#66 Kvetkai
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas
Išvirtęs medis pasakojimo apie barą pradžioje atrodo kaip netikęs juokas.
Ir upė ši – ne alaus, o Nemunėlio.
Ir miškas – perpus su Latvija.
Ir žmonės, gyvenantys Kvetkų kaime.
Ir tie, kurie nebe.

Prieš 20 metų... Nors ne. Pradėkime nuo to, kas Kvetkuose gyveno ne prieš 20, o prieš kelis šimtus metų, dar anksčiau, ir kas tebegyvena šiandien. Kvetkai neįsivaizduojami be Kvetkų – plačios giminės, kurios pavardė turbūt ir lėmė kaimo pavadinimą. Kvetkai Kvetkus statė, Kvetkai Kvetkų neapleidžia ir šiandien. Pavyzdžiui, Aušra Kvetkienė, kurią netrukus pamatysime ir išgirsime.

Prieš 20 metų Kvetkuose gyveno maždaug 400 žmonių. Dabar jų – apie 100. Kelis dešimtmečius čia nebeveikia vaikų darželis. Prieš penkerius metus uždaryta mokykla. Dalis kaimo, kaip ir visoje Lietuvoje, išsikraustė į didmiesčius arba emigravo. Ir čia padėkime tašką. Nes šis pasakojimas turbūt labiau ne apie kaimą, o apie kaimo barą. Vienintelį veikiantį dvidešimties kilometrų spinduliu.

 

Šiame bare (ir šalia esančioje vienintelėje kaimo parduotuvėje) šeimininkauja ponia Aušra. Tarp penkių šešių nuolatinių baro klientų – Juozas, Vaidas ir Sigitas. Apie vietinį biržietišką alų su jais nekalbėjome. Tiesiog pabuvome šalia, šnekėdamiesi apie viską ir apie nieką. Vyrai nerimavo, kad Kvetkus parodysime kiek įkaušusius.

Tačiau tokio tikslo neturime. Tiesiog šįkart sudomino žmonės, užsukantys į kaimo barą. Ar šis pasakojimas turėtų būti pažymėtas ženklu N-14? N-18? Gal tiek to. Pažymėkime jį ženklu „100 Lietuvų“. Gal kaip nors išsisuksime, jei atsiras teigiančių, kad skatiname neteisingas vertybes. Gal tegul visi gyvena taip, kaip išmano. O mes pamėginkime tai matyti ir suprasti. Kvetkai, Biržų rajonas, vos keli kilometrai iki Latvijos.

Kvetkų pagrindinė mokykla – penketą metų tuščia.
Vietiniai stebisi: „Tai kam reikėjo įstatyti naujus langus?!“
Ir patikrina stiklų kokybę.
Buvusiame vaikų darželyje – bendruomenės namai ir šarvojimo salė.
Vaikštome tarp daugiabučių ieškodami, su kuo pasikalbėti.
Už neišdaužto lango pamatome gaublį.
Nukreipusį teisinga linkme. Ten, kur yra žmonių.
Dešinėj – parduotuvė. Kairėj – baras.
Aušra Kvetkienė, dirbanti čia šešerius metus.
Kvetkų baras pavadinimo neturi.
Vietiniams siūlome pavadinti barą Kvietka. Arba Kvietkai.
Bet mums primenama, kad esame ne Kviet, o Kvet... Kvetkuose.
Taigi, Kvetkuose lankėmės ketvirtadienį.
Laukėme, kas eis šiuo keliu ir užsuks į barą.
Ir sulaukėme Juozo.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Praėjusio amžiaus pradžioje statyta Kvetkų mokykla.
Vienaakiai inkilai.
Ponia Renata, grįžtanti iš parduotuvės su grietine. Pritrūko vakarienei.
Kaip galvojate, kodėl avilys užkeltas taip aukštai? Ten, dešinėje.
Nes štai kas apsigyveno daugiabučio sienoje.
Dar šiek tiek, ir išskraidins plytą lauk.
Ponios Renatos dukra Žaneta grįš į ištuštėjusius Kvetkus.
Ponia Renata važiuoja ruošti vakarienės ir laukti dukters.
O mes skaitome skelbimus, kurių nėra.
Kaip ir alaus.
Matome žalios spalvos radiatorių.
Matome Vaidą, sėdintį prie to radiatoriaus.
Kvetkuose gyvena buvę mokytojai, tautodailininkai, ūkininkai.
Bet su jais šiuose pasakojimuose juk ir taip labai dažnai kalbamės.
Todėl šįkart klausėmės kitų.
Pavyzdžiui, Sigito.
Ir Juozo, darkart sugrįžusio po dienos darbų.
Kvetkuose yra ne vienas objektas, kurį verta pamatyti.
Ne viena istorija, kurią būtų įdomu išgirsti.
Ir ne vienas žmogus, tebegyvenantis, neemigravęs.
Kai važiuosite į Latviją – sustokite, apsidairykite.
Nes kito baro aplink nėra. Kaip ir kitų Kvetkų.
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą