„Staiga mano galvelėje susidėlioja pati baisiausia tiesa: mama gali mirti. Mama pakėlė prieš save ranką! Vaizdas, kurį matau iki šiol, mano vaikiškoms akims kėlė milžinišką kaip pasaulis baimę. Leisgyvė mama, kažkas prašo, kad ji išsivemtų, nes jau ima veikti išgerti vaistai. Vieni nori kviesti medikus, bet mama neleidžia. Net dabar, jau suaugusi, bandau įžvelgti ano mamos draugų trypčiojimo prasmę: kviesti medikus ar nekviesti?.. Koks absurdas! Nekviesti medikų ir laukti, kol mama numirs? Klausyti tos, kuri ką tik pakėlė prieš save ranką? Matyti išsigandusius vaikus, kurie gali netekti motinos, ir vis tiek nieko nedaryti?“
***
Tai ištrauka iš knygos „Dukra“, kurios autorė Marijampolėje užaugusi ERIKA BURINSKAITĖ. Šias eilutes ji rašė drebančiomis rankomis ir širdimi. Jos atspindi tragiškiausią smurtu persmelktos jos šeimos istorijos tašką – mamos reakcija į sutuoktinio smurtą buvo pasirinkimas pabandyti atimti sau gyvybę. Kai matai, kad tavo mama guli leisgyvė ir gali niekada nebeatsikelti, o aplinkiniai nepajudina nė piršto, apima bejėgiškumas.
„Man tuomet buvo devyneri, aš nieko negalėjau padaryti, tiesiog stovėjau sustingusi. Negalėjau iškviesti greitosios pagalbos. Iki šiol nesuprantu, kodėl jos nekviečiau... Galbūt bijojau nueiti į kitą kambarį, kuriame stovėjo laidinis telefonas ir paskambinti, o grįžus nebepamatyti mamos gyvos“, – tų minučių trapumą šiandien prisimena Erika. Galiausiai mergaitė buvo išprašyta iš namų, su mama liko tuometiniai kaimynai, draugai. Erika pamena verkusi kruvinomis ašaromis, o ant savo peties jautusi tik bendraamžės, kuri irgi neramiai laukė, kas toliau bus, draugės guodžiančią ranką. Laimei, mama atsigavo, tačiau, nelaimei, po šio įvykio Erikos šeimą dar ilgai ženklino smurto randai.
Galbūt bijojau nueiti į kitą kambarį, kuriame stovėjo laidinis telefonas ir paskambinti, o grįžus nebepamatyti mamos gyvos“, – tų minučių trapumą šiandien prisimena Erika.
***
Dabar Kaune gyvenančios jaunos moters istorija viena iš daugelio tokių. Liūdna, bauginanti, sukrečianti, bet, kaip ji sako, su laiminga pabaiga. Tai – pasakojimas apie smurtautojo dukters gyvenimą ir siekį jį pakeisti. Kaip susitaikyti su praeitimi ir atleisti? Kaip iš naujo pamilti save, pasitikėti ir patikėti, kad viską pakeisti įmanoma? Kaip užgydyti ar bent apgydyti emocinius praeities paliktus randus? Kaip suklupus – atsistoti? Pasitaisyti karūną ir eiti toliau?
Erika Burinskaitė, sudėjusi savo išgyvenimus į knygą „Dukra“, šiandien žino visus šiuos atsakymus. Kai ji aukštai pakelta galva, pasitempusi ir besišypsanti ateina į pokalbį vienoje Kauno kavinių, matyti, kad smurto, su kuriuo ji susidūrė vaikystėje, randų galbūt ir liko širdyje, tačiau išorėje jie nematomi – šiandien ji visai kitokia, nei tada, kai tėtis buvo pavertęs jos gyvenimą nuolatiniu košmaru.
***
Tėtis pirmą kartą prieš Erikos mamą ranką pakėlė pirmąją vestuvių dieną. Jauna moteris šiandien įsitikinusi, kad tai buvo ženklas bėgti kuo greičiau ir kuo toliau, tačiau anuomet tai atrodė esant normalu: „Vyras pasikeis, išsiauklėsiu. Bet nei jam praėjo, nei mama perauklėjo jį.“ Erika buvo visai mažytė, kai pirmą kartą pamatė susistumdymą tarp tėvų. Nors jai tebuvo treji, ji atgamina kiekvieną detalę. Nuo tėvo smūgių, mama tąkart patyrė galvos traumą. Tuomet mergaitei ėmė atrodyti, kad tai niekuomet nesibaigs. Bent jau nesibaigs tol, kol su tėvu gyvens po vienu stogu. Ir ji buvo teisi – tėvo draugystė su stikliuku darėsi vis artimesnė ir dažnesnė, smurto protrūkiai taip pat vis dažnėjo.
Iš pradžių tėtis bent turėjo gerą darbą, nors draugavo su alkoholiu, šeima finansiškai gyveno dar neblogai. Tačiau viskas ėmė ristis žemyn – tėvą ėmė supti vis blogesnė draugija, darbus jis mainė taip pat į prastesnius, po kurių būdavo galima ir gerokai kauštelėti, šeima vis kraustėsi iš buto į butą, o smurtas dažnėjo... Žinoma, buvo prašviesėjimo lopinėlių, kai šeimoje įsivyraudavo ramybė. Kartą, pašlijus tėvo sveikatai, ramu buvo net pusmetį. Bet vėliau smurtą tekdavo kęsti kas savaitę, net kasdien... Ir ši smurto pritvinkusi istorija tęsėsi 13 metų be jokios atvangos.
„Tiek gyvenome kartu, visiškai nusigyvenome finansiškai. Turėjome labai mažai pinigų, labai prastai valgydavome. Pamenu, sėdime bute su striukėmis, nes labai šalta, valgyti – eilinį kartą bulvės. Buvo baisu“, – prisipažįsta Erika. Sulaukusi 12-ojo gimtadienio Erika mamai tarė: „Gana, laikas skirtis.“ Per gimtadienį mergaitė gavo bene didžiausią gyvenime dovaną – su mama nuvyko pas advokatę, kad būtų pradėtas skyrybų procesas. Tiesa, dar metus šeima vis dėlto dalijosi vienu stogu ir kentė.
„Pagudravome su mama, kad gautume pašalpą, jog būtų nors kiek pinigų, kad galėtume kartu gyventi. Mes per tuos metus slapta ieškojome, kur gyventi. Susiradome, išsikraustėme ir išėjome, kai man buvo 13 metų“, – tuomet nutrūko tiesioginis sąlytis su smurtautoju. Tačiau jis ir toliau nenorėjo palikti šeimos ramybėje. Vyras nuolat lankėsi naujuose jų namuose. Kartais būdavo įleidžiamas vidun gražiuoju, nes duodavo pinigų – šeima juk vos galą su galu sudurdavo, vienas kitas pinigėlis tikrai praversdavo.
„Tos pačios bulvės, bulvės, bulvės... Sausainių trupiniai iš mamos kiosko, kuriame ji dirbo, nes pačių sausainių nusipirkti buvo tiesiog per brangu. Labai sunku finansiškai, bet mes jautėmės laisviau, bent aš, kaip mergaitė. Broliui gal ne taip buvo, bet man jautėsi didžiulė psichologinė įtampa, nes gyvenome pirmame nuosavo namo aukšte, viename kambarėlyje, o aplink langus tėvas nuolatos vaikščiodavo. Nuolatos pabusdavau išsigandusi, nes jis daužydavo į langus, išdaužydavo juos, mamą, grįžtančią iš darbo, pasigaudavo už kampo – sumušdavo, suspardydavo... Aš bėgdavau, gindavau ją... Tai būdavo nesibaigianti kankynė“, – baisiausias gyvenimo akimirkas prisimena Erika.
Tėvas nuolat persekiodavo jos mamą – dieną, vakarą. Erika kreipėsi į socialinius darbuotojus, bet laukdama pagalbos, atsitrenkė tiesiog į sieną. Tėvas, paverkšlenęs pas juos, buvo gražiuoju paprašytas nelįsti prie šeimos. Trumpam jis tų prašymų paisė – tris mėnesius, o po to vėl viskas iš naujo...
„Kiekvienas smurtas, atrodo, buvo ta riba, kai net ne man, o mamai turėjo kažkas suveikti galvoje, kad jau gana. Mes tik dabar išsiaiškinome, kas tada su ja vyko, nes aš domėjausi ir domiuosi, kas vyksta galvoje tokioms moterims. Mes tai išsiaiškinome, bet mama dar iki šiol tebesigydo dėl to, mes kartu kalbamės apie tai. O tėvo smurtas man be galo baisus buvo. Galvodavau, o gal stipriau jis ką padarys, gal suspardys ją taip, kad rasiu mamą gulinčią kieme, beje, buvo ir taip, galvodavau, gal ją taip smaugs, kad negalėsiu jo nuo mamos atplėšti, nes smaugimo žymės buvo labai matomos ant kaklo. Aš visada buvau smulki ir maža, kaip man nustumti tą tėvą nuo jos? Ne kartą gyniau ir peiliu. Buvo baisus momentas, kai tėvą stovėjau įspaudus į kampą, mano rankoje – peilis, ir iškošiu jam: „Dar žingsnis ir parodysiu, kas tau bus.“ Galėjau padaryt bet ką, aš buvau tokia pikta, taip jo nekenčiau, neapykanta manyje virė daugybę metų... Jos tiesiog kaip vaikui buvo pernelyg daug. Ji buvo viršijusi ribas“, – šiandien sako Erika.
Buvo baisus momentas, kai tėvą stovėjau įspaudus į kampą, mano rankoje – peilis, ir iškošiu jam: „Dar žingsnis ir parodysiu, kas tau bus.“ Galėjau padaryt bet ką, aš buvau tokia pikta, taip jo nekenčiau, neapykanta manyje virė daugybę metų... Jos tiesiog kaip vaikui buvo pernelyg daug. Ji buvo viršijusi ribas“, – šiandien sako Erika.
Jauna moteris teigia, kad tokiam pragarui verdant namuose, jos mamos niekas nepaklausdavo, ar reikia pagalbos, nesidomėjo, kas vyksta jų šeimoje. Moteris užsipudruodavo mėlynes po akimis, tačiau jos vis tiek būdavo pastebimos... Smaugimo žymes paslėpti buvo lengviau – jas uždengdavo megztinis aukštu kaklu. Kaimynai apsimesdavo kurti – nepaisant didžiulio iš jų buto sklindančio triukšmo, jie nieko neklausdavo. Giminaičiai susibūrimuose, matydami netinkamą tėvo elgesį, lyg apdrausmindavo jį, tačiau tai nebuvo ta pagalba, kurios reikėjo šeimai. Suaugusiojo juk neperauklėsi, jei jis pats nenori. Geriausia nuo jo pabėgti.
***
Bokštas, kuriame nepasieks smurto ranka
Galiausiai Erikos mama gavo socialinį būstą ir atsirado galimybė pabėgti – ji su vaikais persikėlė į naujus namus. Butas buvo antrame aukšte. Erikai tai prilygo gyvenimui bokšte. „Be to, rakinamos durys, supratau, kad tėvas nepasieks langų, tai buvo kažkas tokio! Mes nesakėme tėvui, kur išsikraustėme, bet jis kartą pasekė mamą iš darbo ir surado. Jis neturėjo savo gyvenimo, nedirbo. Jis buvo maniakiškai nusitaikęs į mamą“, – pasakoja Erika. Vis dėlto naujajame bute kvėpuoti tapo kur kas lengviau, nepaisant to, kokia tai buvo aplinka gyventi: Erikos žodžiais tariant, būstukas buvo visai paprastas, jie neturėjo nei elektros, nei kanalizacijos, tačiau antras aukštas atpirko viską. Tėvas pamažu atsitraukė nuo jų. Galiausiai Erika išvyko studijuoti į Kauną.
***
Ryškiausi randai
Ryškiausi randai, kuriuos paliko tėvo smurtas prieš mamą, Erikai yra tylos baimė. Ji puikiai pamena eilinę situaciją namuose: tyla prieš audrą, mama paruošusi tėvui vakarienę, naktis. „Tyla, tyla, tyla ir staiga trinkt kumščiu per stalą, dar kartą trinkt... Pasigirsta keiksmai. Girdžiu – prie mamos pripuolęs. Tylą nuolat nutraukdavo koks nors netikėtas ir grėsmingas bum, todėl ilgą laiką bijojau tylos“, – atvirauja Erika. Ji nuolat klausydavosi muzikos, įsikišusi ausines, kad tik neįsileistų tylos. Dabar moteris jau išmokusi jos klausytis, mėgaujasi joje būdama, bet tam reikėjo kantraus darbo su savimi.
Patirtus baisumus primena ir šukės – mat tėtis būdavo tikras langų daužymo meistras. Net paprastas pabarbenimas į langą Eriką dar prieš metus gerokai išgąsdindavo. Moteris pamena, kad kartą kažkas pabarškino į automobilio langą, o jos širdis nusirito į kulnus: „Nes mintyse toptelėjo – tėvas, tėvas, tėvas...“. Bet dabar ir ši baimė Erikos nugalėta. Ji vadovaujasi filosofija „susitaikyk su praeitimi, paleisk ją, negyvendamas joje, gyvenk dabartimi“.
Dar vienas smurto paliktas emocinis randas buvo nepasitikėjimas vyrais. Moteris prieš kelerius metus labai blankiai mintyse piešė viziją, jog turės gerą vyrą šalia savęs. Sunku buvo patikėti, kad ras tokį, kuris negers, gerbs, mylės, puoselės šeimos vertybes, rodys dėmesį... Mama jai neparodė pavyzdžio, kokia turėtų būti moteris, kaip puoselėjami santykiai. Taigi Erikai visuomet norėdavosi užsidaryti kiaute, likti nepastebėtai. Nors mokykloje ji mokėsi puikiai, troško likti pilka pelyte. Universitete – vėl ta pati istorija – ji tiesiog norėjo būti nematoma.
„Savivertė žema, jausmas, kad nieko nesugebu, esu kvaila. Išvaizda netenkina – esu bjaurusis ančiukas, spuoguota, kreivi dantys. Vienas megztukas, vieni džinsai, dveji marškinėliai – tai gerokai duoda per galvą“, – šiandien kalba visiškai pasikeitusi Erika. O kur dar nuolatinis pinigų stygius, skolos, skurdus maistas... Bet pradėjusi dirbti, Erika iš viso to išsivadavo. Maža to, ji dirba mėgstamą darbą – yra sporto trenerė su „privalumais“. Ji prisideda prie moterų pokyčių ne tik kūnu, bet ir vidumi.
Didžiulėmis pastangomis sukauptas psichologines žinias, ji panaudoja dirbdama su moterimis – jos tampa disciplinuotos, užsispyrusios, nuosekliai dirba. „Be to, kalbame sunkiomis temomis. Yra ne viena moteris, kuri net panašios patirties turi kaip aš, su savo žiniomis galiu truputį padėti. Galiausiai man sako, kad esu jų psichologė. Tai irgi labai smagu, niekada nemėgau dirbti paviršutiniškai, patinka man pakapstyti giliau.“ Knygos padėjo ir jai pačiai – pakeisti mąstymą, susitaikyti su praeitimi ir ją paleisti, galiausiai pasikeitus vidumi, įvyko ir išoriniai pokyčiai.
Po knygos išėjimo atsirado ir išlauktas vyras – toks, apie kokį ir svajojo. Pora neseniai atšventė draugystės metines. „Kažkada turėjau vyro, kokio norėčiau, savybių sąrašą, nešiojausi jį piniginėje. Maniškis jas visas atitiko – ir negeriantis“, – nusijuokia moteris.
***
Jaučia gailestį
Gailestis. Šis žodis ir jausmas geriausiai apibūdina Erikos šiandieninius jausmus tėvui. Pastarojo tėvas buvo lygiai toks pats smurtautojas. Erikos tėvas lygiai taip pat bijojo savojo, kaip jo – jo paties vaikai. Jis pats slėpdavosi ir gindavo savo mamą nuo smurtaujančio vyro. Kai perskaitė Erikos parašytą knygą dukrai konstatavo: „Tu aprašei mano gyvenimą.“ Tai kodėl jis taip elgėsi? Erika turi paaiškinimą, rastą knygose – tai smurto palikti „randai“, išmoktas elgesys, atsineštas į savo paties gyvenimą. Moteris ilgai nekentė savo tėvo, apie bent kruopelytę meilės nebuvo nė kalbos...
„Kai mes apsigyvenome atskirai, tėvo dėmesys buvo sutelktas tik į mamą, vaikai nebuvo jam įdomūs. Kai išvykau studijuoti į kitą miestą, jis niekada nė nepasiteiraudavo, ar aš ką nors pasiekiau moksle, ar gavau universiteto bakalaurą, ar geriau ėmiau gyventi. Nieko. Vienintelis mūsų kontaktas būdavo tada, kai jis atsiguldavo į ligoninę Kaune. Jam blogai su sveikata, Erika važiuoja. Jam reikia pinigų, Erika duoda. Jam reikia drabužių, Erika nuperka. Taip vyko kelerius metus po mano studijų baigimo, paskui supratau, kad gana“, – atvirauja ji.
Moteris suprato – pati baisiausia bausmė tokiam žmogui yra vienatvė, atsukta artimųjų nugara. Galiausiai taip ir įvyko: vyras liko be darbo, be artimųjų. „Vis kažkur glaudžiasi – tai nakvynės namuose, tai pas draugus, tai sargo namelyje... Nunešiau jam pasirašyti dokumentą dėl knygos, kad jis neturi dėl jos pretenzijos, į jo gyvenamąją vietą – sargo namelį. Pasakiau jam, kad jo baigtis, mano galva, bus tokia, kad jį ras kokiame griovyje sušalusį žiemą ir praneš, kad rado kūną. Pasakiau, kad matau tik tokią jo perspektyvą ir perspėjau, kad padėsiu jam tik tada, kai jis pats sau padės“, – pasakoja moteris. Jos nuomone, geriausia paleisti žmogų, net jei tai tikras tavo tėvas. Nuo praėjusio pavasario Erika sulaukė tik pasveikinimo su gimtadieniu, o toliau tyla, bet jau nebebauginanti. „Aš džiaugiuosi, nes man lengva, kai jokio kontakto su juo nėra. Kai jis paskambina, aš sustresuoju, aš vėl viską prisimenu, lyg ir kaltė apima, kad jam reikia padėti. Tai geriau nekontaktuoti ir gyventi ramiai, kaip man patinka“, – nusijuokia ji.
Jeigu Erikos mama būtų išėjusi anksčiau, galbūt ta ramybė viduje būtų atėjusi jau senokai? Moters mama anksčiau teisindavosi tuo, kad nebūtų išlaikiusi viena savo vaikų. Bet Erika šiandien turi kitą paaiškinimą – ji neišėjo, nes jos tėvas irgi buvo alkoholikas bei smurtautojas, vaikystėje susidūrus su smurtu jai taip pat liko emocinių randų.
„Ją, seses, mamą vydavo iš namų, ji tą patį matė, ką aš. Įsidėjo į galvą. Prie ruso nebuvo to, kad einu ir išmoksiu, kaip taip nesielgti, einu ir išsirinksiu vyrą, kuris taip nesielgs. Kaip išmokti taip pasitikėti savimi ir išsirinkti gerą vyrą, nebuvo galima išmokti. Dabar aš jai vežu įvairių knygų. Jai perskaičius, mes padiskutuojam ir tai labai padeda, mama visiškai pasikeitė“, – džiaugiasi Erika. Sėkmės istorijomis jai pavyko paskatinti mamą keistis ir tai jos didžiausias laimėjimas – žinoma, po savo asmeninių pokyčių.
