#72 Mažintai
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas
Vienkiemis.
Ponia Zofija, Rikis ir krėslas.
Tik pasakojimo pabaigoje paaiškės, kam čia tas krėslas.
Nes ne apie krėslą ši istorija. Ir net ne apie Rikį.
O apie duobes netoli šio vienkiemio.
Ponia Zofija Šaulienė, 87-erių.

Jos anūkas Gediminas mums parašė siūlydamas aplankyti seno lieptelio liekanas Ančios upėje, Bobskendį – miško tvenkinį, Slinkių – stačią upės pakrantę. Gediminas, Tauragės rajono Mažintų kaime pas močiutę leisdavęs vasaras, taip pat aprašė miško keliuką, klevus ir ąžuolus, viską. Ir iš to visko mes parodysime labai nedaug – nuo gamtos žvilgsnis nukrypo į istoriją.

 

Gediminas iš močiutės pasakojimų žino apie partizanų bunkerį, Holokaustą, tremtį į Sibirą. Jis supranta, kad močiutės ir senelio Juozo Šaulio (1923–1931) sodybą iš visų pusių gaubia mirtys – XX amžiaus tragedijos, išdavystės, paslaptys. Gediminas turbūt nesupyks, kad vietoj klevų ir ąžuolų pasirinkome duobes.

Kam jos iškastos, kas jose slėpėsi ir kaip jos atrodo šiandien, praėjus septyniems aštuoniems dešimtmečiams nuo jų iškasimo? Šįkart „100 Lietuvų“ pasakojimas – ilgokas. Bet įdomus. Vietomis liūdnas, kraupokas. Bet pabaigoje, kaip visad, šviesos būna daugiau. Ramaus žiūrėjimo ir klausymo. Tiesa, Gediminai, ačiū už laišką. 

Svarbiausias gyvenimo detales ponia Zofija yra užrašiusi.
Akmuo prie Šaulių sodybos.
Paminklinis akmuo už kelių šimtų metrų nuo namų.
Zofija, Juozas ir penki jų vaikai. Maždaug 1965-ieji. Jauniausias – Viktoras.
Šiandien Viktoras – Gaurės pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas.
Trys Kęstučio apygardos partizanai 1950-ųjų rudenį Ančios pakrantėje įsirengė bunkerį.
1951-ųjų kovo 19-ąją bunkerį apsupo pusšimtis kareivių ir stribų.
Pro Šaulių sodybą pravažiuojame darkart.
Į kitą pusę. Į mišką, kur 1941-ųjų rugsėjo 8-ąją nužudyta 1800 žydų. Daugiausia – moterų ir vaikų.
Holokausto kelias ir miško keliukas.
Duobė, užversta šakomis.
Ponia Zofija uždaro vartelius.
Važiuojame toliau. Prie išlikusių apkasų.
Grįžtam atgal. Apačion.
Atgal į namus.
Šaulių sodyboje – ne vienas kryžius.
Ir ne vienas avilys.
Ponas Viktoras nuėjo darbuotis.
O mes su ponia Zofija – pasikalbėti. Dar šiek tiek.
1951-ieji. Zofija ir Juozas – Sibire. Dukrai Adelei – du mėnesiai.
Ponios Zofijos vyras Juozas kurį laiką dirbo fermos vedėju.
Ši istorija galėtų vadintis „apie akmenį pakrantėje“.
Apie akmenis prie sienos.
Arba akmenukus miške.
Ant bičių avilio.
Bet ši istorija – ne apie akmenis, o apie atmintį.
Anūkai ir proanūkiai ponios Zofijos klausinėja, kas pastatė šį kryžių.
Apie smetoninį namo draudimo ženklą.
Apie viską. Ir apie krėslą, matytą šio pasakojimo pradžioje.
Ponia Zofija sėdi krėsle. Šalia – Rikis.
Jau viskas. Iki.
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą