Andrius Repšys. „Poligonas“: pakilti virš žemės žaizdų, išlaisvinti vaizduotę
Į Rūdninkų girios biosferos poligoną 2017 metais atvykau visiškai atsitiktinai. Pirmą kartą pakėlęs droną supratau, kad ši vieta yra ypatinga. Įspėjamasis ženklas, jog čia lankytis pavojinga, mat teritorija nėra iki galo išminuota, mano smalsumą sustiprino dar labiau. Sovietiniais laikais čia stovėjo pastatai ir buvo rengiamos karinės pratybos: važinėjo tankai, bėgiojo ginkluoti kareiviai, vyko sprogdinimai. Nuo sprogimų sukeltų gaisrų susiformavo išskirtinis kontinentinių smėlynų kraštovaizdis su kopomis, pušynų masyvais, ežerais bei pelkėmis.
Nors daugiau nei tris dešimtmečius ši didžiulė teritorija paversta draustiniu ir palikta savaiminiam gamtos gyvenimui, tačiau žemėje paliktos žaizdos nėra užgijusios iki šiol. Tikėtina, kad jų randai liks visam laikui.
Pirmojo fotografavimo metu pasitaikė keistų dalykų: dronas virš šios teritorijos elgėsi labai neįprastai, skrisdavo tik trumpus atstumus, o ryšiui pradingus sugrįždavo atgal. Rodos, net ir šis aparatas virš poligono pradžioje „jautėsi“ labai nejaukiai. Dabar tokių keistumų nebepasitaiko – gal apsiprato ir jis?
Mane patį, pagal profesiją buvusį miškininką-eigulį, čia pakerėjo laukinis gamtos peizažas užgimęs teritorijoje, kurioje dar visai neseniai viešpatavo brutali karo jėga. Būtent ji čia paliko gausybę įvairaus dydžio sprogimo duobių, kurios ilgainiui virto ežerėliais, apaugusiais mišku. Jei nežinotum, jog esi virš poligono, vaizduotė sukurtų gan romantišką paslaptingumo ir atokumo jausmą.
Fotografijomis iš paukščio skrydžio šiandien nustebinti yra gan sunku, juk pakelti droną į dangų ir gaudyti kadrus yra vieni juokai. Tačiau gerai fotografijai to per maža. Čia neužtenka vien gražaus, nekasdienio vaizdo, nes vien žvilgsnis iš aukštai jau yra neįprastas ir traukia akį.
Vis dėlto, net ir dronu padarytoje fotografijoje yra įmanomas asmeniškas, individualus požiūris. Tereikia rasti raktą į šį pasaulį pažvelgti kitu kampu. Geometrinės figūros ir jų susijungimai, formos ir faktūros, šešėliai ir objektai, linijos ir kadro kompozicija sukuria simbolinius vaizdinius, kurie pasitelkus vaizduotę įgauna gyvybę. Juk būtent tai vyksta ir gulint ant žolės bei žvelgiant į debesis, tik šį kartą viskas atvirkščiai – iš dangaus į žemę. Čia taip pat gali išvysti ir keistus padarus, ir vandeny nuskendusį mėnulį, ir moterį, geriančią vandenį, ir banginį su berniuku... Vaizduotei nėra ribų.
Dvi šios serijos nuotraukos buvo nominuotos Lietuvos spaudos fotografijų konkurse, dar kelios publikuotos fotografijų albumuose.
Ši serija tęsiama ir toliau.
