Daugiau nei šimtas metų lietuviškos animacijos: kaip mėgėjai tampa profesionalais?

Lietuviška animacija gyvuoja jau daugiau nei šimtą metų. Per tą laiką keitėsi politinės sistemos, visuomeninės tendencijos, kūrėjų kartos, vystėsi technologijos. O kaip keitėsi pati animacija? Bent dalį šio proceso per savo gyvenimą stebėjo, tyrinėjo ir savaip formavo Valentas Aškinis – daugiametis animacijos kūrėjas, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstytojas, tarptautinio animacijos festivalio „Tindirindis“ steigėjas ir organizatorius. Būtent su juo ir kalbamės apie pirmuosius lietuvių bandymus kurti animaciją, ryškiausius autorius ir įvairius iššūkius.  

– Ką galime vadinti pirmąja lietuviška animacija? 

– Tai yra gana nevienareikšmė ir plati sąvoka. Lietuvos kontekste galima kalbėti apie keletą raidos etapų: pirmąją dar carinės Lietuvos animaciją, sovietinį laikotarpį, pirmuosius darbus po nepriklausomybės. Apie tai rašau ir knygoje „Lietuvos animacija 1910–2021“, jos pirmasis tomas turėtų pasirodyti dar šiemet.

Apskritai kalbant, animacija yra vaizdų seka, nufilmuota ar sumontuota po vieną kadrą. Turi būti fiksuojamas judesys, nestatiškas vaizdas, sukuriamas realybėje neegzistuojantis laikas ir erdvė. Tokį apibrėžimą suformulavo animacijos pionieriai, kritikai, teoretikai. Jeigu kūrinys neatitinka šių sąlygų, mes jo ir negalime vadinti animacija.  

Ištrauka iš Valento Aškinio animacinio filmo „Kaktuso paslaptis“, 1989.

– Jūs pats pradėjote kurti animaciją būdamas 16 metų. Koks buvo tuometinis kontekstas ir kodėl pasukote šia kryptimi? 

– Tais laikais žmonės buvo skatinami įsitraukti į įvairią saviveiklą, kad visi būtų užsiėmę ir nekiltų per daug minčių priešintis, protestuoti. Visi kažką veikė – kas baseiną lankė, kas chorą. Aš augau Šiauliuose, o ten Lietuvos kino mėgėjų draugija turėjo skyrių, jis ir organizavo kino būrelį. Pradėjau jį lankyti ir kai tėtis man nupirko 8 milimetrų kamerą, ėmiau filmuoti: pas močiutę sode, pusseserę, bites ir t. t.

Kaip tik Šiauliuose vyko kino festivalis, dalyvavau su savo dokumentiniu ir vaidybiniais filmukais. Tame festivalyje ir pamačiau telšiečių animacinį edukacinį filmą „Garantija“ apie Telšių spynų fabriką. Jų filmas laimėjo pirmą vietą ir man padarė didžiulį įspūdį! Aš labai užsidegiau ir motyvavau savo bičiulius, kurie taip pat lankė kino būrelį. 1976 m. mes sukūrėme animacinį filmą „Nuo likimo nepabėgsi“ ir su juo netgi laimėjome kelias prizines vietas respublikiniuose moksleivių ir suaugusiųjų festivaliuose. Nuo tada ir tęsiu savo darbus animacijos srityje. 

– Vis dėlto baigėte Vilniaus inžinerinį statybos institutą, įgijote miesto projektuotojo profesiją. Kaip nutiko, kad vėliau tapote animacijos profesionalu? 

– Sovietinėje Lietuvoje nebuvo jokios aukštosios mokyklos, rengusios kino profesionalus. Kitaip būčiau iškart ten stojęs. Labai daug vėlesnių animacijos kūrėjų studijavo architektūrą: Ilja Bereznickas, Zenonas Šteinys, Henrikas Vaigauskas ir kt. Tik vėliau mes persikvalifikavome – baigėme Aukštuosius režisūros kursus Maskvoje. Aš pats įgijęs miesto projektuotojo specialybę iškart įsidarbinau Užsakytinių filmų studijoje. Statybose taip ir nedirbau. Visgi architektūrinis išsilavinimas suteikė erdvinį, konstruktyvų mąstymą, o tai labai pravertė. 1989 m. Maskvoje „Mosfilmo“ eksperimentiniame jaunimo kūrybiniame susivienijime „Debiutas“ įgijau režisieriaus kvalifikaciją pristatęs savo diplominį darbą „Kaktuso paslaptis“.  

– Jūsų rengiamo katalogo „Lietuvos animacija 1910–2021“ pavadinime yra aiškiai apibrėžtas laikotarpis. Animacijos pradžių pradžia Lietuvoje yra laikomi 1910-ieji? 

– Taip, tais metais Kaune nufilmuotas Vladislovo Starevičiaus lėlių animacijos filmas apie elniaragių kovas, lotyniškai „Lucanus servus“. Autoriaus antrąjį kūrinį, taip pat lėlių animacijos filmą „Gražioji Lukanidė“ (1912)  rusai laiko savo pirmąja animacija, nes jis buvo pabaigtas kurti Maskvoje.  

Kitas minėtinas darbas būtų 1937 m. Jono Aleksandravičiaus ir Stasio Vainilavičiaus kurta animacinė reklama „Jaunosios Lietuvos“ organizacijai. Ši organizacija atėjus sovietams buvo uždrausta, tad archyvai buvo išvežti į JAV ir nežinoma, ar pats filmas yra išlikęs.  

1938 m. pasirodė Stasio Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“, bet tai nėra animacija, nors kartais mūsų kritikai klaidingai taip įvardija. Ten tiesiog buvo nufilmuotas lėlių teatro spektaklis. Po to sekė gana ilga pauzė – karas ir sunkūs pokario metai. 

– Minėjote, kad sovietmečiu nebuvo galimybės studijuoti animaciją Lietuvoje. Ar galima tuomet išvis kalbėti apie lietuvišką animaciją iki nepriklausomybės atgavimo? Jei taip, kokie jos bruožai, stilius?  

– Sovietmečiu veikė didžiulis kino mėgėjų ratas. Įvairiausių profesijų atstovai – inžinieriai, gydytojai, teisininkai, sportininkai ir t. t. – užsiimdavo kino ir animacijos kūryba, nors nebuvo profesionalai. Jiems partija negalėjo tiesiogiai nieko įsakyti – viskas buvo daroma iš entuziazmo ir už dyką. Būtent mėgėjiškumas ir buvo būdingas lietuviškai kino ir animacijos kūrybai. Profesionalais buvo laikomi tik tie, kurie baigė mokslus Maskvoje. To nepadarę negaudavo planinio finansavimo, kuris buvo skiriamas tik diplomuotiems režisieriams vienam filmui per metus.  

Lietuvių stiliui būdingas individualumas. Animatorius yra autentiškas menininkas ir kiekvienas kuria savaip. Pirmoji Aukštuosius režisūros kursus Maskvoje 1983 m. baigė Nijolė Valadkevičiūtė su diplominiu darbu „Medis“. Ji buvo siurrealistinio stiliaus tapytoja ir grafikė, jos darbuose matomas brutalumas. Pati sakydavo, kad į kūrybą paleidžia savo demonus ir taip išsivaduoja. Tai atsispindi ir jos animacijoje. Tačiau galima rasti ir bendrų bruožų. Pavyzdžiui, Zenonas Šteinys buvo susiformavęs kaip puikus karikatūristas ir puoselėjo tokį stilių, taip pat ir I.Bereznickas. Karikatūra buvo kaip saviraiškos forma, būdinga ne vienam Lietuvos kūrėjui: H.Vaigauskui, V.Suchockiui ir man pačiam.

Ištrauka iš Nijolės Valadkevičiūtės animacinio filmo „Medis“, 1983.

– Galbūt Lietuvos animatoriams būdingas koks nors specifinis temų pasirinkimas?  

– Taip, ypač po nepriklausomybės sukurta dalis filmų, paremtų lietuvių istorija, mitologija, paveldu, tradicijomis, bet to būta ir anksčiau. Net ir pirmasis pieštinės animacijos filmas „Vilkas ir siuvėjas“, kurį 1964-aisiais sukūrė Zenonas Tarakevičius, buvo lietuviškos pasakos ekranizacija. Tas darbas ir stilistiniu požiūriu labai unikalus. Kūrėjas sukūrė tokius personažus, kurių galūnės, pėdos, plaštakos juda atskirai nuo kūno, tarsi fantominės. Pirmoji versija nufilmuota juoda balta, o po poros metų sukurtas spalvotas variantas. Šis filmas keliavo po festivalius, pateko į Sovietų Sąjungos kino almanachą. Jo sukūrimo priešistorė taip pat įdomi.

Taip pat buvo toks Stepas Uzdonas, kino operatorius, jis dirbo kino studijoje, vėliau ištremtas į Sibirą. Grįžęs įsidarbino Kauno radijo gamykloje ir 1953 m. ten įsteigė profesionalaus lygio mėgėjišką studiją „Banga“ – jie filmavo 35 milimetrų kameromis, turėjo kranus, stalus ir visą techniką, kuria naudojosi profesionalai. Būtent šioje studijoje ir gimė pirmasis pieštas lietuviškos animacijos filmas.

Ištrauka iš Zenono Tarakevičiaus animacinio filmo „Vilkas ir siuvėjas“, 1964.

– Ar cenzūra sovietmečiu smarkiai veikė animacijos kūrybą?  

– Taip, brežnevizmo periodu veikė. Saugumo protokoluose atsiskleidžia, kad „Bangos“ studijoje buvo infiltruoti šnipai, kurie stebėjo kūrėjus ir raportuodavo. Ten vis minimas S.Uzdonas ir jo pernelyg progresyvios, santvarkai nedraugiškos mintys. Turbūt ir Juozui Sakalauskui ir kitiems tyliai buvo kišami pagaliai į ratus ir kliudė prasimušti aukščiau.  

1970-aisiais Antanas Janauskas, dirbdamas Lietuvos kino studijos titrų ceche, iš sutaupytos juostos savais pinigais sukūrė animacinį filmą „Iniciatyva“. Jame buvo užuominų į Prahos sukilimą. Po to A.Janauskas parašė būsimo filmo scenarijų ir nusiuntė į Maskvą, tikėdamasis gauti finansavimą kurti LKS bazėje. Deja, jam buvo atsakyta, kad finansavimo nebus, nes, anot valdininkų iš Maskvos, LKS neturi nei režisierių, kurie mokėsi Maskvoje, nei profesionalios technikos. Šiaip mes buvome išmokę kalbėti Ezopo kalba, ne taip tiesiogiai protestuoti. Kai prasidėjo perestroika, pasidarė laisviau ir scenarijai buvo peržiūrimi labiau dėl formalumo. 

Ištrauka iš Antano Janausko animacinio filmo „Iniciatyva“, 1970.

– Kaip keitėsi situacija po nepriklausomybės atgavimo? Kokie tuomet buvo iššūkiai?  

– Atėjo sunkmetis, nes nebebuvo finansavimo. Pirmais nepriklausomybės metais Kultūros ministerija visai neturėjo pinigų. Mes teikdavome paraiškas, o lėšų skirdavo tik vienos minutės filmams. Režisierius padarydavo tą minutę per mėnesį, o kitą laiką buvo be darbo arba užsiimdavo kita veikla, ne animacijos kūrimu.  

Ėmė plūsti vakariečiai, turintys pinigų ir žinantys, kad mes kokybiškai ir pigiai dirbame. Susipažinome su keliais prodiuseriais iš Anglijos. Mes su Antanu Abromaičiu 1991 m. įsteigėme „Vilanimos“ studiją ir pradėjome kurti pirmąjį Lietuvoje animacinį serialą „Normano arka“. Serialas buvo 13 serijų po 15 minučių – tikrai didelis darbas. Prie šio filmo dirbo daugiau nei 20 žmonių. Lietuvos televizijoje jis vis dėlto nebuvo rodomas.

Po to bendradarbiavome su kitais užsienio užsakovais – prancūzais, anglais. Tokie tarptautiniai projektai veikė kaip pinigų pritraukimo į Lietuvą būdas. Prodiuseris, su kuriuo dirbome, įvertinęs mūsų puikų darbą, inicijavo pirmojo Lietuvos animacinio pilnametražio filmo kūrimą – 1998 m. užbaigėme „Odisėjo nuotykius“. Aš buvau ir režisierius, ir scenaristas. Mūsų platintojas buvo BBC, todėl dialogai skambėjo angliškai. Vėliau reikėjo įgarsinti lietuviškai. Kreipiausi į Kultūros ministeriją, bet jie neskyrė tam pinigų. Tuomet susisiekiau su tuometiniu LNK direktoriumi Pauliumi Kovu ir jis sutiko bendradarbiauti – aktoriai įgarsino filmą ir jį parodėme Lietuvoje. 

– Kokius autorius ar darbus įvardintumėte kaip ryškesnius lietuviškos animacijos pavyzdžius? 

– Lietuviškos animacijos kraitėje turime puikių animacijos pavyzdžių: Jūratės Leikaitės lietuvių nacionalines tradicijas puoselėjantys filmai, komiški I.Bereznicko baubai, Z.Šteinio Vilniaus įkūrimo legendą įamžinęs animacinis epas, H.Vaigausko ir V.Suchockio linksmasis paršiukas Čiukas patiems mažiausiems žiūrovams, Selenių dueto mitinių ir pasakiškų moterų animacinių portretų rinkinys, N.Valadkevičiūtės iš naratyvo išsivaduojančios  vizualizacijos, mano baltų pasakomis paremtas „Aukso žirgas“ ir daugelio kitų režisierių įsimintini darbai. Visa sugulė į mūsų lietuviškos animacijos mokyklą ir sudaro prielaidas jai toliau tobulėti ir vystytis. 

– O kaip dabartis ir žvilgsnis į ateitį – kokios lietuviškos animacijos tendencijos? Kaip mes atrodome pasauliniame kontekste? 

– Labai svarbūs yra 2003-ieji, kai netgi dviejose Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo pradėti rengti animatoriai – Vilniaus dailės akademijoje ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Studentai generuoja daug turinio, net jei vienas kitas darbas ir prastesnis, iš tos gausos vis tiek išauga talentas. Po truputį kiekybė pereina ir į kokybę.  

Ištrauka iš Skirmos Jakaitės animacinio filmo „Žonglierius“, 2018.

Vizualine ir idėjine prasme toliau dedamos pastangos ieškoti autentikos – siekiama nekartoti ir nekopijuoti kito. Vis dar matome tą pačią tendenciją – individualumas. Galiu palyginti su estais. Jie išsikovojo vardą animacijos pasaulyje, bet per vieną režisierių Priitą Pärną. Atrodo, kad jo studentai tampa klonais – kuria labai panašiai į mokytoją. Žinoma, visada palaikomas autorinis stilius lyg ir įtvirtina menininko braižą, bet ilgainiui pasidaro nuspėjama ir vienodoka. Įstrigo ir patirtis Japonijoje, Osakoje, kai komandiruotės metu pasidalinome savo mokinių darbais ir japonų dėstytojai stebėjosi, kokie visi skirtingi, autentiški, o jie ten labiau siekia atkartoti Mijadzakis.

Ištrauka iš Igno Meilūno animacinio filmo „Matilda“, 2019

Pasaulyje yra daug geros, įsitvirtinusios animacijos – prancūzų, anglų, vokiečių mokyklos. Mes dar esame vystymosi etape. Auga nauja karta. Ir nors dar nesame tokie ryškūs, stiprūs, bet lietuviai jau žengia į tarptautinę areną: Skirmantos Jakaitės, Redos Bartkutės, Igno Meilūno, Meinardo Valkevičiaus filmai patenka į pagrindinius festivalius ir garsina Lietuvos vardą. Tikrai yra talentingų žmonių. Reikia tik nuosekliai kurti, nuolat palaikyti formą. Be abejonės, čia vėl labai svarbus finansavimas.