Minint Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjai tradiciškai bus pagerbti iškilmingomis kalbomis bei tekstais, atminimo laužais, neužmirštuolių žiedais, įsegtais drabužių atlapuose arba ant nuotraukos „Facebook“ paskyroje. Tačiau galima imtis ir pavienių asmeninių iniciatyvų. Būtent tokią, pagerbiant Sausio 13-ąją žuvusius prie Vilniaus Televizijos bokšto, ir siūlo 15min redakcija. 

Tai maršrutas Laisvės gynėjų keliais Vilniuje, Lazdynų bei Karoliniškių mikrorajonais, kur gyveno, mokėsi, vaikščiojo į parduotuvę, turgų, kino teatrą, darbą bei pasimatymus, sportavo, dainavo mėgstamas dainas, svajojo apie savo bei šalies ateitį net devyni iš keturiolikos žuvusiųjų Sausio 13-osios naktį.

Kiti penki čia buvo atvykę iš Kauno, Marijampolės, Kėdainių bei Rokiškio rajonų ir jų gyvenimo vietos įamžintos jų kraštuose.

Šio maršruto ilgis apie 8 km.

Šią kelionę verta pradėti nuo Televizijos bokšto, vietos, kuri tiek istoriškai, tiek geografiškai ženklina vieną dramatiškiausių įvykių mūsų kelyje į Nepriklausomybę. Tačiau tikėtina, kad ši vieta visai kaimynystėje gyvenusiems Loretai Asanavičiūtei, Rolandui Jankauskui, Virginijui Druskiui, Algimantui Petrui Kavoliukui, Ignui Šimulioniui, Vytautui Vaitkui, Dariui Gerbutavičiui, Vidui Maciulevičiui, Apolinarui Juozui Povilaičiui buvo jų įprastos kasdienybės dalis. Kai kurie jų gal net pro savo kambario ar virtuvės langą matė Televizijos bokštą, tapusį jų gyvenimo orientyru ir apsisprendimo už laisvę simboliu. Net iki mirties.

Kaip nutiko, kad net devyni žuvusieji – iš Lazdynų bei Karoliniškių? Ir ar tai reiškia, kad gynėjų gretose didžiausias skaičius dalyvavusių šiuose įvykiuose buvo aplink Televizijos bokštą esančių artimiausių mikrorajonų gyventojai, kurie, išeidami iš namų Sausio 12-osios ar 13-osios naktį, ėjo kovoti ne tik už svajonę apie laisvę, bet ir už labai konkrečią, artimą ir savą jų kasdienio gyvenimo teritoriją.

Ir štai dar vienas paradoksas, kurį galima įtarti nutikus tą naktį. Instinktas saugoti savo gyvybę yra vienas stipriausių. Laisvės metraštininko Albino Kentros vaizdo archyve yra užfiksuotas epizodas, kai kelios dienos iki Sausio 13-osios bandydami užimti Spaudos rūmus, sovietų kariškiai ima šaudyti į žmonių, gyva grandine apsupusių pastatą, pusę. Pasigirdus šūviams akivaizdžiai matyti, kaip susirinkę gynėjai bėga ne nuo pastato, į kurį nukreipti kareivių ginklai ir šarvuočių vamzdžiai, bet priešingai – link jo, ugnies pusėn. Kodėl? Ar mirti tomis dienomis buvo visai nebaisu? O gal išnykus baimei, nebelieka ir mirties?

Ar ne tas pats scenarijus pasikartojo ir prie Televizijos bokšto? Pasklidus kalboms apie Karoliniškių link iš Šiaurės miestelio artėjančius tankus, šarvuočius bei dengtus sunkvežimius, gynėjų gretas ėmė sparčiai pildyti būtent vietiniai gyventojai, prieš tai įvykius gal stebėję pro savo langus. O kai atvažiuojantys tankai dar iš tolo ėmė šaudyti tuščiais šoviniais, nuo kurių vidury nakties ėmė dužti langų stiklai, riba tarp saugių namų ir čia pat esančio bokšto akimirksniu išsitrynė. Ką jie tuomet galvojo instinktyviai įsispirdami į batus, vilkdamiesi paltus ir uždarydami namų duris?

Devyni iš jų namo nebesugrįžo. Sausio 16-ąją, kartu su kitais žuvusiais, jie atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tačiau sąmoningas jų apsisprendimas, kažkam gal nutrūktgalviškas pavojingo nuotykio troškimas, lieka ne tik visos Lietuvos Laisvės kovų istorijų, bet ir – ar gali būti kas nors banaliau – dviejų miegamųjų rajonų bei čia gyvenusių ir pabudusių žmonių istorijos dalimi.

1996 metais atminimo lentos Lazdynuose bei Karoliniškėse pakabintos ant visų namų, kuriuose gyveno Sausio 13-ąją žuvę Laisvės gynėjai. Tais pačiais metais Televizijos bokšto prieigose esančioms gatvėms suteikti jų vardai. Būtent tai ir yra šio pagarbos ir dėkingumo maršruto atskaitos taškai, piligriminės vietos einant kasdieniais šių žmonių gyvenimo keliais.

Algimantas Petras Kavoliukas (1939–1991)

I. Šimulionio g. 4

Einant tiesiai nuo Televizijos bokšto, pasiekiame I. Šimulionio gatvę. Pačiame pirmame name, pažymėtame nr. 4, gyveno Algimantas Kavoliukas. Prieš kelias dienas jam buvo sukakę penkiasdešimt dveji. Įdomu, kaip praėjo jo gimtadienis: ar buvo triukšmingas, kiek svečių dalyvavo, kokių dovanų jis gavo? O gal viskas vyko tyloje, skendint susimąstymuose apie nenuspėjamą ateitį?

Iki 1991 metų A. Kavoliukas dirbo pardavėju vienoje iš Viršuliškių parduotuvių. Sausio 13-osios savaitė jam buvo laisva, todėl daugiausia laiko leido budėdamas prie Spaudos rūmų bei Televizijos bokšto.

Turėjo tris vaikus.

Ignas Šimulionis (1973–1991)

I. Šimulionio g. 10

Ignas Šimulionis buvo jauniausias Sausio 13-ąją žuvęs šių įvykių dalyvis – jam tuomet tebuvo septyniolika. Norėdamas pėsčiomis pasiekti savo mokyklą, jis kasdien turėdavo praeiti pro pat Televizijos bokštą, kurį gindamas žuvo.

Po pusės metų baigęs vidurinę mokyklą ketino stoti į Policijos akademiją. Aktyviai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Domėjosi politika, mėgo muziką, knygas, gamtą bei sportą. Igno Šimulionio vardu dabar pavadinta ir gatvė, kurioje jis gyveno.

Beje, Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvo dar du tuometės 34-osios vidurinės mokyklos (dabar – Vilniaus Sausio 13-osios progimnazija) mokiniai Rolandas Jankauskas, Vidas Maciulevičius bei dviejų moksleivių tėvai – Vytautas Vaitkus ir Apolinaras Povilaitis.

Darius Gerbutavičius (1973–1991)

A. P. Kavoliuko g. 32

Kirtus dabartinį Laisvės prospektą, prie pat viešojo transporto stotelės A. P. Kavoliuko g. 32 numeriu pažymėtu adresu, gyveno dar vienas septyniolikmetis – Darius Gerbutavičius. Simboliškas sutapimas – jo gimtoji gatvė dabar pavadinta vardu žmogaus, su kuriuo gyvenime gal išvis niekada nesusitiko nei gatvėje, nei parduotuvėje, nei stotelėje, tačiau keliai juos atvedė prie vieno ir to paties bokšto, vieną ir tą pačią naktį.

Darius buvo vienturtis vaikas šeimoje. 1991-aisiais mokėsi staliaus-dailidės amato Vilniaus 3-iojoje statybininkų mokykloje. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Domėjosi motociklais, turėjo polinkį į meistrystę bei piešimą.

Loreta Asanavičiūtė (1967–1991)

L. Asanavičiūtės g. 4

Šalia žymiausių partizanų vadų fotografijų dvidešimt trejų Loretos portretas yra tapęs ikonine fotografija, simbolizuojančią lietuvių tautos Laisvės kovas. Lygiai taip pat daugiaprasmė ir simboliška yra dar viena nuotrauka, kurioje įamžinta žmonių grupė rankomis bandanti nustumti tanką, iš po kurio vikšro matyti traiškomų žmonių kojos. Tų dienų liudininkai tvirtina, kad viena iš jų buvo L. Asanavičūtė.

Iki lemtingos Sausio 13-osios nakties jos gyvenime buvo daug mokyklų ir folkloro muzikos, kurią labai mėgo. Net ir prie Televizijos bokšto su drauge ėjo pasiėmusios kankles ir smagiai dainavo liaudies dainas tol, kol pasirodė ginkluoti kareiviai ir jų karinė technika.

Gatvei, kurioje gyveno L. Asanavičiūtė, 1996 metais suteiktas jos vardas. Atminimo lentos taip pat atidengtos ir Vilniaus „Spindulio“ progimnazijoje (buvusioje – Vilniaus 47-ojoje vidurinėje mokykloje) bei Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakultete (buvusiame – Vilniaus finansų ir kredito technikume), kuriame L. Asanavičiūtė mokėsi.

Vidas Maciulevičius (1966–1991)

Architektų g. 15

Vidas Maciulevičius buvo baigęs tą pačią mokyklą, kaip ir Sausio 13-ąją žuvęs Rolandas Jankauskas bei septyniolikmetis Ignas Šimulionis, kurio namą jau esame aplankę. Tikėtina, kad Vidas ir Rolandas vienas kitą pažinojo – amžiaus skirtumas tarp jų buvo vos treji metai.

Po mokyklos baigimo jis studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Dirbo Eksperimentiniame žolės ir šiaudų perdirbimo mašinų konstravimo institute.

Domėjosi sportu, mokykloje aktyviai žaidė krepšinį, buvo komandos kapitonas.

Buvo vedęs, turėjo sūnų, kuriam 1991-aisiais tebuvo treji metai.

Virginijus Druskis (1969–1991)

Architektų g. 109

1991 m.sausio 13-ąją Virginijui buvo dvidešimt vieneri metai. Iki dvidešimt antrojo gimtadienio buvo likusius vos dvi savaitės.

Mėgo techniką, domėjosi kompiuteriais. Vieną net pats buvo surinkęs. Įdomu, ar jis išliko? Ir kokias programas jam buvo įdiegęs Virginijus?

Kiek daugiau nei prieš pusę metų buvo vedęs. Ar išeidamas prie Televizijos bokšto, spėjo pasakyti jai „Myliu“.

Vytautas Vaitkus (1943–1991)

Architektų g. 105

Vytautas Vaitkus gyveno gretimame name. Žengiant pro šiuos du namus, ant kurių galinių sienų pritvirtintos identiškos atminimo lentelės tik su skirtingais vardais bei skirtingomis gimimo datomis, nejučia apima déjà vu jausmas. Ir nors jų amžius, pomėgiai bei interesai buvo visiškai skirtingi, tačiau jungė kaimynystė ir tikėjimas kitokia savo vaikų bei šalies ateitimi.

Apolinaras Juozas Povilaitis (1937–1991)

Architektų g. 115

Apolinaras Juozas Povilaitis – vyriausia Sausio 13-osios auka – kitą mėnesį jam būtų sukakę penkiasdešimt ketveri metai. Vilniuje gyveno nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos sugrįžęs iš tarnybos Sovietų Sąjungos kariuomenėje.

Dirbo šaltkalviu Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Čia gamino instrumentus metalų apdirbimui, ledų presavimo formas, konstravo palydovines antenas.

Jo namas visai šalia V. Druskiaus ir V. Vaitkaus namų, tik iš kitos gatvės pusės. Kiek kartų jų keliai buvo susikirtę toje pačioje parduotuvėje, medžių alėjoje grįžtant iš darbų arba vakare vaikštant su savo mylimosiomis bei vaikais? O gal kino teatre „Lazdynai“, kuris anuomet veikė visai netoli jų namų, žiūrint vieną iš populiariųjų to metų filmų?

Rolandas Jankauskas (1969–1991)

Architektų g. 178

Dvidešimt trejų Rolando Jankausko namas buvo arčiausiai Televizijos bokšto.

Tokiam jaunuoliui reikėjo vos kelių minučių, kad atsidurtų vietoje. Pakeliui nuo namų iki Televizijos bokšto jis būtų prabėgęs savo buvusios mokyklos stadioną, kur treniruočių metu mėgo mėtyti ietį. Tolumoje būtų matęs ir patį mokyklos pastatą. Bėgdamas į kalvelę, kairėje matytų vaikų darželį – gal net jo paties vaikystės teritoriją su smėlio dėžėmis, pavėsinėmis, ant kurių būtinai reikėjo stengtis užlipti, ir metaliniais gaubliais pasaulio apvalumui apčiuopti. O dešinėje – Karoliniškių miškas, rėvos ir kalvos, apačioje – Neries upė.

Graži vieta gyventi. Tačiau tą paskutinį vakarą nebuvo laiko žvalgytis ir pasiduoti sentimentams. Reikėjo skubėti gyventi...

Kitų 1991-ųjų Sausio 13-ąją žuvusiųjų pagerbimo ženklai:

Alvydas Matulka (1955–1991) – gyveno Rokiškio rajone, Bajorų kaime. 2019 m. prie šio kaimo Kultūros namų atidengta atminimo lenta A. Matulkos atminimui. Palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse.

Titas Masiulis (1962–1991) – gyveno Kaune. 1991 m. vasario 12 d. jo vardas suteiktas gatvei Petrašiūnuose. 1996 m. buvęs Kauno moksleivių techninės kūrybos ir darbo centras pavadintas Tito Masiulio jaunimo mokykla. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Rimantas Juknevičius (1966–1991) – gyveno Marijampolėje, kur ir palaidotas senosiose miesto kapinėse. Čia jo vardu pavadinta gatvė, o 2000 m. Sūduvos gimnazijoje (buvusi – Marijampolės 6-oji vidurinė mokykla), kurioje mokėsi, atidengta atminimo lenta.

Alvydas Kanapinskas (1952–1991) – gyveno Kėdainiuose. Jo vardu pavadinta gatvė, kurioje ir gyveno. Atminimo lentos atidengtos ant namo, kuriame gyveno (Alvydo Kanapinsko g. 10, Kėdainiai), taip pat Vilniuje, ant Lietuvos radijo ir televizijos pastato (Konarskio g. 49), šalia kurio 1991-ųjų sausio 13-ąją jis ir žuvo. Palaidotas Kėdainiuose, Kauno gatvės kapinėse.

Vytautas Koncevičius (1941–1991) – gyveno Pelėdnagiuose, Kėdainių rajone. Čia jo vardu pavadinta gatvė, o ant namo, kuriame gyveno, atidengta atminimo lenta. Palaidotas Kėdainiuose, Kauno gatvės kapinėse.