio rajono Kulbių kaimą Velykų išvakarėse atvykome ne dėl jubiliejaus. Ir ne todėl, kad ponia Janina daugiau kaip du dešimtmečius dainavo folkloro ansamblyje „Margutis“. Ir net ne todėl, kad Kulbiai – Margučių kaimo pakrašty, prie pat siaurojo geležinkelio bėgių, kuriais traukinys pradunda tik ypatingomis progomis.
Išgyvenusi visas XX amžiaus pervartas, tėvų tremtį į Sibirą, sovietinės valdžios prievartą, prieš 15 metų ponia Janina dar ir palaidojo savo vyrą Kazimierą. Nuo to laiko ji gyvena viena. Tiksliau, su šuneliu Pupsiu, keliolika vištų ir keliais gaidžiais. Trys vaikai – Zita, Vidas ir Leonas – ją aplanko nuolat, būrys anūkų ir proanūkių šioje sodyboje taip pat yra dažni svečiai, bet pasibaigus šventėms ponia Janina lieka viena. Ir, kaip sako pati, stengiasi kuo ilgiau neprašyti priežiūros iš kitų.
„Žiūrėti pro langą man nuobodoka“, – šypsosi moteris, prieš penkerius metus apdovanota Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą. Todėl prie lango ji prieina retai. Tik tuomet, kai kalbasi telefonu. Gerokai dažniau moteris žvelgia į virbalus, siūlus, didžiulius mezginius, pavyzdžiui, lovatieses, kurių per gyvenimą yra primezgusi tiek, kad uždengtų visas Margučių ir Kulbių lovas.
Būtent todėl šiandien būdami čia, mėginame jums papasakoti, ką veikia žmogus, nemėgstantis sėdėti prie lango ir žiūrėti į siauruko bėgius. Tad spalvingo laiko su ponia Janina ir velykine „100 Lietuvų“ istorija.