Atrakcionai, vaikų geležinkelis ir „Velgos“ gamykla pašonėje: kitoks Vingio parkas, kurio nebeliko

Vingio parkas išlieka viena mėgstamiausių vilniečių poilsio vietų. Vilniečiai parką mylėjo ir prieš keliasdešimt metų, bet tuomet daug pramogų, dėl kurių jie čia traukdavo, buvo kitokios negu dabar. Atrakcionų parkas prie įėjimo, Amatų dienos ir žirgų sporto varžybos pagrindiniame stadione, čekiškas lunaparkas ir vaikų geležinkelis – visa tai kadaise į parką masindavo atvykti tūkstančius žmonių, o dabar šių dalykų nebėra.

Žinoma, natūralu, kad, bėgant laikui, pramogų vietos ir pobūdis toje pačioje erdvėje keičiasi. Bet vieniems prisiminti, o kitiems sužinoti, kas pamėgtame parke vyko prieš keliasdešimt metų, juk įdomu. Tad kviečiame skaityti 15min pasakojimą apie tokį Vingio parką, kokio jau nebėra.

Po Vingio parką vaikščiojome drauge su gidu ir kelionių po įvairius Vilniaus rajonus iniciatoriumi, „Facebook“ grupės „Kelionės po Vilniaus praeitį“ administratoriumi Vyčiu Ledu.

Vytis dalinosi prisiminimais iš jaunystės dienų, pasakojo apie atrakcionus, apie masinius renginius, tokius kaip Amatų dienos, Dainų šventės ir, žinoma, Sąjūdžio mitingai, apie greta Vingio veikusią didžiulę „Velgos“ gamyklą, vaikams skirtą geležinkelį ir konfliktus, kuriuos jis kėlė tarp lietuvių ir kitataučių LTSR gyventojų.

Juozapas Marševskis. Neris prie Vingio parko XIX a. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

Parke buvo ir rūmai, ir ligoninė

Šiuolaikinę savo istoriją Vingio parkas skaičiuoja nuo 1965 m., kuomet buvo įgyvendinta jo rekonstrukcija, parkas pritaikytas poilsiui bei masiniams renginiams.

Būtent naujajam Vingio parko istorijos laikotarpiui, apėmusiam sovietmetį ir pirmuosius Nepriklausomybės metus, šiame pasakojime skirsime daugiausia dėmesio.

Visgi prieš gido pasakojimą trumpai nukrypsime ir papasakosime svarbiausius senesnės Vingio parko istorijos faktus, parengtus pagal „Vilniaus parkų“ puslapį. Seniau Vingio parke veikė daug kitų dalykų. XVI a. čia stovėjo medinis Radvilų dvaras, vėliau padovanotas jėzuitams. Šie XVII a. čia pasistatė didingus trijų aukštų rūmus, aplinkui plytėjo daržai, ūkiniai pastatai.

Lukiškės (Vingio dvaro sodyba) 1646 m. plano dalis. VU nuotr.

Jėzuitų rūmai Vingio šile (S. Smolikovskis, 1850 m., fragmentas) VU nuotr.

1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną žemė Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui, čia buvo įrengta mokytojų seminarija ir bendrabutis.

Vėliau teritorija dar keliskart ėjo iš rankų į rankas. Kurį laiką ji priklausė Vilniaus generalgubernatoriui ir čia koplyčioje buvo palaidota jo jauna mirusi žmona. Ši koplyčia stovi iki šiol – tai vienas nedaugelio išlikusių senųjų laikų Vingio parką menančių statinių.

Koplyčia N.Repninai Vingio parke. LMAVB nuotr.

1812 m. Vingio parko teritoriją įsigijo caras Aleksandras I-asis, panoręs čia turėti nuolatinę vasarvietę. Tais pačiais metais vėliau Vilnių užėmę prancūzai čia įrengė karo ligoninę, kuri sudegė kartu su sužeistaisiais.

Vėliau caro valdžia, atsiėmusi Vilnių, rūmų remontu nesirūpino, šie ėmė nykti ir galiausiai 1855 m. buvo nugriauti.

Mykolas Elvyras Andriolis. Vingio rūmų griuvėsiai. 1900 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

1857 m. Vilniaus karinio generalgubernatoriaus iniciatyva Vingio parke buvo įrengtas vasaros kurhauzas, čia vykdavo šokiai, vaidinimai. Taip pat parko teritorijoje įrengtas artilerijos poligonas ir karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas.

Atvirukas su Vingio parko atvaizdu. LMAVB nuotr.

Pirmojo pasaulinio karo metais rytinėje Vingio parko pusėje laidoti kare žuvę vokiečių kareiviai.

1920 m. parko teritorijoje pradėjo veikti universitetui pavaldus Botanikos sodas, dalis sodo čia veikia iki dabar. 1930 m. buvo pastatyti lenkų kariuomenės sandėliai ir įrengtas siaurasis geležinkelis. Sovietmečiu dalis jo buvo išardyta 1946 m., o likusi dalis palikta naudoti kaip vaikų geležinkelis. Ji išliko iki 1986 m.

Atvirukas su Vingio parko atvaizdu. LMAVB nuotr.

1965 m. Vingio parkas buvo rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui. Čia iškilo Vingio parko estrada, įrengta aikštė, pastatytas stadionas, po kurio laiko įrengti atrakcionai.

Ilgą laiką Vilnių valdant rusams, o vėliau lenkams dažniausiai teritorija, kur dabar yra Vingio parkas, buvo vadinama Zakretu (rusiškai zakret – Vingis). Tik sovietmečiu, Vilniuje padaugėjus lietuvių, šiai vietai prigijo lietuviškas Vingio parko pavadinimas.

Vingio parkas, pažymėtas 1904 metų Vilniaus žemėlapyje

Atrakcionai ant kapinių

Pasivaikščiojimą pradedame nuo atkurtų Pirmojo pasaulinio karo karių kapinių, esančių netoli Vingio parko įėjimo iš M.K.Čiurlionio gatvės.

Taip, jūs perskaitėte teisingai – atkurtų. Sovietmečiu vokiečių kapinės buvo tiesiog sulygintos su žeme. Jų vietoje buvo įkurdinti atrakcionai, į kuriuos būriais traukę tėvai su vaikais dažnai net neįsivaizdavo, kad smaginasi tūkstančių karių amžinojo poilsio vietoje.

Į atrakcionus vaikus vesdavosi ir gidas Vytis.

„Čia sovietmečiu jokio ženklo apie jokias kapines nebuvo. Eini, parkas, ir viskas. Niekas nežinojo, kad čia kapai. (…) Buvo šokas, kai sužinojome, kad ant kapų čia visos tos pramogos buvo“, – sakė jis.

1916 m. Vingio Vokiečių ir Rusų (bei kitų tautų) I pasaulinio karo karių kapinės. Pirmojo pasaulinio karo laikų atvirutė

Paprastas, bet mielas atrakcionas vaikams Vingio parko atrakcionų miestelyje. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Pagrindinis Vingio parko atrakcionas, pasak Vyčio, buvo karuselė-centrifuga. Į šį atrakcioną žengdavo tik stiprių nervų žmonės.

„Centrifuga buvo kaip būgnas be vieno šono. Įeina žmogeliai į tą būgną, kiekvienam žmogeliui iš skardos buvo skirta tokia sienelė, pririša tave prie jos, nugara į ją remiesi ir dar įsikibęs laikaisi. Tada tą būgną pradeda sukti smarkiai. Įsivaizduok, daug žmonių stovi veidais vienas į kitą, ir pradeda baisiu greičiu suktis viskas. Ir dar būgnas buvo pritaisytas ant tokios rankos, kuri iškeldavo tą besisukantį būgną ir visaip kraipė. Tai ten spiegė, rėkė visi kaip pjaunami. Ypač jei ką supykindavo, tai skrisdavo viskas ratu“, – prisiminė Vytis.

Kitas atrakcionas, kurį prisiminė Vytis, buvo apžvalgos ratas. Jis stovėjo ant kalno šlaito ties Nerimi, ir jam pakilus aukštyn buvo galima apžvelgti didelę dalį Vilniaus. Dabar ant šio šlaito auga medžiai ir krūmai, tuomet, pasak Vyčio, jų nebuvo.

„Apžvalgos ratas buvo labai geroje vietoje. Ir matėsi Vilnius – ką tu, ką tu. Nuostabus, karališkas vaizdas“, – sakė Vytis.

Nuo apžvalgos rato ypač gerai matėsi Vilniaus dalis, kur dabar yra Verslo trikampio biurų rajonas. Tiesa, tada ji atrodė visai kitaip. Čia, pasak Vyčio, buvo pramoninis rajonas, pilnas fabrikėlių, lentpjūvių. Jame buvo ir Šopeno alaus gamykla.

Atrakcionas Vingio parke, ~1970 m. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Apžvalgos ratas Vingio parko atrakcionų miestelyje buvo įrengtas prie pat šlaito, tad miesto vaizdai buvo tiesiog kerintys. A.Neniškio nuotr. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Taip pat atrakcionų parke buvo elektromobiliai, kurių viršus liesdavosi su kontaktiniu tinklu ir kuriuos vaikai galėjo vairuoti, buvo karuselės vaikams, kur šie galėjo suktis ratu užsilipę ant arkliukų, buvo ir aukštos sūpynės.

„Sūpynės buvo kaip laivelis. Užsilipi ir įsisupinėji. Įsisupti galėjai ne tik 90 laipsnių kampu, bet ir virš viršutinio laikiklio. Vienu metu netgi pajusdavai, kad slysti nuo sūpynių. Jos buvo ilgos, įsisupęs smarkiai galėdavai netgi patirti lengvą nesvarumo akimirką“, – pasakojo Vytis.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais atrakcionai dar veikė, tačiau vėliau čia buvo atkurtos kapinės. Vytis teigė, kad įdomu, kur dingo pats apžvalgos ratas ir kitos karuselės. Jis svarstė, kad galbūt jos buvo išgabentos į kokį kitą miestą, o gal tiesiog atiduotos į metalo laužą.

Dabar atrakcionų vietoje, kur kadaise vasaromis klegėjo vaikai – ramu. Šen bei ten paminklų eilės primena apie kadaise čia palaidotus karius. O netoli vietos, kur kadaise buvo apžvalgos ratas, matyti miegantis liūtas – 1917 m. atidengtas kariams pagerbti skirtas paminklas.

Sovietmečiu paminklas buvo tiesiog užkastas po žeme. 2001 m., vykstant tvarkymo darbams, jis buvo netikėtai rastas ir grįžo į savo senąją vietą.

Taip atrodė šiandieninis Goštauto g. rajonas 1964 m., žvelgiant nuo į Vingio parką vedusio viaduko M.K.Čiurlionio gatvėje. 1977 m. Birutės Orentaitės nuotrauka leidinyje „Vilnius“ 1977 m.

Čia buvo Vingio parko kasos. Luko Balandžio nuotr.

Vingio parko įėjimas ir vėliavų stebai. Luko Balandžio nuotr.

Tiltas iš latviškų trosų

Pasivaikščioję po buvusį atrakcionų parką-dabartines kapines, su Vyčiu liepų alėja grįžtame į M.K.Čiurlionio gatvę, prie pagrindinio parko įėjimo.

Anapus Geležinio Vilko gatvės, šalia „Draugystės“ viešbučio stovi du daugiabučiai. Vytis papasakoja, kad jie buvo skirti smulkiems partiniams veikėjams – ne partijos elitui, bet irgi partijos darbuotojams, norėjusiems gyventi ramioje vietoje.

Stabtelime prie įėjimo. Vytis papasakoja, kad sovietmečiu čia stovėjo bilietų kasos. Šiokiomis dienomis įėjimas į Vingio parką buvo nemokamas, bet renginių metu – mokamas.

„Tiesa, tada jokių tvorų kaip dabar per koncertus niekas netverdavo, norėdamas galėjai mišku už 50-ies metrų įeiti. Bet buvo nefasonas, kad sukčiauji tu čia, taupai. Dar, neduok Dieve, patikrins tave viduje, bus nesolidu labai be bilieto labai. Kadangi į renginius ateidavo tūkstančiai žmonių, eilės prie kasų būdavo labai ilgos“, – pasakoja Vytis.

Per kiekvieną šventę ar renginį vėliavų stulpus virš Vingio parko įėjimo papuošdavo vėliavos. Iš viso vėliavų stulpų buvo keturi, trys išlikę ir dabar, vieno nebėra. Nors vėliavų čia tikriausiai niekas nekėlė seniai.

Senasis tiltas Vingio parke, XX a. šeštas deš. Publikuota 1960 m. albume „Vilnius“

Žengiant pro vartus, Vytis prisimena dar vieną įdomią istoriją.

„Čia pagrindinis įėjimas. Ten toliau, nuo Geležinio vilko gatvės, buvo šalutinis. Ir dar vienas įėjimas atsirado jau vėliau, kai 1985 m. buvo pastatytas kabantis tiltas į Žvėryną. Jam naudoti trosai, atlikę statant garsųjį Rygos kabantį tiltą. Buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis buvo Rygoje ir buvo šiek tiek pažįstamas su vyriausiuoju Rygos tiltų statybos šefu. Tas jam sakė: man liko nuo Rygos tilto statybos trosų, gal tau reikia? Vileikis sako: reikia. Taip ir atsirado iš tų trosų Žvėryno kabantis tiltas. Čia atgabenti juos buvo sudėtinga, nes troso taip lengvai nesusuksi ir nepalankstysi“, – pasakoja Vytis.

Vytis atsiminė, kaip po Sąjūdžio mitingo ir pats šiuo tiltu ėjo per Žvėryną. Ėjo daug žmonių, ir tiltas pradėjo gana stipriai siūbuoti. Gido teigimu, apėmė lengvas šiurpuliukas – nors jis suprato, kad pagal projektą tiltas turi atlaikyti tokią minią, vis tiek buvo neramu.

Restorane „Lakštingala“ Vingio parke. ~1967 m. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Vingio parko kavinės

Toliau su gidu keliaujame nuo įėjimo link Vingio parko estrados. Gidas prismena, kad prie šio kelio kadaise stovėjo vadinamoji rotonda – medinė kavinukė.

„Gražus statinys buvo, su raižiniais, su papuošimais, šiais laikais gal į paveldus pakliūtų. Irgi sentimentus dažnam kelia“, – sakė Vytis.

Taip pat prie šio kelio buvo parduotuvė, kurios dėka Vytis sakė dažnai išgirsdavęs vaikų prašymus „Tėti, limonado“ arba „Tėti, ledų“. Šios parduotuvės pamatai išlikę iki šiol, nors parduotuvės nebėra.

„Primityvi tokia parduotuvė buvo – metalinių konstrukcijų, dideli langai. Grubiai sakant, angaras toks. Ten buvo užkandžių, gėrimų, ledų. Galėjai pirkti limonadą su buteliu arba be“, – pasakojo Vytis.

Prieš parduotuvę stovėjo nedideli apvalūs staliukai. Įsigytą maistą čia buvo galima suvalgyti iškart.

Dar viena kavinė, stovinti prie pagrindinės aikštės, išlikusi ir dabar. Anot Vyčio, čia buteliais pardavinėdavo alų. Jį buvo galima gerti viešai – apribojimų nebuvo.

Vingio parko estrados statyba. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Vingio parko estrados statyba. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Dainų šventės akimirka 1960 m. M.Fligelio nuotr.

Nuo Dainų švenčių iki dviračių lenktynių

Pasiekiame pagrindinę aikštę ir už jos stovinčią Vingio parko estradą. Vytis pradeda pasakoti apie renginius, kurie čia vykdavo prieš keliasdešimt metų. Pagrindinis renginys, anot jo, buvo Dainų šventė, kuri čia sutraukdavo minias žmonių.

„Tautiškumo, lietuvių kalbos, kultūros išsaugojimo atžvilgiu čia būdavo vienas pagrindinių ramsčių“, – sako Vytis.

Pasak Vyčio, sovietmečiu estradą ne tik per Dainų šventes neatsitiktinai puošė užrašas „Mūsų daina tau, tėvyne“. Pirmieji du žodžiai buvo kairėje estrados pusėje, paskutiniai du – dešinėje. Užrašas buvo tik lietuvių kalba, į rusų kalbą išverstas nebuvo – gido teigimu, sovietmečiu tai buvo savotiškas nacionalistinis iššūkis.

Estrada buvo naudojama ne tik Dainų šventėms. Čia vykdavo ir vyrų chorų festivaliai, irgi kėlę didžiulį susidomėjimą.

Parodomojo žirgų prajojimo akimirka. 2017 m. Žygimanto Gedvilos nuotr.

Dar vienas populiarus renginys buvo žirgų konkūrai. Raiteliai su žirgais varžėsi šokinėdami per kliūtis.

„Aptverdavo nemažą stadiono plotą, pastatydavo metalines kilnojamas tvoras, prie jų susirinkdavo žiūrovai, visi, aišku, vaikus stengdavosi į priekį pastatyti. Ir per garsiakalbį skelbdavo, kad toks ir toks raitelis su tokiu ir tokiu žirgu tuoj pasirodys. Ir žirgas per tam tikrą laiką turėjo peršokti per kliūtis. Raiteliai daugumoje buvo nedidelio ūgio. Buvo įdomu stebėti, kaip žirgus ramina, glosto. Ir kaip duodavo komandas – kojom suduodavo per šonus ir dar truputį timpteldavo žabtus, kad žirgą paspausti.. Žodžiu, labai įdomu būdavo. Vykdavo gana dažnai, dažniausiai tarptautiniai“, – prisimena Vytis.

Dainų šventės renginys Vingio parke 1960 m. J.Kacenbergo nuotr.

Amatų dienos I.Fišerio nuotr.

Vėlyvuoju sovietmečiu dar vykdavo Amatų dienos. Į jas atėję vilniečiai galėjo išvysti, kaip amatininkai žiedžia puodus, kaip kaustomi arkliai ir panašiai, taip pat įsigyti molinių puodukų, įvairių drožinių ir pan.

Vykdavo ir varžybos, modernizuoti ir stilizuoti senoviniai liaudies žaidimai. Pavyzdžiui, buvo pastatoma daug stulpų, jų viršuje pritvirtinami mediniai ratai ir vyrai varžydavosi, kuris pirmas užlips iki savo stulpo rato.

Dar Vingio parke vykdavo dviračių lenktynės.

„Žiūrėkite, kiek takų. Nužymi trasą ir važiuoji. Čia dar ir kalniukų buvo, paprakaituoti dviratininkams tekdavo kaip reikiant“, – teigia Vytis.

Vienas dviejų didžiųjų Sąjūdžio mitingų Vingio parke 1988 m. LCVA, R.Urbakavičiaus nuotr.

Sąjūdžio mitingai

Visgi labiausiai Vytis iš visų Vingio parko renginių prisimena Sąjūdžio mitingus. Pirmajame mitinge Vytis teigė buvęs su amžiną atilsį seneliu. Į mitingą prisirinko apie 150 tūkst. žmonių – su transparantais, su trispalvėmis.

„Nešdamasis trispalvę tais laikais tamsesnį vakarą dar galėjai ir galvon gauti. Buvo smarkus pasipriešinimas, dabar apie tai mažiau kalbame“, – prisiminė Vytis.

Gidui ypač įstrigo vienas transparantas – su užrašu „Daugiau Jermalavičių, jie sukelia reakciją“. (Juozas Jermalavičius buvo LTSR politinis veikėjas, aktyvus sovietinės santvarkos gynėjas, – red. past.). Pasak Vyčio, taip pašiepti prosovietinį LKP veikėją anuomet buvo labai drąsu, todėl transparantas susilaukė gausių plojimų.

Protesto mitingas prieš Molotovo-Ribentropo paktą Vilniuje, Vingio parke 1988 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

Gidas taip pat prisiminė, kaip per mitingą virš jo dalyvių ganai žemai skraidė karinis sraigtasparnis, iš kurio rusų kareiviai mėtė proklamacijas, raginusias „nepasiduoti nacionalistų provokacijoms“.

„Atdaros durys, ir jie mėto šūsnimis tas proklamacijas. O visi špygas rodo. Toks vaizdas įdomus buvo. Rėkia, švilpia, špygas rodo tam vargšui kareivukui, kuriam duotas įsakymas mėtyti lapukus ir viskas. Vėliau vedantysis prašė surinkti ir mesti į šiukšlinę, kur toms proklamacijoms ir vieta“, – pasakojo Vytis.

Prie estrados įrengtose patalpose stovėjo operatoriai, filmavę mitingai. Tarp jų – ir KGB operatoriai, kurie stengėsi fiksuoti kiekvieną atėjusį žmogų, nors, aišku, tai buvo nelabai įmanoma.

„Vedantysis sako – o kas ten tie vyrai, kurie taip aktyviai filmuoja? Ir švilpė, rėkė visas laukas. Buvo daug tokių emocijų“, – sakė Vytis.

Mažasis vaikų geležinkelis. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Mažasis vaikų geležinkelis

Einame į kitą Vingio parko estrados pusę. Vytis atkreipia dėmesį, kad estrados konstrukcijos pagrindas yra įtempti plieniniai trosai, paslėpti po betonu. Jie laiko visą arką. Trosai bei betonas įleisti ir gana giliai po žeme.

Už estrados, pasak Vyčio, vėlyvaisiais sovietmečio metais įsikurdavo iš Čekoslovakijos atvykęs lunaparkas, kuris būdavo labai populiarus taip lankytojų. Tokios jo pramogos kaip tiras traukdavo daug žmonių, nors bilietų kaina, kaip sovietmečiu, buvo didelė.

Mūsų kelias veda link pagrindinės skersai Vingio parką einančios gatvės. Šia gatve sovietmečiu driekėsi Mažasis vaikų geležinkelis. Kuomet po karo siaurasis geležinkelis, ėjęs per Vingį, tapo nebereikalingas, jis buvo išardytas ne visas – dalis palikta vaikų geležinkeliui.

Jis buvo skirtas būsimų geležinkeliečių profesiniam orientavimui ir įgūdžių lavinimui, o kartu buvo ir pramoga vaikams. Geležinkelį valdė patys vaikai ar paaugliai – Vilniaus geležinkelininkų mokyklos auklėtiniai. Vaikai dirbo mašinistais, semaforininkais, budėtojas ir t. t.

Vaikų geležinkelio stotelė Pionierių. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Vaikų geležinkelio Sporto stotelė. Publikuota „Facebook“ grupėje „Vingio vaikai“

Iki 1960 m. geležinkelis driekėsi kone per visą Vingio parką. Pradėjus statyti Vingio parko estradą, didelė jo dalis buvo demontuota, tačiau likusi dalis, ėjusi nuo estrados iki maždaug ten, kur dabar pėsčiųjų tiltas per Nerį, vaikams tarnavo iki pat 1980 m.

Tada, nutarus per Vingio parką tiesti šiluminę trasą, vaikų geležinkelio nebeliko. Tai, pasak Vyčio, sukėlė ir šiokį tokį politinį erzelį.

„Geležinkeliai iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo SSRS geležinkelių sudėtinė dalis, atskirų „Lietuvos geležinkelių“ nebuvo. Dominavo rusakalbiai darbuotojai. Kai tiesė šia gatve einančią šiluminę trasą ir geležinkelis dingo, kilo baisus kipišas – geležinkeliečiai ėmė skųstis, kad lietuviai vos ne nacionaliniu pagrindu nori šitą vaikų geležinkelį sunaikinti. Galiausiai lemiamu tapo argumentas, kad Vingyje auga labai seni medžiai, ir tiesiant trasą kitur, labai daug medžių tektų iškirsti“, – pasakojo Vytis.

Pasak Vyčio, pagrindinis per Vingį einantis kelias jaunimui tarnavo ir kitiems tikslams.

„Čia daug romantikos buvo. Įsivaizduokite, žiemą, kai gatvę nuvalydavo. Išvalyta, apšviesta visa gatvė ir tu vaikštai su panele, o aplink pusnys. Buvo labai romantiškas takas žiemą pasivaikščioti. O vasarą naktimis čia ir daugiau romantiškų scenų vykdavo. Naktį, sutemus, kai daugiau drąsos“, – sakė Vytis.

„Velgos“ gamykla

Einame keliu, vedančiu link Geležinio vilko gatvės. Po kurio laiko dešinėje ima driektis masyvi betoninė tvora. Ši tvora skiria Vingio parką nuo teritorijos, kurioje netolimoje ateityje turėtų iškilti naujas „Akropolis“, o sovietmečiu čia veikė elektrotechnikos pramonės įranga „Velga“. Čia buvo gaminama elektros suvirinimo įranga, dulkių siurbliai, skalbimo mašinos ir t. t.

Pats gidas gamykloje nedirbo, tačiau jo draugas joje atliko praktiką, ir Vyčiui teko lankytis gamyklos galvaniniame ceche. Kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, XX a. aštuntajame-devintajame dešimtmečiais „Velga“ buvo didžiausia elektros suvirinimo įrangos gamintoja Europoje, čia dirbo apie 3 tūkst. darbuotojų.

„Ši gamykla viena pirmųjų pradėjo gaminti suvirinimo aparatus buičiai. Tiems, kurie tokių aparatų norėjo namuose. Ankstesni suvirinimo aparatai buvo gremėzdiški, o šitos gamyklos – nors grubus ir neišvaizdūs, bet tu jau galėjai jį naudoti garaže ar kitur“, – pasakoja Vytis.

Pasak gido, didelė dalis „Velgos“ produkcijos vis dėlto buvo „realizuojama“ kiek kitaip – gaminius tiesiog permetant per tvorą.

Nugriautos „Velgos“ gamyklos teritorija. Irmanto Gelūno nuotr.

„Jokių kamerų tada nebuvo. Tai buvo du variantai – arba mesdavo per tvorą Paneryje ir vagystės talkininkai pasigriebdavo, arba mesdavo čia“, – sakė Vytis.

Darbo saugos sąlygos gamykloje, pasak jo, nebuvo pačios geriausios, ir aplinką gamykla teršė stipriai. Pasak Vyčio, palei tvorą augę Vingio parko medžiai dėl gamyklos atliekų, išmetamųjų garų buvo nusėti žaizdomis, gumbais.

„Įsivaizduok, ką tada žmogui jie darydavo, net jei vargšas medis serga. Neatsitiktinai gamykla turėjo savo profilaktoriumą, gydydavo ten dirbusius. Nes juos nuodydavo nerealiai“, – sakė Vytis.

Ši gamykla buvo sąjunginio pavaldumo. Tai reiškė, kad ji yra pavaldi ne LTSR, o visos SSRS valdžiai, ir produkciją tiekia kitoms SSRS įmonėms. Tad joje dirbo daug rusakalbių, ji, pasak Vyčio, buvo viena iš Nepriklausomybės priešininkų atramų.

„Darbininkus tokioms gamyklos irgi ruošė kitose SSRS respublikose. Ruošė kokiams nors Leningrade specialybę atitinkamą ir paskui galėjai rinktis, ar nori vykti į kokį nors Kišiniovą, ar į Vilnių. Ir, aišku, Pabaltijis su geresnėmis, lyginant su kitomis respublikomis, gyvenimo sąlygomis daug kam buvo masalas. Dirbant tokioje sąjunginio pavaldumo įmonėje viskas buvo rusiška. Visa dokumentacija rusiška, dauguma bendradarbių rusai, todėl lietuviai ir neidavo. Nes žinojo, kad reiks ištisai skaityti ir kalbėti rusiškai“, – pasakojo Vytis.

Atkūrus Nepriklausomybę gamyklos laukė sunkūs laikai. „Velgai“ nepavyko prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, nors bandymų buvo. Vyčio teigimu, gamykla gamino detales, naudotas kineskopuose, tačiau pastariesiems sparčiai eianant iš mados dėl to kentėjo ir gamykla. 2000 m. AB „Velga“ bankrutavo.

Vingio parkas iš paukščio skrydžio. Luko Balandžio nuotr.

Baigdami pasivaikščiojimą po Vingį pasiekiame parko įėjimą iš Geležinio vilko gatvės. Pasak Vyčio, kitoje gatvės pusėje esančiuose daugiaaukščiuose daugiausia gyveno rusakalbiai, nemaža jų dalis – gamyklos darbuotojai.

„Anksčiau Savanorių prospektas vadinosi Raudonosios armijos gatve, ir rajonas taip gavo „Krasnūchos“ pavadinimą. Daugeliui vietinių gyventojų sovietmečiu Vingio parkas buvo Zakretas, kadangi jie buvo rusakalbiai. Vingio parkas jiems buvo mėgstama laiko leidimo vieta savaitgaliais, kai gražus oras“, – sakė Vytis.

Jam pačiam ypatingus prisiminimus Vingio parkas vis dėlto kelia dėl Sąjūdžio mitingų.

„Prisimenu senelio emociją, kai po 40 metų pamatė Trispalvę viešai nešantis. Dažnas tada paašarojo. Dabar kad tokios patriotinės, tautinės emocijos kiltų, nežinau, ko reiktų“, – sakė Vytis.