Konkurse vėl pasirodys Australijos atstovas. Šįkart ne kaip svečias, bet kaip lygiavertis dalyvis.

„Eurovizijos“ konkurse debiutavo Australija. Šalies atstovas čia pasirodė svečio teisėmis, jam konkurse dainuoti leista dėl to, kad „Eurovizija“ šventė 60 metų jubiliejų. Tais metais konkursas pateko ir į Guinesso rekordų knygą – tai ilgiausiai skambantis TV dainų konkursas.

„Eurovizijos“ konkursas surengtas itin netradicinėje aplinkoje: laivų gamykloje. Patalpos pritaikytos masiniam muzikiniam renginiui, gyvai konkursą stebėti galėjo daugiau nei 10 tūkst. gerbėjų.

Malmėje, Švedijoje, vykęs „Eurovizijos“ konkursas transliuotas ne tik visose Europos valstybėse, bet ir Kanadoje, Australijoje, Egipte, Indijoje, Korėjoje, Honkonge, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Naujojoje Zelandijoje.

Surengta brangiausiai istorijoje kainavusi „Eurovizija“. Azerbaidžanas konkursui išleido 35 mln. svarų, dar 100 mln. kainavo specialiai konkursui skirtos „Crystal“ arenos statybos.

Pergalę Vokietijai 2010-aisiais pelniusi atlikėja Lena į konkursą deleguota ir vėl – „Eurovizijoje“ ji dainavo antrus metus iš eilės. Šįkart pergalės neišplėšė – su daina „Taken by a Stranger“ užėmė 10 vietą.

Ekonominė krizė kirto ir „Eurovizijai“ – kelios valstybės atsisakė dalyvauti konkurse dėl finansų.

Sugrąžintas komisijos narių balsavimas. Televizijos žiūrovų balsai ir komisijos vertinimai turėjo vienodą įtaką galutiniam rezultatui.

Nuspręsta rengti du „Eurovizijos“ pusfinalius. Finale leista varžytis 25 šalių atstovams.

Konkursą laimėjo homoseksualumo neslepianti Marija Šerifović. Jos pergalė daug džiaugsmo suteikė seksualinių mažumų bendruomenei, laimėjimą atlikėja išnaudojo kalbėdama apie homoseksualų teises.

Artėjant šou kone garsiausiai buvo skanduojamas Švedijos atstovės Carolos vardas – dainininkė savo šaliai atstovavo jau antrąkart, pirmąsyk, 1991-aisiais, ji konkursą laimėjo. Pergalė jai buvo prognozuojama ir šįkart, stipriausiu konkurentu laikytas Rusijos atstovas Dima Bilanas. Vis dėlto konkursas pasisuko netikėta linkme – eurovizinį trofėjų išplėšė visai kiti.

„Eurovizija“ surengta jau 50-ąjį kartą. Jubiliejinis konkursas nuskambėjo Ukrainoje, Kijeve.

Pristatytas konkurso pusfinalis – „Eurovizija“ susidėjo iš dviejų etapų: pusfinalio ir finalo. Pusfinalio metu iškritusios šalys vis dar turi teisę balsuoti už savo favoritus konkurso finale. Nuspręsta „Eurovizijos“ konkursą vesti anglų ir prancūzų kalbomis.

Po Aivaro Stepukonio nesėkmės „Eurovizijoje“ Lietuva praleido vienerius eurovizinius metus – šalies atstovas konkurse nedalyvavo.

Pirmą ir kol kas vienintelį kartą „Euroviziją“ laimėjo Latvija.

Dar vienas eurovizinis rekordas: gyvai konkursą žiūrėjo net 35 tūkst. gerbėjų. Šou surengtas Danijoje,Kopenhagos „Parken“ stadione.

Įvesta „didžiojo ketvertuko“ taisyklė – Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija ir Vokietija gavo teisę „Eurovizijos“ konkurse pasirodyti kasmet nepaisant to, kokie buvo jų ankstesni įvertinimai. Vėliau ši teisė pakeista į teisę dainuoti „Eurovizijos“ finale – nesivaržyti pusfinaliuose. 2011-aisiais tokią pat teisę pasirodyti tik „Eurovizijos“ finale gavo ir Italija.

Dalyviams leista dainuoti pasirinkta kalba – nebūtinai gimtąja.

Balsuoti už dainininkus imta leisti publikai – televizijos žiūrovams. Balsus dalyviams jie galėjo skirti telefonu. Efektingas šou scenoje ir margaspalvis vaizdas tapo vienu iš svarbiausių būdų palikti įspūdį žiūrovams, konkursą stebintiems per televizorių.

Pakito dalyvių skaičiaus reguliavimo taisyklės: konkurse pasirodyti galėjo tų šalių atstovai, kurių ketverių pastarųjų metų vidutiniai įvertinimai „Eurovizijos“ konkurse buvo geriausi. 5 šalys, kurių įvertinimai buvo prasčiausi, neteko teisės dalyvauti kitų metų konkurse.

„Eurovizijos“ konkurso žiūrovams pristatytos kompiuterinių technologijų galimybės – dalyviams skirti balai imti ne vardinti žodžiu, o pradėti atvaizduoti televizijos ekranuose pasirodančiuose grafikuose ir lentelėse.

„Eurovizija“ atšventė 40-ąjį jubiliejų. Ją trečiąkart iš eilės rengė Airija, taip pasiekdama dar vieną eurovizinį rekordą.

Pasiektas eurovizinis rekordas: konkursą laimėjusi Airija sėkmę „Eurovizijoje“ patyrė trečiąkart iš eilės. Iki šiol tokio rezultato nebuvo pasiekusi nė viena konkurse dalyvaujanti valstybė.

Konkursas surengtas neįprastoje aplinkoje Milstrito miestelyje – patalpose, kur iki tol vykdavo žirgų aukcionai.

Nugalėtojos Lindos Martin dainą „Why me“ kūrė Johnny Loganas. Pats šis atlikėjas „Euroviziją“ tada jau buvo laimėjęs dukart.

Prancūzija ir Švedija surinko vienodą balsų skaičių ir abi užėmė pirmą vietą. Tačiau įvertinus, kad Švedijai daugiau kartų skirtas 10-ies balų įvertinimas, pergalė atiduota jai.

Nuspręsta, kad pasirodymo „Eurovizijos“ scenoje dieną konkurso dalyvis negali būti jaunesnis nei 16 metų amžiaus.

Prancūzijai „Eurovizijoje“ atstovavo jauniausia visų laikų dalyvė – Nathalie Pâque, kuriai tebuvo 11 metų.

Tada Europa dar nenutuokė, kokio masto garsenybėmis taps net dvi šių metų „Eurovizijos“ dalyvės – Celine Dion ir Lara Fabian.

Europos transliuotojų sąjunga nusprendė, kad daugiausia „Eurovizijos“ konkurse gali varžytis 22 šalių atstovai.

Šou rengėja Norvegija puikiai išnaudojo „Euroviziją“ savo reklamai: prieš kiekvieno dalyvio pasirodymą rodytos užsklandos, kuriose – gražiausi Norvegijos kraštovaizdžiai.

Televizijos žiūrovai ilgai įsiminė vedėjos Marlene Charell pasirodymą scenoje, kai nuo jos klubų it netyčia buvo nuplėštas sijonas. Žinoma, iš tiesų ši scena buvo kruopščiai surepetuota.

Konkursą rengęs Liuksemburgas sunkiai rado vietą, kur iškelti „Euroviziją“. Galop rado – teatrą. Jis buvo toks mažas, kad gyvai „Euroviziją“ žiūrėti galėjo tik VIP asmenys – delegacijų nariai, komisija.

Konkurso vedėja Marlene Charell rezultatus skaitė trimis kalbomis – anglų, vokiečių ir prancūzų. Vedėja taip jaudinosi, kad rezultatus supainiojo rekordinį skaičių kartų – 13.

„Euroviziją“ surengusi Jungtinė Karalystė nustebino savo sprendimu: konkursas skambėjo ne Londone ar kokiame kitame puikiai žinomame, populiariame mieste, bet Harogito mieste šalies šiaurėje.

„Euroviziją“ imta transliuoti Egipte.

Izraelis, nors 1979-aisiais ir laimėjo konkursą, atsisakė rengti jį vėl. Po ilgų derybų „Euroviziją“ rengti sutiko Nyderlandai.

Pirmąkart „Eurovizija“ surengta už geografinių Europos ribų – Jeruzalėje.

Pirmąkart „Eurovizija“ transliuojama ir Artimuosiuose Rytuose – ją galėjo stebėti Dubajaus gyventojai.

Sugrąžintas reikalavimas dainuoti gimtąja kalba.

Konkursui ėmus sparčiai plėstis, įvestas „Eurovizijos“ dalyvio mokestis. Surinktos lėšos skirtos konkurso organizavimui.

Konkurso vedėja Karin Falck balsavimo rezultatus pristatė ne tik anglų, bet ir prancūzų kalba. Neapsiėjo be nesėkmės: skaitydama rezultatus susipainiojo ir sutrikusi paklausė: „O kaip prancūziškai pasakyti „septyni“?

Nepaisant to, kad Jungtinė Karalystė pernai nelaimėjo „Eurovizijos“, konkursą surengė būtent ji. Oficialiai „Eurovizija“ skambėti turėjo Liuksemburge, kuris išplėšė pergalę 1973-iaisiais, tačiau konkurso rengimo kaina šaliai pasirodė per didelė. Iniciatyvos ėmėsi Jungtinė Karalystė – „Euroviziją“ surengė Braitone.

Panaikintas reikalavimas dainuoti gimtąja kalba – dainininkai dainuoti galėjo kokia tik norėjo kalba.

Minimaliai pakeista komisijų balsavimo sistema: kiekvieną dainą balais nuo 1 iki 5 du komisijos nariai galėjo vertinti ne drauge, o atskirai. Vadinasi, vienam dalyviui vienos šalies komisija galėjo skirti mažiausiai 2 balus (po 1 nuo kiekvieno vertintojo), daugiausia – 10 (po 5 nuo kiekvieno vertintojo).

Pakeista balsavimo už dainininkus sistema. Kiekvienos šalies komisiją sudarė du žmonės – vienas jaunesnis nei 25 metų, kitas vyresnis. Kiekvienai dainai abu komisijos nariai drauge turėjo skirti nuo 1 iki 5 balų. Dalyvių skaičius scenoje padidintas iki 6 – iki tol „Eurovizijoje“ dainuoti buvo galima arba vienam dainininkui, arba duetui.

Nors 1969-aisiais „Euroviziją“ laimėjo keturių šalių atstovai, konkursą nuspręsta surengti Nyderlanduose, Amsterdame. Sprendimas priimtas dėl didelio Nyderlandų noro.

Keturių šalių atstovai – Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – surinko vienodą skaičių balų. Visi jie buvo paskelbti „Eurovizijos“ nugalėtojais. Ypač sureikšminta Ispanijos pergalė, nes ji iškovota... Ispanijoje.

Londone vykęs „Eurovizijos“ konkursas dar kartą nustebino žiūrovus: pirmąkart konkursas transliuotas spalvotai, o ne juodai-baltai. Margaspalvis vaizdas televizijos ekranuose žiūrovams turėjo kelti dar didesnį įspūdį, į scenoje matomas spalvas, atlikėjų aprangą, scenografiją imta kreipti dar daugiau dėmesio.

„Eurovizijoje“ nuolat dalyvaudavusi Danija šįkart nutarė į konkursą savo atstovo nesiųsti. Ir nesiuntė iki pat 1978-ųjų.

Šalių atstovai įpareigoti dainuoti gimtąja kalba.

„Eurovizijos“ konkursas smarkiai išplėtė savo auditoriją: jis transliuotas ne tik Europos transliuotojų sąjungai priklausiusių skirtingų Europos šalių nacionalinių transliuotojų, bet ir tapo prieinamas žiūrovams Rytų Europoje – rodytas sąjungai nepriklausiusių nacionalinių transliuotojų. Per televiziją rodomas daugelyje šalių, jis tapo prieinamas kelis kartus didesnei auditorijai.

Komisijos narių skaičius kiekvienoje šalyje vėl sumažintas iki 10, jie skirtingiems pasirodymams galėjo skirti 5, 3 arba 1 balą. Komisijos nariams taip pat leista visus 9 balus skirti vienam pasirodymui.

Londone vykusiame „Eurovizijos“ konkurse pateikta dar viena naujovė – kiekvienam konkurso dalyviui suteikta galimybė turėti unikalią scenografiją savo pasirodymo metu, įskaitant ir apšvietimą scenoje.

Keičiama „Eurovizijos“ dalyvių vertinimo sistema. Šalių atstovus vis dar vertino komisijos nariai, tačiau specialios komisijos suburtos kiekvienoje į „Euroviziją“ savo atstovus išsiuntusioje šalyje. Vieną tokią komisiją sudarė 10 narių, jie buvo įpareigoti išrinkti tris labiausiai patikusius pasirodymus ir skirti jiems balus nuo 1 iki 3. Daugiausia balų surinkęs dainininkas tapo „Eurovizijos“ nugalėtoju.

„Eurovizijos“ konkursas po dvejų metų pertraukos vėl surengtas Kanuose. Jį vedė Jacqueline Joubert, kuri prie „Eurovizijos“ vairo stojo ir 1959-aisiais.

Nepaisant to, kad „Euroviziją“ laimėjo Nyderlandai, konkursas surengtas Londone. Nyderlandai tiesiog nenorėjo rengti konkurso vėl, mat pastarąjį kartą šis ten skambėjo 1958-aisiais.

„Eurovizijos“ komisijoje nebegalėjo dalyvauti profesionalūs muzikos leidėjai ir kompozitoriai.

Nuspręsta suteikti teisę rengti „Eurovizijos“ konkursą pastarųjų metų šaliai-nugalėtojai. Kiekvienai šaliai palikta teisė atsisakyti rengti konkursą.

Po to, kai Italijos atstovo daina pasirodė esanti ilgesnė nei 5 minutės, 1957-aisiais įsigaliojo taisyklė dėl „Eurovizijoje“ skambančio kūrinio trukmės – daina negali būti ilgesnė nei 3 minutės.

Įvyko pirmasis „Eurovizijos“ konkursas. Šalių atstovai į konkursą turėjo būti deleguoti specialiai surengtos nacionalinės atrankos būdu. „Eurovizijos“ dalyvius vertino ir nugalėtoją rinko iš skirtingų šalių atstovų suburta komisija.