#76 Alanga
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas
Kai atrodė, kad nieko nebesimato, važiavome toliau.
Kai iš tiesų nebesimatė nieko, apgraibomis pasukome dešinėn.
Lauko žibintas apšvietė mūsų Nerimą ir Baikštumą.
Nes nežinojome, ar būsime priimti, ar išleis po visko namo.
„Ko ten stovite? Ateikit. Čia aš“, – ištarė ponia Aldona. Ir mes patikėjome.

Pas ponią Aldoną turėjome atvažiuoti temstant, o ne visiškai sutemus. Blaškėmės rūke skendinčiomis pamiškėmis, kol galiausiai nebesimatė nieko. Kur ši moteris gyvena, kaip iš tolo atrodo jos namai – nepamatysite. Tiesiog įsivaizduokite vienkiemį netoli upės, kuri vadinasi Jūra. Nepaisant pavadinimo, ponia Aldona gyvena ne Palangoje, o Alangoje, Tauragės rajone.

Jos anūkė Eglė parašė mums trumpai: „... mano močiutė kažkiek ūkininkauja, karvės jau nebeturi, bet laiko avių, ožkų, vietnamietiškų paršų. Vos paeina, bet negali sustoti ėjusi“. Paklausėme, kada močiutė gimusi – 1940-ųjų spalio 25-ąją. Paprašėme telefono ir paskambinome. Ponia Aldona pakvietė atvažiuoti vasarą, „kai viskas žydi“, bet įsiprašėme šiek tiek anksčiau – dabar.

 

Šio pasakojimo pavadinimas – apie tamsų gyvenimą ir šviesų – susijęs ne tik su paros laiku. Ponia Aldona užsimins apie pirmąjį vyrą, karininką Stasį, su kuriuo gyventa ir Archangelske, ir Tauragėje. Apie kelis dešimtmečius tvertą smurtą, auginant judviejų vaikus – Dalią, Danutę ir Eugenijų. Apie priežastį, kodėl savo vyrui atleisdavo, tiksliau, kaip jį pateisindavo. Apie antrąjį vyrą, Joną, su kuriuo prieš beveik tris dešimtmečius apsigyveno šiuose namuose, kur dar nebuvo elektros, o vėliau tapo šviesiau. Visomis prasmėmis.

„100 Lietuvų“ fotografas Irmantas barzdos neaugina, todėl ponia Aldona jam pastabų neturėjo. O štai šias eilutes rašantis Mindaugas išgirdo apie stulbinamą jo panašumą į tvarte laikomą ožį, vardu Partizanas. Tiesa, į tą patį ožį esą šiek tiek panašus ir anūkės Eglės mylimasis Andrius, poniai Aldonai šiek tiek primenantis (vėlgi, dėl barzdos) ir vietnamietišką paršelį. Štai tokia buvo pažinties pradžia. Nusiteikite.

Aišku, pirmiausia – pas ožį ir paršus. Aldona nori įtikinti esanti teisi.
Ožkos, vištos, paršeliai – ir tai dar ne viskas. Toli gražu.
Ponia Aldona sako pavargstanti tuomet, kai reikia stovėti.
Išjungiame prožektorius, nes eisime vidun.
Tada atsisėsime ir klausysime – ne apie paršus ir ožius. Kiek rimčiau.
Iš kairės: Aldona, Danutė, Eugenijus, Stasys ir Dalia.
Jonas, su kuriuo Aldonos gyvenimas pasikeitė.
19.
Kita pusė.
Prie stalo dar su Stasiu. Prieš pusę amžiaus.
Prie stalo – Jonas. Po Nepriklausomybės.
Nutarėme pasižiūrėti, ar rodo ką gero televizorius. Išjungėme.
Aldona ir katinas, kurio vardą sužinosite vėliau.
Jo vardas – Anglius. Sako – į nieką nepanašus.
Tada vėl nusprendėme prisėsti, o Anglius – prigulti.
Darkart įsijungėme televizorių. Pasižiūrėjome orus.
Ir staiga paaiškėjo, kad kieme apžiūrėjome dar ne viską.
Ponios Aldonos kiemą apšviečia didžiulis žibintas.
Bet paties žibinto, aišku, nesimato. Tik šviesa.
Šeimininkė svarsto, ką įdėti lauktuvių: po paršelį ar medaus.
Atsisveikinusi, ponia Aldona prisės mėgstamiausioje namų vietoje.
Tada trumpam užsnūs. Tada nusivilks liemenę, nes į lauką – nebe.
Tuomet dar pravers duris ir paklaus, ar tikrai rasime kelią atgal.
Atsisveikindama pamojuos pro langą.
Ir išjungs žibintą. Tarsi rytas. Bet iš tiesų – naktis. Ir šviesiau.
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą