#93 Galiniai
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas
Štai šioje vietoje pasakojimas prasidės ir toje pačioje pasibaigs.
Nes aplink daugiau nelabai yra su kuo pasikalbėti.
Tiksliau – išvis nėra su kuo. Tiesiog įpratome sakyti „nelabai“.
Nelabai aišku, ar kaimo pradžioje, ar gale ši sodyba. Ji čia vienintelė.
Galinių kaimas Pasvalio rajone. Jolitos ir šešių jos vaikų namai.

„Laiko kalbėtis nelabai turėsiu – juk vasara, gyvuliai, grūdai, visi kiti darbai“, – kalbant telefonu ir prašantis į svečius įspėjo Jolita. Beveik 20 metų ji gyveno su vyru Kęstučiu, o netrukus nevyniodama į vatą paaiškins, kodėl pastaruoju metu – tik su vaikais: Deividu, Artūru, Gediminu, Robertu, Laimiu ir Ugne.

 

Gimusi Biržų rajono Deikiškių kaime Jolita kartu su vyru kūrėsi uošvio sodyboje. Sodino, sėjo, augino kiaules ir laikė karves – kitokio gyvenimo kaime ji sako neįsivaizduojanti. Todėl ir dabar, likusi su vaikais ir padedama uošvio, Jolita išlaiko nemažą ūkį. Pamatysite ir jį, ir kelis vaikus, kasdien padedančius mamai.

Taip, tai galėtų būti liūdnokas pasakojimas apie vienišą 39-erių moterį. Arba vienišą jos vyrą. Patys žinote, kiek daug tokių ir panašių gyvenimų aplink. Bet taip nebus – juk vasara, gyvuliai, grūdai. Juk net ir neturėdama laiko kalbėtis, Jolita, atrodo, papasakos gerokai daugiau, nei to laiko būtų turėjusi. Vadinasi, šis pasakojimas apie laiką? Ne visai.

Kieme nuolat groja radijas – baido kiaunes ir šeškus.
Jolitos sūnus Robertas (viršuje) su draugu Gerdu.
Netrukus paragaus ir Robertas su Gerdu.
Po pietų jiedu mėgins užvesti kombainą.
O Jolita nusives parodyti karvių. Žinoma, jos turi vardus.
Galima manyti, kad Galinius pasirinkome dėl šių spalvų. Ne visai.
Šitas atėjo ne iš miško – iš Jolitos ūkio.
Kiti ūkio gyventojai nelabai ir nustebo.
Klausosi radijo.
Šis nelabai ko klauso. Nebent Jolitos.
Tvarkytis ūkyje anksčiau padėjo ir Kęstutis.
Prie iškasto tvenkinio planavo statyti pirtį. Dabar čia nebegyvena.
Sūnus Robertas, kombainui pritaikęs automobilio variklį.
Dabar jau turėtų užsivesti.
Klausosi ūžiančio kombaino. Netrukus eis ragauti grūdų.
„Nelabai ką ir papasakojau“, – pasakys atsisveikindama Jolita.
Robertas jau bus sugrįžęs į laukus.
Tie laukai, kaip matote, čia pat, prie namų.
Tie namai – Lietuvoje, tad nelabai toli nuo mūsų. Iki.
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą