Balandžio vaikų ir paauglių knygų TOP10

Akis džiugina nuolat pasirodančios naujos knygos vaikams ir jaunimui. Tokios įvairios, dailios, stebinančios. Vis dėlto mėgaujantis naujausia literatūra, svarbu neužmiršti ir laiko patikrintų ir vaikų literatūros klasika tapusių knygų, kuriomis mėgavosi tėvai ar net seneliai, bet taip pat skaitymo malonumą su jomis gali patirti ir šių dienų vaikai. Šio mėnesio tope net du puikūs vaikų literatūros klasika tapę kūriniai, į lietuvių kalbą išversti talentingiausių vaikų literatūros vertėjų. Pakeitę viršelius jie vėl tiesia rankas į naujus skaitytojus – tai Louis Sachar „Duobės“ bei Philippos Pearce „Tomo vidurnakčio parkas“.

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

Kai ponas iš senelio ir senelės atėmė stebuklingas girneles, galinčias iš vieno grūdo visą maišą miltų primalti, senelių gaidelis nusprendė nieko nelaukti ir atsiimti girneles. Nepabūgo jis nei lapės, nei vilko, nei meškos, netgi įtikino juos prisidėti, o pasinaudojęs geriausiu ginklu pasaulyje – gudrumu – atėmė iš nedoro pono senelių girneles.

Animaciškai, neretai ir kiek groteskiškai Dovydo Čiuplio iliustruota lietuvių liaudies pasaka pabrėžia, kad ne tik gėrio ir teisybės pergalę prieš blogį, bet ir tai, kad ne ūgis, fizinis stiprumas svarbiausia, o proto miklumas ir išradingumas.

Knyga yra įgarsinta, taigi vaikai galės ne tik pasaką perskaityti patys, klausytis ją skaitančių artimųjų, bet iš girsti, kaip ją skaito smagiai skaito žinomas lietuvių aktorius Giedrius Savickas.

Beje, knygos pabaigoje visas pasakos tekstas pridėtas ir skiemenuotu pavidalu, tad knyga gali būti pravarti vaikams, besimokantiems skaityti tokiu būdu.

Gamtos pasaulis kupinas grožio, žaismo, mažų žavių nutikimų, tereikia sustoti ir įsižiūrėti. Mažulytė sraigė šliaužia pieva, jos kelionę stebi margaspalvis drugelis, varlė ir smalsusis peliukas. Jie visi jai padės pasiekti tikslą. Tuo metu netoliese, miške, diena džiaugiasi vilkų šeimyna – jie dūksta, glaudžiasi vienas prie kito, mėgaujasi artumu. Taip paprasta ir taip gražu.

Įsižiūrėti į visa tai ir klausantis QR kodu pasiekiamos Johano Sebastiano Bacho muzikos (preliudą ir fugą C-dur iš „Gerai temperuoto klavyro" dalies 1 fortepijonu skambina pianistas Jurgis Aleknavičius), knyga kviečia skaitytoją tapti jos bendraautoriumi. Šiame pasakojime nėra nė vieno žodžio – tik muzikos garsai ir piešiniai, tad pasakojimui žodžius surasti, veikėjams vardus, jų nuotaikas, mintis ir patirtis gali sugalvoti pats skaitytojas. Tai gali būti ne tik džiugi, įdomi, bet ir praturtinanti patirtis, skatinanti vaiką stiprinti žodyną, ugdyti empatiją, panirti į kūrybą.

Knygos pabaigoje pateikiama informacija apie Bachą, subtilūs patarimai kaip galima patirti ir panirti į šią knygą bei muzikos natos. Taigi tai tikrai įvairiapusė knyga, kuria mėgautis gali ir visai mažas vaikas, ir jau gerokai ūgtelėjęs.

Labai miela istorija, tęsianti knygų apie vaikų ir tėvų meilę, tradiciją. Elijus po barnio su mama po lova atranda keistas duris... Koks gi vaikas susilaikytų jų neatvėręs? Tai padaręs berniukas atsiduria Užkampynėje. Šis keistas pasaulis (vaiko svajonių pasaulis) paklūsta jo norams – jam panorėjus atsiranda spalvos, medžiai, dinozaurai, taškuotos beždžionėlės ir brūkšniuoti leopardai, čia gali dūkti iki soties arba tiesiog ilsėtis. Tikrai nuostabi vieta pabėgti, kai namuose įgrista ir užklumpa nemalonios emocijos.

Vieną dieną berniukas įstringa Užkampynėje ir niekaip negali sugrįžti namo. Tačiau juk nėra vietos pasaulyje, kurios nesurastų mama.

Paveikslėlių knygos piešiniai – spalvingi, ryškūs, bet vis dėlto dažniau naudojami prigesinti, sodrūs tonai, sepiška paletė, žyminti ir šio vaiko susikurto pasaulio grožį, ir jaukumą.

Kai tau penki (arba beveik penki) – visas pasaulis kupinas nuotykių, mįslių ir netikėtumų, kurie gali užklupti netgi nuobodžiaujant arba tiesiog bendraujant su namiškiais. Ši jauki trumpų realistinių istorijų knyga pasakoja apie mažylį Spurgį ir jo šeimos kasdienybę: gimtadienius, apsilankymus pas dantų gydytoją, mokymąsi važinėtis dviračiu, vasaros atostogų svajones ir kt. Istorijos nesudėtingos ir linksmos, su iš vaiko bandymo suvokti pasaulį gimstančiu cinkeliu, dažnai turinčiu komišką prieskonį.

Pasakotojas itin atidus vaiko pasauliui, pagudravimams, santykiams su šeima ir tūkstančiams klausimų, kurie jam kyla. Kodėl kovas ir gegutė turi savo mėnesį, o višta ne? Kodėl visų darželio draugų gimtadieniai jau atėjo, o Spurgio vis dar ne. Kodėl virti varškėčiai vadinami virtinukais, o kepti vadinami varkėčiais, o ne keptinukais? Juk tai taip svarbu!

Knygą itin tinka skaityti suaugusiesiems su vaiku: daugybė knygos nutikimų pasirodys pažįstami ir artimi abiem, įžiebs pokalbius apie savas patirtis ir ne kartą prajuokins.

Vaiko fantazija beribė, o kai susiduria su nemažiau kūrybingu suaugusiuoju, gimsta gražūs ir linksmi dalykai. Taip nutiko ir mažajai Sofijai, kuri su dėde Teplionium ima kurti jos mėgstamiausio žaislo – Brigitos Begemotaitės – nuotykius. Begemotaitė atsikrausto gyventi į nedidelį ir labai jaukų Palaukių miestelį, kur sutinka naujų draugų ir kartu leidžiasi į nedidelius, bet prasmingus nuotykius, netikėtais būdais pildo vienas kito svajones ir mokosi įveikti tai, kas trukdo pasiekti svajones. Taigi knygoje persiliejęs realistinis ir pasauliai, abu savaip šviesūs ir žavūs.

Vaikų literatūroje debiutuojančios autorės, pasivadinusios Jūra Smilte, kūrinys parašytas turtinga kalba, kupina vaizduotę žadinančių palyginimų, gražių detalių, netrūksta ir kūrybingų aprašymų, kurie kaip mat vaiką perkels į ryškiaspalvį knygos pasaulį.

Britų komikas ir labai juokingų knygų vaikams autorius Davidas Walliamsas nėra iš tų, kurie rašytų jaudinančias ir ašaras kriokliais kristi priverčiančias istorijas apie nepaprastai mielus gyvūnėlius. Skaitant šio kūrėjo aprašytus gyvūnėlių nuotykius ašaros pliaups nebent... iš juoko.

Šioje knygoje sutiksite įžūlius, susireikšminusius ir visokiausių (dažniausiai žmogiškų) ydų nestokojančius gyvūnus. Šie, kartais lydimi ne mažiau blogų šeimininkų, pateks į iš tiesų kurioziškas situacijas, kartais net labai baisias... visai kaip superbliogiukė katė, kuri ne tik susprogdins visą Žemės planetą, bet ir liks be maisto, degalų bei kačių tualeto dėžutės kosmoso platybėse. Vargšelė? O gal taip jai ir reikia?

Iš šio rašytojo kūrybos nereikia tikėtis neišsemiamų gelmių, jautrumo ar didelių literatūrinių atradimų, bet jis kuria knygas, kurios įtraukia į nesibaigiančių nuotykių sūkurį ir prajuokina ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, taip pat priverčia knygą atsiversti net tuos vaikus, kurie šiaip jau nemėgsta skaityti. Tai ir yra šios bei kitų panašių knygų magija.

Kai atrodo, kad negali būti nuobodžiau arba blogiau, neretai knygose įvyksta kažkas netikėto ir jaudinančio. Taip prasideda ir „Tomo vidurnakčio parkas“, ne tik 6-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pelnęs vieną svarbiausių Didžiosios Britanijos vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimų – Carnegie‘o medalį, bet ir 2007 metais kūrinys išrinktas kaip vienas iš dešimties geriausių visų laikų kūrinių, pelniusių šį medalį!

Vidurnaktį Tomas, vasaros atostogas leisdamas sename name pas dėdę su teta, išgirsta holo laikrodžio dūžius. Bet jų ne dvylika, suskamba ir tryliktas... Smalsumo pagautas Tomas nusileidžia žemyn ir atsiduria vietoje, kuri neturėtų egzistuoti. Juk šalia namo nėra jokio parko, bet štai jis jame, čia yra kitų vaikų ir su jais be galo smagu. Ar visa tai tikra? Gal tik Tomo sapnas... ar vaizduotė? O gal kažkas visai kita?

Tai šiek tiek mistiška ir labai jautri knyga apie draugystę ir laiką. Laiką, kuris išskiria ir suartina, laiką, kuris daro stebuklus. Tai viena tokių knygų, kurios kilsteli jaunąjį skaitytoją ir priverčia susimąstyti apie tai, kas gyvenime iš tiesų svarbu.

Į „Žaliojo ežero“ stovyklą, kur nėra jokio ežero, išsiunčiami berniukai, kuriuos reikia perauklėti. Kaip perauklėti pernelyg padykusius, o kartais ir į nemenkas bėdas pakliuvusius vaikinus, yra įvairių būdų, bet šioje stovykloje pasirenkamas kone absurdiškiausias – svilinant dykumos saulei smėlyje kasti duobes...

Bet galbūt duobių kasimas turi kažkokią prasmę, na, išskyrus nusižengėlių kankinimą? Per klaidą į stovyklą pakliuvęs Stenlis pasiryžęs išsiaiškinti...

„Duobės“ moderniąją amerikiečių vaikų literatūros klasika tapęs kūrinys skaitytoją stebins ir netikėtais nuotykiais, išmoningu siužetu, ir ironišku humoru, ir gelme. Knygoje paliečiama daug aktualių ir jautrių socialinių, etinių, rasinių problemų. Ypač gražiai absurdo, išnaudojimo kupinoje aplinkoje, autorius veikėjams (ir skaitytojams) dovanoja nepamirštamą nuotykį ir tikrai netikėtą pabaigą.  

Sniegas sniegas sniegas!

Tai keiksmažodžiai, bet užrašyti gražiau. Taip keikiasi dešimtmetė Dainė, pasakodama apie tai, kas nutiko jai ir jos vyresnei sesei. O nutiko kai kas labai baisaus, kai kas tokio, apie ką kai kurie suaugusieji net nedrįsta kalbėtis su vaikais, nors tai labai svarbu, kartais – netgi gyvybiškais svarbu.

Taip, tai knyga apie vaikų seksualinį išnaudojimą ir vaiko bandymą įveikti skausmingas, dar sunkiai suvokiamas patirtis. Kartu knyga yra apie kur kas daugiau svarbių dalykų – apie tai, kad visiems mums kartais reikia pagalbos, apie tai, kad turime išmokti pakovoti už save, kad negalime visada tik tylėti ir drebėti. Taip pat ir apie draugystę, beribę seserų meilę ir šviesą, kuri ateina į jų gyvenimus po ilgo ilgo tamsos periodo.

Nors knyga liečia itin sudėtingas temas, ji parašyta labai jautriai, išsamiai išnaudojimas nėra aprašinėjamas, koncentruojamasi į tai, kokias žaizdas toks suaugusiojo elgesys padarė vaikams. Dainei su seserimi pagaliau ištrūkus iš išnaudotojo globos, jos atsiduria pas naują globėją, kur kartą gali nurimti ir jaustis saugiai. Tačiau tai padaryti joms be galo sunku, juk jos visą savo gyvenimą nepažino nei ramybės, nei saugumo, nei galėjo pasitikėti kokiu nors suaugusiuoju. Bandydama susidoroti su savo išgyvenimų svoriu, Dainė ima rašyti dienoraštį, kuriame pasakoja savo ir sesers gyvenimo istoriją.

Olivija svajoja vien apie šeimą ir namus. Augdama neturtingų mergaičių prieglaudoje nė vieno iš jų neturi. Net draugų neturi, nes ji per atšiauri, per uždara, o ir pašaipų nuolat sulaukia dėl to, kad negali kalbėti, dargi ji regi šmėklas... Viskas, kas jai liko iš kadaise turėtos šeimos, beprotystės apimtos motinos dienoraštis, prirašytas visokiausių keistenybių ir įspėjimų.

Vieną dieną ji sulaukia dėdės, apie kurį nieko nežinojo, kvietimo atvykti į prarastos šeimos namus. Pasirodo, kad tai didžiulis dvaras, kuriame Olivija iš karto pasijunta atsidūrusi namuose, nepaisant to, kad vyresnis pusbrolis jai liepia tuoj pat išvykti ir niekada daugiau čia nepasirodyti.

Senas dvaras slepia daug paslapčių, į kurias Olivija tuoj pat įninka. Paslaptys tamsios ir baugios, o svarbiausia, kad susijusios ne tik su jos gimine, bet ir su jos tėvais bei ja pačia. Motinos dienoraštis šiurpinančių atradimų šviesoje įgyja naują prasmę.

Tai mistinis siaubo romanas, kuris patiks mėgstantiems šiurpuliukus ir slogią bei baugią atmosferą, lėtą veiksmą, kuris tik į pabaigą įgauna greitį. Nors tai siaubo romanas, bet visų pirma jis apie namų troškimą, troškimą turėti savo vietą, užrakintų durų prabangą ir tai, ką gali padaryti žmogus, net jei tektų rizikuoti gyvybe, kad visa tai turėtų.