#96 Vadžgirys
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas
Pagrindinėje šio pasakojimo nuotraukoje – buvusi klebonija.
Ir penketas bičiulių, susitikusių pasėdėti iki sutemų.
Kol kalbėsimės – sutems, draugai išsiskirstys namo.
Bet grįžkime keletą valandų atgal, kai dar nebuvome pažįstami.
Čia Deividas ir jo dviratis. Ten vaikai, einantys prie mokyklos.
Čia Vadžgirys, miestelis Jurbarko rajone. Tai istorija apie jo vaikus.

Viename naujienų portale prieš kelerius metus pasirodė fotoreportažas apie apleistą ir nykstantį miestelį. Vėlyvo rudens dieną po Vadžgirį pasivaikščioję žurnalistai parodė užkaltus langus, tuščias gatves. Bendruomenė reagavo jautriai, todėl ir šiandien, ankstyvą rudenį, vaikštant po šį miestelį, vietos žmonės primygtinai siūlė „fotografuoti viską“ – ne tik griuvėsius, bet ir statybas.

„Lietuvos spaudos fotografijos“ kataloge apie „100 Lietuvų“ projektą rašiusiam žurnalistui Audriui Lelkaičiui pasirodė, kad rudeniop tampame liūdnesni – keičiasi ir spalvos, ir nuotaika, apskritai mūsų bendravimas su pašnekovais. Galbūt taip ir yra. Tikriausiai labiau skubame pasikalbėti iki sutemstant ir nufotografuoti viską – ne tik lietų.

 

Šįkart, pirmosiomis rugsėjo dienomis, – nei vėjo, nei skubos. Vadžgiry užtrukome iki vėlumos, kol gatvėse nebeliko nė vieno žmogaus – nė vieno iš keliolikos vaikų ir paauglių, apie kuriuos šiandien ir sukosi tiek objektyvas, tiek mūsų klausimai – sutinkame, retokas, gal kiek per retas atvejis šiose istorijose.

Ilgokai svarstėme, apie ką papasakoti – apie vaikus ar dvi moteris, kurias tie vaikai vadina „žiauriai fainomis“. Bibliotekininkė, miestelio seniūnaitė Erika Žievienė ir Eržvilko kultūros centro Vadžgirio kultūros skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė turbūt paprašytų apskritai jų neminėti. Būtent todėl šis pasakojimas – labiau apie jas. Nors, tiesą sakant, viliamės, kad apie viską.

Prieš beveik šimtmetį pastatyta Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčia.
Prie jos lūkuriuoja ponia Lina – miestelio kultūrininkė.
Daivaras sėdi prie daugiabučio. Šįvakar jį fotografuosime nekart.
Kaip ir visus kitus Vadžgirio vaikus, įsitikinusius, kad tėvai nesupyks.
Klausiame, ar jie pažįsta Liną? „Tai aišku. Ji žiauriai faina.“
O Lina tebelaukia. Ji – ir sakralinės muzikos ansamblio vadovė.
Kartu su vaikais atėjome iki stadiono.
Sugalvojome ir išpildėme štai tokią kompoziciją.
O tada pasikalbėjome apie vietinius ir atvykstančius.
Deividas visą vakarą neišleido iš akių jaunesniųjų.
„Kai susimuša – išskiriu“, – sako Deividas. Kiti jam neprieštarauja.
Vadžgiryje šiuo metu gyvena apie 350 žmonių.
Kaip ir visuose miesteliuose – mirštančių daugiau nei gimstančių.
Bet yra ir statybų.
Yra ūkininkaujančių.
Yra auginančių vaikus. Tiesa, vietos mokykloje beliko keturios klasės.
Vadžgirio pagrindinė mokykla, tapusi Eržvilko gimnazijos skyriumi.
Lina, vis dar laukianti repeticijos.
Ansamblio nariai, laukiantys, kada leisime ramiai repetuoti.
Poniai Linai pažadėjome anonsuoti būsimą koncertą bažnyčioje.
Sakralinės muzikos ansamblio koncertas – spalio 11 dieną 19 valandą.
Gali būti, kad kartu su jumis šio koncerto klausysis ir kažkuris iš jų.
Nebent oras leis lakstyti dviračiu, kuris, sutikime, įdomesnis už koncertą.
O štai ten, tolumoje, dvi merginos, nenorinčios patekti į kadrą.
Bet galiausiai sutinkančios nusifotografuoti. Kartu su Daivaru ;)
O dabar sugrįžkime į pasakojimo pradžią. Prie buvusios klebonijos.
Temo, jaunimas skirstėsi, bet laukė dar viena pašnekovė, vakarojanti ilgiau.
Bibliotekininkė, Vadžgirio seniūnaitė Erika Žievienė.
Lina ir Erika – ilgametės kolegės, puikiai pažįstančios bendruomenę.
Po kurio laiko ponia Erika nusiramino, vėl šypsojosi.
O tada prisiminė vieną istoriją. Ir vėl susijaudino. Bet šypsojosi.
Liną ir Eriką Vadžgirio vaikai pavadino „žiauriai fainomis“.
Žmonės sako, kad vaikai niekada nemeluoja. Net ir sutemus. Iki.
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą