Baliui Buračui – 125. Fotografas, įamžinęs vaizdinę tautos atmintį

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

2022 metų sausio 18 dieną sukanka 125 metai, kai Sidarių kaime, Šiaulėnų valsčiuje, gimė Balys Buračas – daugiašakė asmenybė – pedagogas, tautodailininkas, etnografas, kraštotyrininkas, publicistas, muziejininkas ir fotografas.

Daugiau nei penkis dešimtmečius skirdamas „žūstančių brangenybių gelbėjimui“, kaip yra rašęs viename iš savo laiškų, šį savo idealą B.Buračas įvykdė su kaupu, rinkdamas, aprašydamas, fotografuodamas ir ateičiai išsaugodamas žemdirbiškos pasaulėjautos papročius, tradicijas bei reliktus – tai, kas jam pačiam buvo žinoma nuo mažens.

Fotografinis jo palikimas turėjo lemiamos įtakos ir pokario Lietuvos fotografams, kurie leisdavosi į ilgas keliones po gimtąjį kraštą, kūrė didžiules nuotraukų serijas ir tokiu būdu pratęsė B.Buračo suformuotą misiją – dokumentuoti savąjį laiką, žmones bei jų gyvenimus.

Balys Buračas. 1929 m.
Balys Buračas. 1936 m.

Būsimo fotografo vaikystė prabėgo tėvų ūkyje, o pirmąsias pamokas gavo iš tėvo bei vyresniojo brolio, kurie jaunėlį supažindino su skaičiais bei raidėmis. Jo domėjimasis etnografija pasireiškė dar mokantis pradinėje mokykloje – iš to laiko yra išlikęs B.Buračo sąsiuvinis su jo paties ranka užrašytais tautosakos pavyzdžiais.

Būdamas dešimties iš tėvo brolio gavo labai brangią dovaną – iš Rygos atvežtą aštrų peiliuką. Juo B.Buračas išdrožė pirmuosius savo medžio dirbinius, su kuriais 1907 metais debiutavo Vilniuje surengtoje pirmojoje lietuvių dailės parodoje.

Dėmesys aplinkai bei kasdienės kultūros ženklams, natūraliai tapusiais jo paties gyvenimo dalimi, po dešimtmečio B.Buračą atves į klajūno kelią. Tuomet jis skersai išilgai apkeliaus visą Lietuvą, visais įmanomais būdais stengdamasis išsaugoti tai, kas pamažu jau nyko sparčiai bekylant modernaus laikmečio bangai.

Rugių kirtėjai. Apie XX a. 3 deš.
Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios varpinė. 1935 m.
Šeimos portretas. Apie 1928 m.
Prekyba Kupiškio turguje keramikos gaminiais. 1935 m.
Puodų pardavėjai. Apie 1931 m.

1915 metų pavasarį netoli gimtojo Sidarių kaimo iš pro šalį žygiuojančio vokiečių dalinio kareivio B.Buračas įsigijo pirmąjį savo fotoaparatą, jį iškeisdamas į gyvatėmis, lapais, žiedais ir paukščiais išdrožinėtą savo lazdą. Tuomet išmokęs fotografuoti, jis pradžiai leidosi po artimas ir pažįstamas apylinkes, kuriose, kaip rašo savo autobiografijoje, „matęs išpjaustymais papuoštų pirkių, svirnelių, medžio dailės dirbinių ir kt.“ 

Nuo šio laiko fotoaparatas tapo nuolatiniu jo palydovu, su juo B.Buračas ne tik įrašė savo pavardę į Lietuvos kraštotyros pirmeivių gretas, tačiau ir padėjo jam sukurti išsamų, vaizdingą ir nepamirštamą to meto Lietuvos paveikslą, siekiantį šimtmečių istoriją.

1919–1928 metų laikotarpiu būsimasis fotografas mokytojavo daugiausia Šiaulėnų valsčiaus mokyklose, tačiau galiausiai pedagogo kelio atsisakė ir atsidėjo išimtinai fotografijos bei etnografijos rinkimo reikalams.
 

Didysis akmuo netoli Kupiškio. 1935 m.
Kaimietės. 1935 m.
Gedimino gatvė Kupiškyje. 1935 m.
Vyras Kupiškio turguje. 1935 m.

Svarbų vaidmenį čia suvaidino ir dailininkas Adomas Varnas, jau anksčiau pasitelkęs B.Buračą į pagalbą įamžinant krašto medinius kryžius. Už šį darbą jaunasis fotografas gaudavo šiek tiek pinigų bei fotomedžiagų ir tai jam leido toliau tęsti šį darbą. Tai buvo viena pirmųjų kruopščiai ir nuosekliai rengtų jo temų. Vėliau panašiu metodiškumu dirbdamas jis išfotografavo ir piliakalnius, įvairius liaudies meno pavyzdžius, tautinius papročius bei darbus, dievdirbių ir muzikantų portretus.

Iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui, B.Buračas, kaip pats mini, ir pėsčias, ir važiuotas „apkeliavęs visą Lietuvą iki smulkių gyvenamųjų vietovių. Nėra tokio miesto, miestelio ar bažnytkaimio, kurio neaplankiau“. Per tuos metus jis sukaupė maždaug 18 tūkst. negatyvų ir daugiau nei 26 tūkst. pozityvų archyvą. Deja, didelė dalis šios medžiagos bei rankraščių pražuvo karo metais. Tačiau nenuilstantis fotografas ir pokariu tęsė kraštotyros darbą ir tokiu būdu savo unikalią kolekciją papildė maždaug 2,5 tūkstančio naujų negatyvų. Mūsų dienas pasiekė apie 11 tūkst. B.Buračo fotografijų.

Užgavėnių persirengėliai. 1930 m.
Jurgoniškių k. mokyklos mokiniai prie sniego senio. Apie 1927 m.
Muzikantai Spaudžiuose. Apie 1927 m.
Kaimo kerdžius groja ožio ragu. 1934 m.

Pats fotografas savo archyvą buvo suskirstęs į keturias pagrindines sritis: mažoji architektūra, tautodailė, papročiai, šokiai bei žaidimai ir žmonės: pasakoriai, drožėjai, muzikantai. Pasak Skirmanto Valiulio, B.Buračo darbas – tai „lietuvių praeities gyvenimo metraštis, nepakartojama vaizdinė mūsų krašto atmintis, sustabdytose akimirkose tebegyvenanti tautos dvasia“.

Dirbdamas itin preciziškai, B.Buračas kruopščiai aprašė visą savo surinktą bei nufotografuotą medžiagą, tokiu būdu palikdamas išsamią ir pamatinę etnografinių tyrimų bazę. Liaudies menas ir kaimo žmonių darbai, gegužinės ir laidotuvės, dievdirbiai ir staliai, muzikantai ir pasakotojai, šventės ir kasdienybė, smulkiosios architektūros paminklai ir dailės dirbiniai – visa tai pats fotografas tvarkingai ir sistemingai suregistravo darbinėse knygose, o nuotraukas sudėjo į atskirus albumus.

Keliaudamas po Lietuvą, įvairių kultūros įstaigų prašymu B.Buračas taip pat rinko ir meno dirbinius, tokiu būdu padėdamas kaupti ir išsaugoti smulkiųjų meno vertybių lobyną. Pro jo akis neprasprūdo net velykiniai margučiai – nuosekliai juos fotografuodamas, jis sudarė net 3600 margučių rinkinį.

Vaikų žaidimai kaime. Apie 1928 m.
Kanklininkė Augutė Vireliūnaitė. Apie 1935 m.
Rugiapjūtė. Apie 1935 m.
Rugiapjūtės pietūs. 1928 m.

Šalia fotografavimo etnografas rinko bei užrašinėjo liaudies dainas ir papročius, kurių priskaičiuojama per 3500. Tarpukario Lietuvoje būtų sunku rasti laikraštį ar žurnalą, kuriame nebūtų publikuota jo nuotraukų ar straipsnių apie to meto žmonių papročius, šventes bei tradicijas.

Skaičiuojama, kad vien rašytinį B.Buračo palikimą sudaro apie 650 straipsnių. Dalis jų, drauge su rečiau publikuotomis fotografijomis, pasirodė 2018 m. Antano Buračo parengtoje knygoje „Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai“. Kaip knygoje teigė Libertas Klimka, šie žemdirbišką gyvenseną liudijantys dokumentai bei vaizdiniai pasakojimai – tai šimtmečius besiformavusios senosios pasaulėžiūros bei ilgaamžių tradicijų kronika.

Nepaisant darbo lokalumo, B.Buračo fotografijos buvo pasklidusios ir už Lietuvos ribų: fotografas bendradarbiavo su Prancūzijoje leidžiamos enciklopedijos „Larousse“, leidinio „Illustrated London News“ redakcijomis, vokiečių bei čekų spauda, vėliau JAV leidžiama „Lietuvių enciklopedija“. Reikšmingiausią apdovanojimą jis gavo 1937 m. tarptautinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje – už dvidešimt penkių kraštotyros fotografijų rinkinį B.Buračas apdovanotas aukso medaliu.

Bromas vyskupo vizito proga. Apie 1935 m.
Šeimos portretas Paltynų kaime. Apie 1924 m.
Akmenskaldis Račiupėnų kaime. 1935 m.
Prekyba Šiaulių turguje. 1925 m.
Ustovas. 1934 m.

Būtina pažymėti, kad kartais B.Buračas atsisakydavo etnografinio žvilgsnio ir savo objektyvą nukreipdavo visiškai kita linkme. Tarp jo darbų esama aktų ir net autoaktų, taip pat žmonių portretų, peizažų, miestovaizdžių ar reportažiniu principu sukurtų fotografijų. Ir nors šie darbai sudaro nežymią jo archyvo dalį, tačiau jie kalba apie fotografo pastangas leistis į naujas, sau mažiau pažįstamas temas.

Antrojo pasaulinio karo metais B.Buračas taip pat nesiliovė fotografavęs: išsiėmęs fotografo amatininko kortelę, jis keliavo Panemuniais rinkdamas lituanistinę etnografinę medžiagą, fotografuodamas piliakalnius, istorines vietoves bei kultūros paminklus. Taip pat ir vokietmečiu jis tęsė savo keliones po Lietuvą, to meto spaudai pateikdamas lietuviškų papročių aprašymus, kuriuos, kaip ir anksčiau, iliustruodavo savo nuotraukomis.

Karui pasibaigus, iki 1954 metų B.Buračas dirbo pradinių klasių mokytoju Karmėlavos vidurinėje mokykloje, kuriai 1998 m. suteiktas jo vardas. Na, o išėjęs į pensiją, jis vėl pratęsė savo keliones, skubėdamas užfiksuoti viską, ko nesunaikino karas, pokaris bei nenumaldomai bėgantis laikas. Tuomet B.Buračas leidosi per Lietuvos kaimus, ieškodamas ir vis dar rasdamas senųjų etnografinių motyvų, tokiu būdu stengdamasis atkurti karo metais prarastos savo unikalios kolekcijos dalį.

Vyrai persirengę trimis karaliais. Apie 1926 m.
Mokiniai prie Kudinų (Šiaulės) piliakalnio. 1924 m.
Rugiapjūtė. 1928 m.
Senoji Sasnavos bažnyčia. 1935 m.
Vestuvių papročiai. Apie 1935 m.

1965 m. minėdamas penkiasdešimties metų kraštotyros darbo patirtį, B.Buračas rašė: „Vyk lauk mintį iš galvos, kad, peržengus pusamžį, gyvenimo diena eina vakarop, kad tavo žingsniai trumpėja ir lėtėja. Galvok tik apie tai, kad dar mažai padarei ir ką pats gali padaryti daugiau, nes niekas kitas to nepadarys.“

Septintajame dešimtmetyje B.Buračui suteikti Lietuvos kraštotyros draugijos bei Lietuvos fotografijos meno draugijos Garbės nario vardai, 1969 m. – Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.

Fotografas dar spėjo pasidžiaugti ir 1971 metais išleistu Virgilijaus Juodakio parengtu albumu „Balys Buračas“, kuriame pirmą kartą gan išsamiai buvo pristatomi jo darbai, žinoma, visiškai apeinant netinkamas temas – kryžius, bažnyčias bei kitus religinius motyvus. Vis dėlto, tiek tematiškai turtingesnės, tiek ir poligrafiškai kokybiškesnės fotografo knygos pasirodė jau tik nepriklausomybės laikotarpiu.

Kupiškio valsčiaus kaimo gyventojai. 1935 m.
Kupiškėnų svočia su karvojumi. 1935 m.
Ūkininkas Barzdžiukas. Virbališkių k., Panevėžio apskr., 1935 m.
Berniukas su viščiukais Kupiškyje. 1935 m.

Vyresnioji Lietuvos pokario fotomenininkų karta – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Julijus Vaicekauskas, Antanas Miežanskas bei kiti – yra pripažinę, kad daugelis jų išaugo iš B.Buračo kaimiškosios fotografijos tradicijos, o jo poveikį, anot S.Valiulio, galima palyginti su fotografo Jano Bułhako pastangomis išsaugoti ir įamžinti Vilniaus vaizdus. Neabejotinai šitokia vaizdavimo tradicija, kaip ir B.Buračo fotografinis matymas bei pajauta, laikui bėgant, puoselėtos įvairių kartų fotografų, yra gyvybingos iki pat šių dienų.

Neatsitiktinai fotomenininkas A.Macijauskas 1998 metais parengęs albumą „Balys Buračas. Fotografijos“, teigė, kad, žvelgdami į B.Buračą vien kaip etnografą, nepastebime jo subtilaus meninio braižo, šviesos matymo, o tai, anot jo, grynąją dokumentiką ir paverčia įtaigiu bei jaudinančiu pasakojimu. Pasak jo, „M.K.Čiurlionis mums davė dvasią, o Buračas – tautos kūną“.

Fotografas ir etnografas B.Buračas mirė 1972 metų liepos 28 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 2006 m. Lietuvos kultūros ministerija įsteigė Balio Buračo vardo premiją, kuri Lietuvos fotografijos kūrėjams yra skiriama už reikšmingiausią kūrinį ar kūrinių ciklą.

Vaikas ir vištos. 1935 m.
Šienapjūtė. Apie 1935 m.
Jaunas piemenėlis groja lamzdeliu. 1928 m.
Gryčios statyba. 1924 m.
Berniukas su žaislais Smilgių kaime. 1935 m.
Bulviakasis. 1924 m.
Peleniškių piliakalnis. Apie 1933 m.
Skalbėja. 1929 m.
Moterys eina į Kupiškio bažnyčią. 1935 m.

Nuotraukos Balys Buračas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo

Tekstas Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė